Vis svarsčiau koks žygis tai turėtų būti. Dar prieš prasidedant pirmajam karantinui su šeima vieną vasario savaitgalį leidome Mingės kaime. Grįždami namo, nusprendėme aplankyti Ventės ragą, kuriame pamačiau kvietimą išbandyti pamario švyturių kelią vandeniu, pėstute ar dviračiu. Parsisiunčiau programėlę ateities kelionėms, mažu bau. Būtent ši mobili aplikacija ir tapo mano įkvėpimu aplankyti ne du, o visus septynis Lietuvoje esančius švyturius.

Dėliodama maršrutą, rėmiausi minėta programėle, Lietuvos kelių atlasu, mytrips.lt, aplikacija maps.me, na ir truputi pagooglinau atskirus objektus. Supratau, kad septyni švyturiai niekaip netilps į keturių dienų kelionę, bandžiau išsiderėti šešias, galiausiai teko savo planus sutalpinti į penkias dienas. Iki paskutinės minutės šeimai neatskleidžiau kokia bus kelionė, norėjosi, kad būtų staigmena (arba nebūtų kelio atgal).

Tikriausiai nieko nenustebinsiu pasakydama, kad pradinis kelionės planas transformavosi. Bet tai tik atnešė mums dar daugiau patirties, netikėtumo ir nuotykių. Taigi, viskas nutiko taip:

I DIENA

Maršrutas: Klaipėda - Šventoji - Palanga
Numatyti aplankyti objektai: Girulių baterija, kuršių kapinės, Plazės ežeras, Nemirsetos kurhauzas, laivų gelbėjimo stotis, žemaičių alkas, skulptūra Žvejo dukros
2 jūriniai švyturiai: Klaipėdos ir Palangos.
Numinti kilometrai: 62
Dviračių takas - 9 iš 10

Į Klaipėdą atvykome žygio išvakarėse. Visą dieną pakuojant mūsų penkių dienų mantą jau net nebesinorėjo leistis į patį žygį. Viskas turėjo tilpti į keturis prikabinamus dviračių krepšius su galimybe kažką dar pakabinti ant 2 dviračių sėdynių. Trys miegmaišiai, dvi palapinės, keturi kilimėliai, maistas, drabužiai, primusas, indai, fotoaparatas, švaros reikmenys, Ūlos daiktai… Lengva nebuvo, bet visa tai kažkaip atsidūrė ant mūsų dviračių ir mes startavome.

Foto: Asmeninis albumas

Savo priekiniame dviračio krepšelyje tiek pirmą dieną, tiek visas kitas nuolat turėjau užkandžių – obuolių, javainių, riešutų, džiovintų vaisių, kabanosi dešrelių, barankyčių, alyvuogių. Šitą krepšelį laikau vienu iš sėkmės garantų, kodėl nebuvo taip blogai kaip tikėjausi. Taip pat pirmos dienos pietums iš anksto buvau paruošusi cukinijų blynelių, o vakarienei valgėme troškinį iš ryžių, kalakutienos dešrelių ir konservuotų pomidorų. Ar dėl to, kad nuolat buvome gryname ore, ar dėl fizinio krūvio, bet tas troškinys buvo labai skanus. Iš tikro – konservuoti pomidorai savo sultyse su įvairiomis žolelėmis buvo tikras atradimas ir labai pasiteisinęs reikalas.

Pirmasis dviračių žygio lankytinas objektas ir tapo pačio žygio atidarymo tašku – tai Klaipėdos švyturys. Aukščiausias iš visų švyturių, jis yra ir seniausiai pastatytas. Tiesa, Antrojo pasaulinio karo metu buvo visiškai sugriautas, bet 1953 metais iš naujo perstatytas bei patobulintas. Nuo šio švyturio oficialiai prasideda mūsų maršrutas!

Diena pasitaikė puiki – švietė saulė, pūtė lengvas vėjelis, jūros vanduo – fantastiškas. Niekas nerėkia ir elgiasi gražiai. Prieš vykstant į šį žygį tyliai sau nusiteikiau, kad lengva nebus - viena rėks, kitas daug kartų sakys „nebegaliu“. Bet žinot kaip būna pirmą dieną – visi pamiegoję, pavalgę sočius pusryčius, daug entuziazmo, dar su švariais plaukais ir drabužiais.

Foto: Asmeninis albumas

Aplankėme beveik visus sąraše numatytus objektus. Ypatingai buvau užavėta Plazės ežeru. Absoliučiai fantastiška vieta – lyg langas į kitą pasaulį. Kormoranų nužievinti, nuogi likę medžiai, akmeninė ežero pakrantė, pučiantis stiprus vėjas šiai erdvei suteikė laukinio atšiaurumo. Tokio, į kurį norisi panirti, tokio kuriame norisi pabūti su savimi. Kai mane ištinka tokia laukinė melancholija, man būna gerai, nors širdį kartais ir suspaudžia. Iš tiesų, galėjau ten praleisti valandų valandas ir... galėjau pasiimti žiūronus. Tad jei, Jūs leisitės mūsų pramintais takais, būtinai raskite vietos jiems, nes buvo dar daug kartų, kai giliai atsidusau jų neturinti.

Foto: Asmeninis albumas

Kitas įspūdį palikęs objektas – tai laivų gelbėjimo stotis. Nors pats objektas labai jau paprastas, tačiau istorija, tvyranti aura ir takas nuo Plazės ežero iki jo, kuriame atsiveria ir kopos ir jūra, talpina daug magijos savyje. Norėčiau dar kartą iki šia atkarpa lėtai pravažiuoti, o gal ir praeiti, rudenį.

Pasiekus Šventąją mūsų laukė antrasis švyturys ir ledai. Dėliodama maršrutą specialiai nuodugniai netyrinėjau visų švyturių, nes ir man norėjosi to „oho“ momento. Iki tol niekada nebuvau mačiusi, nei labai girdėjusi apie Šventosios švyturį. Raudonas metalinių konstrukcijų statinys pastatytas 1957 metais ir per visą savo veikimo laikotarpį nėra užgesęs ilgiau negu valandą. Šiek tiek nustebino šio objekto vaizdas – aš kaip profesionali romantikė švyturį įsivaizduoju kur nors ant uolos krašto, skalaujamą milžiniškų bangų, su atšiaurios išvaizdos vienatvės apgaubtu, bet labai simpatišku prižiūrėtoju. O šis praktiškai stovi vieno žmogaus kieme. Romantika -60. Kad galėtum tikrai pamatyti šį švyturį reikia atsitraukti. Bandėme visaip, tačiau aplink jį – kiemai arba poilsiautojams nuomojami nameliai.

Foto: Asmeninis albumas

Labai norėjau Ignui parodyti dar nematytas Šventojoje vietas, nors čia jo praleista nemažai vasarų. Viena tokių – žemaičių alkas. Tačiau ten nuvykus mus užklupo pakankamai stiprus lietus, teko slėptis po šalia esančiais medžiais. Lietui aprimus nužingsniavome į pakrantę ir mus pasitiko kvapą gniaužiantis vaizdas – besileidžiančios saulės spinduliai maišėsi su audros debesimis, jūra buvo dosni bangomis. Vėl apėmė laukinės melancholijos jausmas.

Foto: Asmeninis albumas

„Ar mes dar spėtumėme numinti iki Žvejo dukterų, kol saulė dar nenusileido?“ - paklausiau aš. Galva linktelėjo ir, nors kelionėje man laiko sąvoka visiškai išsitrynė, atrodo vos po kelių akimirkų buvome ten.

Foto: Asmeninis albumas

Tai ką mačiau tą vakarą savo akimis – išliks visam gyvenimui. Nerandu net žodžių aprašyti tokiam nuostabiam saulėlydžiui, kuris netelpa nei į jokią žmogaus darytą fotografiją. Atmintyje liko trys žvejo dukros, mojančios degančiai vakaro saulei, kuri pamažėle tirpo senojo Šventosios tilto liekanose, o už nugaros… už nugaros savo visu gražumu pagaliau pasirodė Šventosios švyturys. Apsuptas žaliuojančių medžių lyg pasisveikindamas, o gal, atvirkščiai, atsisveikindamas savo baltomis šviesomis mirksėjo jis.

Foto: Asmeninis albumas

Buvo laikas traukti Palangos link, tačiau nutolus nuo Šventosios keletą kilometru mus vėl užklupo siaubinga liūtis, kuri, panašu, trauktis neketino. Teko sukti į pušyną ieškoti prieglobsčio – sutūpę po tankesniais medžiais, stebėjome, kaip Ignas greitai statė palapines, į jas nešė daiktus. Vaikai užmigo greitai, Ignas taip pat. Tik aš – dar niekada negirdėjusi tokios siaubingos bangų mūšos ir škvalinio vėjo draskomų medžių, negalėjau sudėti bluosto iki trečios nakties.

Laukite tęsinio.