Prieš 200 metų dešiniame Šventosios upės krante, toje vietoje kur dabar stovi Antalieptės miestelis, ramiai ošė žalias pušynas, o miško prošvaistėse, tarp gražių kalvų, glūdėjo vienišos žemdirbių sodybos. XVII-to šimtmečio pradžioje ši graži apylinkė buvo atiduota basųjų vienuolių karmelitų ordinui. Pradžioje jie čia pasistatė mažą medinį namelį, vėliau didelius mūrinius vienuolyno rūmus, o 1732-1760 metų laikotarpyje — didingą mūro bažnyčią, kuri ir dabar puošia Antalieptės miestelį. Senieji žmonės pasakoja, kad miestelio vardas kilęs nuo liepto, kurį per Šventosios upę pastatęs darbštus vienuolis Antanas. Tas lieptas per upę žmonėms buvęs labai patogus ir pavadintas Antano lieptu, o vėliau ir vienuolyno sodyba buvusi praminta Antaliepte. Kitas pasakojimas teigia, kad pavadinimas kilęs iš liaudiškų žodžių „unt ta liepta“, mat perėjimui per upę buvo nutiestas lieptas, nuo kurio gyventojai gaudydavo žuvis. Paklausti kur jas sužvejojo, atsakydavo „unt ta liepta“.

Basųjų karmelitų regula buvo labai griežta ir sunki. Vienuoliai labai daug dirbo, meldėsi ir tik 4-5 valandas per parą skirdavo poilsiui ir miegui. Antalieptės vienuoliai nevartodavę mėsos, maitinosi tik daržovėmis, vaisiais, uogomis, grybais ir upėse pagauta žuvimi. Visada jie vaikščiodavo basi ir tik žiemos šalčių metu kai kurie silpnesnieji pasirišdavo po kojomis medinius padus. O patvaresnieji ir žiemą basi eidavo į mišką kuro pasirinkti. Jų bažnyčioje nebuvo vargonų, kad muzikos garsai nedrumstų griežtos tylos. Įstojusių į vienuolyną pavardės būdavo užrašomos tik ordino centro knygose, o vienuolyne vienuoliai jau nežinojo vienas kito pavardės ir vadinosi tik vardais. Tuo būdu jie visiškai atsiskirdavo nuo pasaulio ir savo praeitį išbraukdavo amžiams. Ant mirusiųjų vienuolių grabų užrašyti tik jų krikšto ir vienuoliški vardai, o pavardžių nėra. Todėl ir šiandien nieko nežinoma, kokios tautybės ir kilmės buvo tie griežti ir rūstūs atsiskyrėliai, kurie įkūrė Antalieptės miestelį.

Basųjų karmelitų vienuolynas gyvavo apie 100 metų. Vienuoliai ramiai gyveno už storų vienuolyno mūrų, pamaldūs aukštaičiai lankydavo vienuolyno bažnyčią, o aplinkui dygo naujos sodybos ir augo nedidelis miestelis. Tik 1831 m. sukilimas sudrumstė Antalieptės idiliją. Sukilėlių būriai ieškojo vienuolyne prieglaudos ir nakvynės, reikalavo maisto ir arkliams pašaro. Sukilimą numalšinus, atplūdo rusų kariuomenė. Kazokai kaltino vienuolius palankumu sukilėliams, reikalavo kontribucijos, vienuolyno rūsyje ieškojo aukso ir vyno, išvartė net mirusių vienuolių grabus, ieškodami juose paslėptų brangenybių, kurių atsiskyrėliai neturėjo. Po metų vienuolynas buvo uždarytas, vienuoliai išvaryti, bažnyčia paversta cerkve ir prie jos apgyvendintas pravoslavų šventikas. Antalieptės istorijoje buvo atskleistas naujas lapas.

Foto: Donatas Greičiūnas

1893 m. karmelitų vienuolyno rūmuose buvo įsteigtas rusų pravoslavų moterų vienuolynas, kuriam valdžia paskyrė didelius žemės ir miškų plotus, keletą apylinkės ežerų ir po 4.65 rublius metinės pašalpos. Antalieptė buvo paversta rusinimo lizdu, tačiau rusų vienuolės nepajėgė paversti aukštaičių nei rusais, nei pravoslavais. Nors vienuolės nuolat vaikščiodavo po aplinkinius kaimus ir kiekvieną sutiktą mergaitę vaišindavo saldainiais, kalbindavo priimti pravoslaviška tikėjimą ir stoti į vienuolyną, tačiau per visą laiką joms pavyko pavilioti tik vieną lietuvę, kurios tėvas sutiko leisti dukterį į vienuolyną, norėdamas gauti policininko vietą. Todėl vietoje mirusių vienuolių naujos buvo atvežamos iš Rusijos gilumos. Gyventojai vienuolyno nekentė ir savo vaikams drausdavo imti iš vienuolių saldainius bei riestainius. Kai 1905 m. rusų revoliucijos banga pasiekė Lietuvą, aukštaičiai išvaikė rusų stražninkus ir žandarus, sudaužė degtinės monopolius ir steigė lietuviškas valsčių savivaldybes. Antalieptės revoliucionieriai išvaikė vienuoles, o vienuolyno rūmus paskelbė lietuvių tautos nuosavybe ir juose nutarė įsteigti lietuvišką mokyklą. Deja, jų viltys neišsipildė: revoliucija buvo nuslopinta, baudžiamieji būriai siautėjo su neapsakomu žiaurumu ir gaudė „maištininkus“, dalyvavusius rusų vienuolyno nusavinime. Greitai ir vienuolės grįžo į Antalieptės mūrus, o 1906 m. rūmuose buvo įsteigta mergaičių mokytojų seminarija.

Foto: Donatas Greičiūnas

Bet štai atėjo karas ir nauja audra supurtė Antalieptės vienuolyno mūrus. Vienuolės pabėgo į Rusiją, o vienuolyno požemiuose liko tik basųjų karmelitų ir stačiatikių vienuolių karstai. 1915 m. vasarą Antalieptę užėmė vokiečiai. Vienuolyno rūmuose apsistojo štabas, bažnyčią pavertė garažu ir sustatė joje keliasdešimt automobilių. Ir tenai, kur kadaise nakties tyloje girdėjosi basųjų vienuolių maldos, o vėliau pravoslavių vienuolių choro giesmės, dabar ūžė ir staugė motorai, aidėjo grubūs kareivių keiksmai ir juokas. Po kiek laiko prasidėjo vienuolių paslėptų lobių ieškojimas. Marodieriai išardė sienas, išgriovė rūsių pertvaras, plėšė grabus ir ieškojo juose aukso bei brangakmenių. Didelis buvo jų nustebimas, kai senuose karstuose pamatė visiškai sveikus vienuolių lavonus, kurie nebuvo supuvę, bet sukietėję su visais muskulais, pavirtę į vario spalvos mumijas. Rūstūs mirusiųjų veidai ir kryžiškai ant krūtinės sunertos rankos kažkaip grasinamai bylojo į amžino poilsio drumstėjus. Todėl daugelis jų pabėgo iš rūsių kalendami dantimis. Tiktai keletas drąsesniųjų tęsė savo šventvagišką medžioklę, kuri baigėsi tragiškai.

Atplėšus vieną karstą grobikai pamatė ant lavono krūtinės auksinį kryželį. Tačiau kryželis buvo stipriai suspaustas mumija virtusio lavono pirštuose, lyg suaugęs su jais, ir negalima buvo jo išplėšti. Plėšdamas brangenybę marodierius susižeidė pirštą, ligi kaulo perpjaudamas jį į kryželio briauną, tačiau grobį vis viena pasiėmė. Kitas ieškojo brangenybių karsto dugne, bet verčiant lavoną, mumijos pirštų nagai užkabino munduro rankovę ir stipriai patraukė. Grobikui pasirodė, kad numirėlis nutvėrė jį už rankos. Jis nežmoniškai suriko ir apalpo. Kai apalpelis atsipeikėjo, jis buvo pamišęs. Pradėjo nežmoniškai rėkti, daužytis, išsitraukė durtuvą ir smogė per galvą greta stovinčiam draugui, kurį užmušė vietoje. Paskui puolė kitus, bet vienas, besigindamas, pamišėlį nušovė. Tas, kuris buvo susižeidęs pirštą kitą dieną mirė nuo kraujo užkrėtimo.

Tačiau po kiek laiko ir vėl buvo atsiradę grobikų, kurie plėšė grabus ir išvartė lavonus, bet jie nieko neberado. 1918 m., kai vokiečiai pasitraukė, bažnyčia atiteko katalikams.

Nuo vienuolyno patraukiau aplankyti čia pat, kitoje gatvės pusėje esanti Antalieptės vandens malūną, stovinti ant dešiniojo Šventosios upės kranto. Malūnas čia pastatytas 1855 m. iš raudonų plytų, lauko akmenų ir kalkių skiedinio. Malūne buvo trejos girnos, įrengta elektrinė, kuri tiekė elektros energiją gyventojams. Malūno savininką Antaną Katiną sovietai ištrėmė į Sibirą, iš kurio jis nebegrįžo. 1959 m. pastačius Antalieptės hidroelektrinę, malūnas buvo elektrifikuotas ir eksploatuojamas iki 1966 m. Vėliau išardyta užtvanka, o kanalas, kuriuo tekėjo Šventosios upės vanduo, sukdamas malūno turbiną, užpiltas gruntu.

Tik priėjus malūną, mane pasitiko kelio užtvaras su užrašu „Privati valda“, tačiau aš juk ne automobilis ir kelio užtvarą lengvai apėjau. Malūno teritorijoje sutikti žmonės, galbūt jo savininkai, maloniai leido apžiūrėti malūną iš visų pusių.

Foto: Donatas Greičiūnas

Grįžęs į pagrindinę gatvę, pasukau iš miestelio link Antalieptės marių kitaip dar vadinamų „Jūra“. Pakeliui aplankydamas Antalieptės šaltinį, kuris teka visai šalia kelio vedančio link hidroelektrinės.
Šventoji – ilgiausias Neries intakas (242 km) – yra gražiausias Rytų Aukštaitijos papuošalas. Ji išteka iš Samanio ežero, esančio už 3,5 km į vakarus nuo Dūkšto miestelio, toliau teka į vakarus per daugelį gražių ežerų, vingiuoja pro Antalieptę, Dusetas, Užpalius, Anykščius, Andrioniškį, Kavarską, Ukmergę, Veprius ir daugelį kitų mažesnių vietovių, dailiai teka pro gražiausius Aukštaitijos šilus, kalnelius, piliakalnius, senkapius. Dar nepasiekusi Antalieptės, Šventoji suko kelių malūnų bei elektrinių ratus. Ypatingai įdomi ir kartu pavojinga Šventoji prie Ažuolynės malūno (seniau Certovka). Čia vandens greitis pasiekia 3-4 m per sekundę. Tai Šventosios upės slenksčiai – rėvos, sunkiausia vieta sielininkams, baidarininkams. 5 km tarpe vanduo nukrenta net 25 metrus, vadinasi, vidutiniškai po 5 metrus kas kilometrą. Ši Šventosios dalis teka siauru ir drėgnu slėniu, apaugusiu tankiais medžiais ir krūmais. Upės krantai ne tokie kaip kitur: klampūs, nepatogūs nei išlipti, nei sustoti. Pačioje upės vagoje pilna didelių akmenų, sietuvų ir seklumų. Vietomis vagą užtvenkia sąnašos ir išvirtę didžiuliai medžiai; ten dažniausiai būna tamsu ir dienos metu. Senų žmonių pasakojimu, toje vietoje gyvenančios piktosios dvasios, velniai. Todėl ji ir vadinama Velnyne.

Hidrologai (prof. S. Kolupaila, K. Pakštas) vietą tyrinėjo ir 1937 m. ten įsteigė vandens matavimo stotį. „Velnynė“ buvo numatyta kaip tinkama vieta platesnio masto elektros stoties statybai. Tuo reikalu buvo daromi ir kai kurie projektai. Deja, kilęs II pasaulinis karas neleido sumanymo įvykdyti. Tik 1954 m. anie projektai pradėti įgyvendinti. Tam reikalui buvo užtvenkta Šventosios upė kiek aukščiau Antalieptės ir sudarytas didžiulis ežeras, vadinamas „Antalieptės jūra“, aplinkinių ežerų vandeniu užliejus pievų bei dirvų plotus. Į „jūrą“ įjungti net 27 ežerai – ežerėliai, jų tarpe Dusetas, Jūžintas, Diegis, Uolis, Abisavas, Žiegis, Skardonis, Rausys, Kiemonių ežeras, Liminas I ir Liminas II, Kanoplis, Lydekis, Zazūbras, Karliškis, Veprys, Aikotas ir kt. 9 metrus pakeltas Šventosios vanduo užliejo 19 km2 žemės ploto. Apskaičiuota, kad toje „jūroje“ esama apie 12.000.000 m3 vandens. „Jūros“ kraštai labai vingiuoti, ir norint aplink ją apeiti, reikia įveikti daugiau kaip 160 km kelio. Buvusieji šioje vietoje kalneliai virto naujosios „jūros“ salomis. Tokių salų priskaitoma 75. „Jūros“ krantuose daug pusiasalių, primenančių Norvegijos fiordus. Iš „jūros“ užliejamo ploto, prieš pakeliant vandenį, buvo iškeldinta per 90 ūkininkų sodybų, jų tarpe ir Kruopelių kaimo rusų cerkvė. Naujoji „jūra“ yra abipus Kauno-Zarasų plento. Degučių tiltas per Šventąją buvo paaukštintas, supilant didesnį pylimą. Buvusio Bružų malūno įrengimai pasislėpė giliai po vandeniu. Faktiškai „Antalieptės jūra“ rytuose prasideda tuojau už Tiltiškių malūno ir baigiasi prieš Antalieptę Jūžinto ežero žemės užtvanka. Hidroelektrinės pastatas yra prie pat Antalieptės miestelio. Jūžinto ežeras sujungiamas su hidroelektrine kanalu ir slėgimo vamzdžiu Stramelės upelio slėny, kuriame vanduo krinta 32,4 m.

Foto: Donatas Greičiūnas

Hiodroelektrinė veikia, turbinos ūžia vis dar gamindamos elektros energija.
Kitas, asmeniškai man, vienas įdomiausių, baltiškų, šio maršruto objektų – Varslavos piliakalnis. Dėl jo teko išsukti iš pagrindinio kelio ir sukarti papildomus, du su puse kilometro. Tačiau atkarpa graži, driekiasi kalvotomis, miškų apsuptomis, apylinkėmis.

Varslavos piliakalnis randasi 2 km į pietus nuo Antalieptės, jo papėdėje, to paties pavadinimo vienkiemis. Piliakalnis didžiulis, užima 4 ha plotą. Iš vakarų pusės jį supa Šventoji, o iš pietų – Šventosios užliejamos pievos. Piliakalnis ar sodyba jau buvo IX - X a. po. Kr. Rasta to laikmečio ietgalių, peilių, molinių varpstelių, kaulinių adiklių, brūkšniuotos keramikos ir kitų radinių.
Pats piliakalnis be galo gražus, apaugęs augalais. Visa jo teritorija aptverta tvora su elektriniu piemeniu, tad manau, kad laikas nuo laiko čia būna įleidžiamos avys, kurios atlieka žoliapjovės funkciją.

Užlipus į viršų atsiveria nuostabūs vaizdai, o prisėdus ir įsiklausius į supančią ramybę, galima mėgautis nepertraukimu gamtos koncertu.

Išjautęs, išuodęs, išžiūrėjęs ir sugėręs viską ką tik galėjau į save, grįžau į pagrindinį kelią, kuris vedė toliau, link marių senvagės užtvankos. Čia pat, vaizdingoje vietoje, įrengti suoliukai, paėjus šiek tiek toliau, valčių nuleidimo į vandenį vieta. Ko daugiau tikėtis, atsidūriau „Žvejų rojuje“.

Trumpai pasisvečiavęs „Rojuje“, dulkėtais žvyrkeliais patraukiau link Šavašos pažintinio tako. Nuo čia iki jo, teko įveikti 7,5 km. Tačiau jie neprailgo, maršrutas driekėsi, gražiomis, kalvotomis apylinkėmis, apaugusiomis šiuo metų laikų žydinčiais augalais, kurių kvapas maloniai glostė nosį.
Einant, keliose vietose teko matyti sunaikinto miško plotus, kurie atrodė tarsi kadaise čia augęs miškas būtų permaltas, ant gamtos įsiutusios technikos, valdomos žmogaus...

Foto: Donatas Greičiūnas

Jau iš tolo mačiau šalia kelio stovinčius pastatus, o priėjus arčiau, manęs laukė netikėtas siurprizas. Šalia kelio stovėjo dvaro sodybos fragmentai – medinis ponų namas ir keli akmenų mūro pastatai, apie kuriuos neradau jokios informacijos nei knygose, kurias skaičiau sudarinėdamas šį maršrutą, nei žemėlapyje jie buvo pažymėti.

Dvaras žinoma apleistas, jo langai ir durys užkalti lentomis. Yra žinoma, kad 1892 m. dvaras priklausė Franckevičiams. 1900 m. dvarą nusipirko Juozas Prunskis. Sovietmečiu dvaro sodyba naikinta. 1956 m. dalis statinių sugriauta, akmenys, iš kurių buvo sumūrytos sienos, išvežti Antalieptės hidroelektrinės statybai.

Nuo dvaro nebetoli ir iki pažintinio tako. Pats takas neilgas, viso labo tik 1,5 km. Driekiasi Šavašos upelio kairiajame krante. Šiuo metu jis avarinės būklės, tačiau asmeniškai man, eiti tokiu taku tik dar įdomiau. Takas siauras, eiti juo gana nepatogu, įrengti laipteliai, kuriuos gamta po truputėli pasiima savo glėbin. Pavojingesnėse vietose įrengti turėklai, kurie jau nelabai saugūs, tad laikytis už jų nerekomenduojama. Eidamas šiuo taku turėjau pasiekti labiausiai mane dominanti šio maršruto objektą – Lūžų miško senovės kulto vietą.

Visas pažintinis takas toks gana paslaptingas – tankus miškas ir šalia tekantis Šavašos upelis sukuria gana mistinę atmosferą, o artėjant prie kulto vietos, abipusiai kelio stūksantys apsamanoję akmenys šią vietą padaro tiesiog ypatingą.

Foto: Donatas Greičiūnas

Čia pat įrengtas informacinis stendas teigia, kad tai „Baltų religijos šventvietė – akmuo su dubeniu ir ugniavietės – prieš daugiau kaip 700 metų įkurta vaizdingoje ir paslaptingoje Šavašos pakrantėje. 1960-aisiais apie šią vietą sužinojo kraštotyrininkas Algimantas Žilėnas ir neilgai trukus čia buvo surengti archeologiniai tyrimai.

1971 m. Vytauto Urbanavičiaus vadovaujama archeologinė ekspedicija nustatė, kad iš akmenų tašant likusių nuoskalų buvo suformuotas tam tikras pagrindas, Lūžių miško akmuo stovėjo lygiai horizontaliai, dubenyje rinkosi vanduo; iš pietų ir šiaurės vakarų pusės aptiktos dvi maždaug 0,4x1m dydžio, apie 15 cm įgilintos duobės, skirtos šventai ugniai.

Tokios šventvietės, kurios siejamos su dievo Perkūno garbinimu, apie X-XIII a. veikė Šiaurės vakarų Lietuvoje – Vakarų Latvijoje, o nuo XIII a. buvo kuriamos ir Rytų Lietuvoje. Į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės branduolį šių šventviečių tradiciją, manoma, atnešė prieglobsčio ieškojusios kuršių genties bendruomenės. Ilgainiui jų savastis ištirpo, o šventvietės liko...

Visi ritinio formos akmenys su plokščiadugniais dubenimis labai panašūs – jie paprastai 1 m, o dubuo – maždaug 0,5 m skersmens; akmens šonai viršuje buvo aptašomi geležiniu kaltu, apatinė dalis žemėje dažnai likdavo neapdirbta. Iki šiol archeologai tyrė trylikos tokių akmenų aplinką ir visų tyrimų rezultatai labai panašūs: akmenys su dubenimis šiek tiek pakelti ir sutvirtinti, prie jų buvo kūrenama ugnis, randami degėsiai, anglys, žiestų puodų šukės ir pavieniai metaliniai radiniai. Kai kuriose vietovėse išliko tikėjimas, kad vanduo susirinkęs dubenyje, turi nepaprastų galių, gydomųjų savybių.“
Praėjęs visą taką, jo gale radau patogią poilsiavietę, kurioje didžiulė pavėsinė, įrengta patogi vieta išsikepti kepsniams ar daržovėms ant žarijų. Atgal grįžau šalia tako einančiu keliu. Priekyje manęs laukė dar vienas Baltų istorinis objektas – Lūžų piliakalnis.

Piliakalnį iš rytų, pietų ir pietvakarių juosia Šavašos slėnis, iš šiaurės vakarų ir šiaurės rytų – aukštuma. Piliakalnio kultūriniame sluoksnyje rasta brūkšniuotos keramikos lipdinių, puodų šukių, kurių paviršius dėl lyginimo žolių gniužulais padengtas įvairiais įbrėžimais – tarsi brūkšneliais. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr.-I tūkst. pradžia. Piliakalnio teritorijoje, 300 m į pietus yra I tūkst. pilkapynas – senovės Baltų laidojimo vieta.

Foto: Donatas Greičiūnas

Šiomis dienomis piliakalnis apaugęs medžiais ir įvairiais augalais, į viršų veda siauras takelis. Šalia įrengtas informacinis stendas. Randamas nesunkiai, stovi šalia kelio vedančio nuo Šavašos pažintinio tako link Antalieptės miestelio.

Grįždamas į Antalieptės miestelį planavau per Šventosios upę persikelti kabančiu tiltu, kuris turėjo kartu būti ir paskutinis lankomas objektas šiame maršrute, tačiau atėjęs iki jo – tilto neradau. Jo tiesiog nebebuvo. Teko kelis šimtus metrų paėjėti kol per upę persikėliau čia pat pastatytu betoniniu tiltu.
Ant tilto sutiktas vietinis, paaiškino, jog kabantis tiltas išardytas ir išvežtas ir, kad į jo vietą bus pastatytas naujas tiltas. Tik nepasakė kada.

Maršruto atstumas 21 km, didžioji jo dalis driekiasi žvyrkeliais, tad eiti pakankamai patogu, nors retkarčiais ir teko pakvėpuoti pravažiuojančių automobilių pakeltomis dulkėmis. Viso pavyko aplankyti 9 objektus, juo eidamas užtrukau 6 valandas.

Jei norėtumėte keliauti kartu, maloniai kviečiu prisijungti. Informacija apie planuojamus žygius talpinama socialinio tinklo „Facebook“ grupėje „Baltiška pasaulėžiūra“ arba grupėje „GoWild.lt Laukinių klubas“.

Saugokime tai kas sava!