Žygiui maršrutą sudėliojau pagal 1934 metais žurnale „Gimtasai kraštas“ publikuotą Emilio Šneiderio straipsnio „Liškiavos senovė“ dalį. Nors tai pasakojimas apie istorines šio kaimo apylinkių vietas, kuris nieko bendro su jokiomis kelionėmis neturį, pamaniau, kad tai bus puiki medžiaga, kuri padės žemėlapyje paguldyti maršrutą pėsčiomis, aplankant straipsnyje minimas vietoves. Straipsnyje minima gana daug su krašto istorija persipynusiu objektų ir vietovių. Deja, bet tokiam diletantui kaip aš, praėjus beveik šimtmečiui, po to kai jis buvo rašytas, pavyko nustatyti tik pačius ryškiausius objektus. Visą maršrutą rasite ČIA.
Taigi, ankstyvas šeštadienio rytas. Danguje beveik nėra debesų, šviečia saulė ir mes iš Vilniaus vykstame Liškiavos link. Nuo čia, į vieną pusę 123 km. Susitinkame Liškiavos vienuolyno ansamblio automobilių stovėjimo aikštelėje. Maršrutas žiedinis, tad čia pradėsime ir čia pabaigsime savo žygį.
Susitikimo vieta kartu ir pirmas mus dominantis objektas. Jo istorija turtinga – 1836 metais čia buvo įsteigti kunigų pataisos namai, kuriuose kalinamų kunigų skaičius siekdavęs 20-25. Šie namai veikė iki 1852 m., vėliau kunigai buvo perkelti į kitus pataisos namus. Rašytiniuose šaltiniuose randu informacijos, jog Liškiaviečiai nusikaltusių kunigų nemėgę, juos išgabenant nesutikę skolinti savo arklių bei vežimų.
Šalia vienuolyno stovi Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčia, o taip pat vienuolyno ūkinis pastatas bei buvęs svirnas. Visi šie pastatai sudaro Liškiavos vienuolyno ansamblį. Teritorija sutvarkyta, pritaikyta lankymui, įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės tiek ansamblio teritorijoje tiek šalia jo. Statydami automobilį vienuolyno teritorijoje, turėkite omenyje, kad nuo 18.00 iki 8.00 vartai rakinami, tad jei žygiuosite iš čia, turėsite spėti sugrįžti.
Šiek tiek apžiūrėję vienuolyno teritoriją leidžiamės nuobodžiausia maršruto atkarpa link Vilkiautinio kapinyno. Nuobodžiausia atkarpa vadinu todėl, kad beveik 4 kilometrus teks eiti asfaltuotu keliu kol išsukus iš jo leisimės per dirbamus laukus ir tarp jų išsidėsčiusius miško ir natūralių pievų lopinėlius. Nuo pradžios iki mus dominančio kapinyno teks paėjėti kiek daugiau nei 5 km.
Pats kapinynas, visa jo teritorija, sunkiai atpažįstama. Kad esame būtent ten, kur ir ėjome, supratome iš čia pastatyto ženklo su užrašu „Pilkapiai vad. lauko mūšio vieta“. Aplink ariami laukai, nors akmenų krūvelių, kaip kad minima aprašyme, yra. Sunku tik suprasti, kurios krūvos iš lauko surinktų akmenų, o kurios laidojimo papročiu sukrautos.
Kita, beveik 5 kilometrų atkarpa link Radyčiaus piliakalnio, beveik visa driekiasi per sukultūrintą teritoriją. Aplink dirbami laukai, nors atsiveria toliai ir priklausomai nuo metų laikų, turėtu būti į ką pažiūrėti. Mūsų apsilankymo metu matėsi tik į tolį nusidriekę suartos žemės plotai, kai kurie bepradedą žaliuoti.
Apie Radyčiaus piliakalnį dzūkai pasakoja tokią legendą, esą seniau čia stovėjusi pilis, kurią valdė nežmoniškai žiaurus ir piktas ponas. Tas ponas vieną kartą savo svirne pagavęs velnią, kurį taip primušęs, kad šis jam pažadėjo prinešti tiek aukso, kiek ponui užteks. Ir velnias nešęs, o ponui vis negana buvę, tad nešė tol, kol visa pilis paskendo aukso krūvoje iki kol užgiedojęs gaidys. Tada aukso krūva kartu su palaidota pilimi virtusi kalnu, dabar Radyčiaus piliakalniu vadinamu.
Mums apsilankius piliakalnį atpažinome tik iš šalia įrengtos informacinės lentelės. Pats piliakalnis smarkiai apaugęs mišku, iki jo neveda joks takelis.
Nuo piliakalnio leidomės ilgiausia, beveik 9 kilometrų atkarpa iki Viedzmos (Raganos) akmens, pakeliui aplankydami Liškiavo ežerą. Atkarpa graži, dalis jos driekiasi ežero pakrante. Netoli ežero esančiuose šlaituose radome laukinių gyvūnų urvus. Spėjame, kad čia bus arba barsukų arba mangutų namai.
Viedzmos akmuo taip pat turi savo atsiradimo istoriją, pasakojama, esą Liškiavos pilį raganos mūrijusios. Vienai iš jų benešant šį akmenį užgiedojęs gaidys, trūko raganos prijuostės raiščiai ir akmuo liko Liškiavos laukuose gulėti. Akmens didelio būta, norint jį apjuosti reikėdavę 18 m ilgio virvės. 1941 metų pavasarį sovietai akmenį susprogdino. Dabar jo vietoje stūkso 13, maždaug 1 m. aukščio gabalų.
Beje iki akmens brautis teko per suartus laukus, o jį pasiekę sutikome kitų turistų grupelę, kurie taip pat lankė ši akmenį.
Nuo čia jau tik galiukas, beveik 4 kilometrų atkarpa, bet užtat kokia! Tai pati gražiausia viso maršruto atkarpa – šiek tiek paėjėjus mišku išlendame ant Druskininkai - Liškiava kelio. Jis ir asfaltuotas, ir pakankamai nemažai mašinų juo pravažiuoja, tačiau nuo jo, kairėje pusėje atsiveriantys Nemuno vaizdai kompensuoja šį nepatogumą. Taip juo eidami ir gėrėdamiesi Nemuno vaizdais, pasiekiame Liškiavos piliakalnį.
Vertinant tai, ką kelionėse po Lietuvą jau teko aplankyti, mano supratimu tai vienas gražiausių piliakalnių Lietuvoje. Ant jo dar tebestovi bokšto liekanos ir statybai suvežtų akmenų krūva, o atsiveriantis vaizdas atimą žadą. Kairėje pusėje teka Nemunas, dešinėje vienuolyno ansamblis. Vaizdas tikrai vertas milijono. Apie piliakalnį ir ant jo stovėjusia pilį sklando daugybė legendų ir padavimų. Viena tokių apie po pilimi esančius, dabar jau užgriuvusius, požemius, kuriais buvę galima nueiti į kitą Nemuno krantą.
Mūsų apsilankymo metu piliakalnis tvarkomas, išpjauti ant jo augę medžiai, tačiau niekaip negaliu suprasti ar vykdant tvarkymo darbus taip sunku surinkti ir šiukšles, kurių primestas bokšto vidus.
Iškart už piliakalnio stovi taip vadinamas Liškiavos alkakalnis, kuriuos skiria 17 m. dauba. Šalia abiejų įrengtos aikštelės automobiliams, į juos veda akmeniniai laiptai, nors jie jau gerokai pairę.
Visą maršrutą žygiavome neskubėdami, tad su arbatos ir užkandžių pertraukėlėmis užtrukome apie 8 valandas. Viso nužygiavome 24,6 km.
Saugokime tai kas sava!
