Nors aprašyme minimas ir Seirijų miestelis, aš jo neįtraukiau į maršrutą, kadangi ten esantis objektas apie kurį rašoma mūsų dienomis jau nebenaudojamas, o istorinio ar kokio kitokio „svorio“ jis neturi, tad nusprendžiau sutaupyti gana didelį gabalą kelio jį praleisdamas. Visą maršrutą rasite ČIA.
Visą savaitę kruopščiai žemėlapyje dėliojęs maršrutą ir ieškodamas informacijos apie planuojamus aplankyti objektus, vis užmesdavau akį į savaitgalio orų prognozes, kurios nuo pat savaitės pradžios nieko džiuginančio nežadėjo. Tačiau, kas dieną matydami šių prognozių patikimumą, sulaukę šeštadienio, sėdome į automobilį ir leidomės pasitikti žadėto lietaus su sniegu, didžiulio vėjo ir perkūnijos. Išvažiavome iš Vilniaus. Pirmasis mūsų taškas – Punia.
Prisipažinsiu, tai buvo pirmas kartas kuomet apsilankėme šiame nedideliame miestelyje Alytaus rajone. Tik įvažiavus negalėjome nepastebėti, kad miestelis tvarkosi, – naujai asfaltuojamos gatvės, tiesiami šaligatviai. Mus dominantis objektas, dėl kurio ir sukorėme tokį kelią – Punios piliakalnis. Pasak legendos, čia stovėjusi Pilėnų pilis, kurioje, kovodami su kryžiuočiais ir suvokdami artėjanti pralaimėjimą, vietoje to, kad pasiduotų priešui, kariai vedami kunigaikščio Margirio, sukrovė didžiulį laužą, kuriame sudegino visą turtą, moteris, vaikus ir galop patys nusižudė. Šalia piliakalnio pastatytas paminklas Pilėnų gynėjams.
Šalia piliakalnio aikštelė, kurios gale seni, akmeniniai, laiptai vedantys prie Punios upelio, čia jis įteka į Nemuną. Įrengta poilsio aikštelė bei mažų laivelių prieplauka. Būtinai pasivaikščiokite upelio pakrantėmis, tai nepaprasto grožio upelis. Beje pati teritorija aplink piliakalnį ir upelio pakrantes šiuo metu tvarkoma, – šlaituose įrengiami laiptai, pakrantėse tiesiami pėsčiųjų takai.
Lankydami piliakalnį ir vaikščiodami upelio bei Nemuno pakrantėmis, čia užtrukome apie 1,5 val.
Sekantis taškas Jieznas, kuriame turime aplankyti aprašyme minimą Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia bei Jiezno dvaro likučius. Miestelis nemažas, gyvenimas jame tiesiog verda – kas keliauja į parduotuves, kas kapoja malkas, kas susitikę šnekučiuojasi. Gražu pažiūrėti. Netoli bažnyčios įrengta miestelio aikštė, kuri beje sutvarkyta gana moderniai. Mūsų apsilankymo dieną bažnyčia apkrauta pastoliais ir uždengta – vyksta renovacijos darbai, tad jos grožio taip ir nepavyko pamatyti, atkreipėme dėmesį tik į apvalių formų šoninius langus. Tokius retai pamatysi.
Kadangi senesniais laikais Jieznas buvo Pacų giminės rezidencija, jie čia pastatė labai ištaigingus rūmus. Pasak žmonių pasakojimų, įeiti į rūmus buvę tiek vartų, kiek yra metuose mėnesių; dvare tiek durų, kiek metuose savaičių, ir tiek langų, kiek metuose dienų. Deją, bet iki mūsų dienų išlikęs tik, gana apleistas, dvaro dirbtuvių pastatas ir kumetynas.
Apie 0,5 val. praleidę Jiezne pasukome link Stakliškių, ieškoti Stakliškių versmių, kitaip dar Žiupos šaltiniais vadinamų.
Pasirodo, XIX a. viduryje čia veikė Stakliškių mineralinio vandens kompleksas, į kurį gydytis nuo reumato, egzemos, paralyžiaus, rachito, ginekologinių ir nervų ligų atvykdavo ligoniai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Baltarusijos, Lenkijos ir dar tolimesnių vietų. Kai pirmą kartą Stakliškių mineralinio vandens kurortą aplankė poetas ir keliautojas M. Kondratavičius-Sirokomlė, jį nustebino didokas ligonių būrys, sudarąs tarytum vieną šeimą. Kartu rūpinosi maistu ir valgė, vaikščiojo po Gojaus ąžuolyną, riešutavo ir grybavo, dalijosi savo negaliomis, užmiršę turto ir rango privalumus. Ligos visus vienodai slėgė ir kartu teikė vilties, nes gydymo pasekmės buvo akivaizdžios: daugelis čia paliko ramentus, atsikratė sunkių negalavimų. O ligoniai sveiko ne tik nuo karštų mineralinio vandens vonių, bet ir natūralaus, žmogaus neliestos gamtos prieglobsčio. Paukščių giesmės šimtamečių ąžuolų paunksnėse, vešlios rasotos Obelties ir Paverknio pievos taisė ligonių nuotaiką ir sveikatą.
Tačiau 1857 m. vasarą kilęs gaisras nusiaubė ir pačia maudyklą ir kai kuriuos kitus pastatus. Kompleksui sudegus, Jiezno dvarininkas Ig. Kvinta kurorto statybos ėmėsi Birštone. Rami Nemuno vingių tėkmė, sausi panemunių pušynai, tokio pat tipo mineralinių vandenų versmės nurungė Stakliškes, ir šios buvo apleistos.
Tikėdamiesi rasti bent jau kažką panašaus į Ūlos akį ar gražiai sutvarkytą šaltinį šalia kurio padėti puodeliai atsigėrimui, kaip, kad gana dažnai būna prie kitų šaltinių, atvykę, nieko panašaus čia neradome. Automobilį palikę prie savadarbio medinio tilto per Verknę, leidomės ieškoti žemėlapyje pažymėto šaltinio. Pasirodo, šaltinis yra gan atokioje vietoje, dešiniojo Verknės intako Obelties kairiajame krante. Šalia ūkininkų prižiūrėti laukai, ganyklos, kelios pavienės sodybos. Šaltiniuotos vietos vešliai apaugusios būdinga augmenija, su žvėrių pramintais takais. Vietovė gan drėgna, o mūsų kelionėms automobiliu pritaikyta avalynė neleido mums brautis iki tikslo, tad pačios versmės pamatyti, deja, neteko. Tačiau pasigrožėjome čia pat tekančios Verknės gražiais vingiais.
Kad jau buvome šalia, trumpam užsukome ir į Stakliškių miestelį, čia tikrai yra įdomių turistui objektų, – kai kurie alaus daryklos pastatai, keletas piliakalnių. Tačiau dėl laiko stokos, jų į maršrutą netraukėme, palikome kitoms kelionėms. Ieškodami versmių miestelyje praleidome apie 2 val.
Toliau patraukėme į Aukštadvarį, pakeliui aplankydami šalia kelio stovintį Lepelionių piliakalnį, dėl savo formos dar vadinama Napoleono kepure. Kalbama, kad Napoleonas jojo link Marijampolės. Pakilęs vėjo šuoras nubloškė karvedžio kepurę šalikelėn. Kariai ją sugriebė, tačiau išdidus karvedys sustojo ir pažvelgęs į žemėlapį, įsakė kariams ant vieškelio krašto palaidoti jo kepurę. Žemę kareiviai sėmė šalmais. Taip išaugo kalnelis, žymintis kelio vidurį tarp Paryžiaus ir Maskvos. Taip piliakalnis įgijo pavadinimą – Napoleono kepurė.
Kitas objektas važiuojant link Aukštadvario – Lavariškių piliakalnis. Jis įdomus tuo, kad senovėje buvo daug aukštesnis: per ilgus metus jį gerokai apnaikino liūtys ir vėjai. Viršūnėje tebėra pailgos formos aikštelė, kuri nepaprastai maža — tik 60 m². Tai pati mažiausia iš iki šiol žinomų tokios rūšies piliakalnių aikštelių.
Ant piliakalnių per daug neužsibūname, abiem skiriame maždaug po 15 min. ir judame link pačiame Aukštadvaryje esančių objektų, minimų kelionės aprašyme. Pirmasis jų – Aukštadvario dvaras, pastatytas 1837 m. Prieš pirmą pasaulinį karą dvaras garsėjo upėtakiais, kurie čia buvo auginami. Žuvis keliavo į Kijevą, Varšuvą, Maskvą, Berlyną, pasiekdavo net paties caro stalą.
Pasivaikščioję po dvaro parką, apžiūrėję čia dar stovinčius pastatus, pasukome link netoliese esančio Aukštadvario piliakalnio. Piliakalnis stovi ant Verknės upės kranto vienoje pusėje, kitoje jo pusėje tyvuliuoja Pilaitės ežerėlis. Piliakalnis labai senas, datuojamas II - I amžiuje prieš Kristų. Jo tyrinėjimai atskleidė, kad čia gyveno anų laikų papuošalų gamintojas — juvelyras. Kiti radiniai ir architektūra liudija čia gyvenus aukštos kultūros žmones.
Piliakalnio aplinka sutvarkyta, ežero pakrantėje įrengta tinklinio aikštelė, persirengimo kabinos, daug gultų, suoliukai, stovi lauko kepsninės.
Sekantis aprašyme minimas objektas Aukštadvaryje – Šv. Dominikono bažnyčios ir vienuolyno kompleksas, pastatytas 1667 m. Pastatą apžiūrėję iš visų pusių ir pasigrožėję sutvarkyta aplinka pasukome link vieno iš paskutinių šios kelionės objektų – Kartuvių kalno.
Kalno pavadinimas kilęs nuo to, jog baudžiavos laikais dvarponiai ant jo kardavo nepaklusnius baudžiauninkus. Vėliau rusai čia korė sukilėlius.
Į kalną veda mediniai laiptai, ant pačio kalno ir jo papėdėje įrengti suoliukai. Nuo kalno atsiveria gražūs vaizdai į Navos ežerą. Tiesa, automobilį geriausia palikti netoli kalno esančių kapinių aikštelėje.
Lankydami Aukštadvaryje esančiu objektus, užtrukome apie 2,5 val. Kadangi laiko kaip ir jėgų dar buvo likę, nusprendėme aplankyti visai čia pat esantį 3 km. ilgio Skrebo miško pažintinį pėsčiųjų taką, kurį atradau atsitiktinai žemėlapyje braižydamas šį maršrutą.
Tako pradžioje įrengta nedidelė automobilių stovėjimo aikštelė, stovi informacinis stendas. Stendai įrengti ir visame take. Nors prisipažinsiu, asmeniškai man, tako pradžia didelio įspūdžio nesukėlę iki kol patekome į Mošos archeologinį draustinį, per kurį driekiasi šis takas. Negalėjau atsigrožėti aplinka, į kurią papuolėme, mus supančiais vaizdais, Mošos piliakalniu, čiurlenančiu nors ir neilgu, tačiau nepaprasto grožio Mošos upeliu. Teritorijoje nemažai pilkapių. VI - VIII amžiuje čia gyveno viena karingiausių Baltų genčių – Jotvingiai.
Pasivaikščiojimas šiuo taku vainikavo mūsų kelionę, pasikrovę gerų emocijų ir to tokio malonaus jausmo, kurį sunku apibūdinti ir kurio pasikrauni tik keliaudamas, patraukėme Vilniaus kryptimi namų link.
Kadangi važiavome iš Vilniaus, tai visa kelionė išėjo apie 220 km. Tiesa, turistams įdomių objektų čia gerokai daugiau, nei spėjome aplankyti, tiesiog susidėliojome tuos, kurie buvo minimi aprašyme ir papildėme keletu kitų, pakeliui esančių. Kelionėje viso užtrukome 8 valandas.
Jei nuspręsite keliauti šiuo maršrutu tai visų pirma rekomenduočiau pasiimti pledą ir krepšį užkandžių, kadangi vietų, kuriose norėsis paiškylauti tikrai bus. Dar rekomenduočiau įsidėti guminius batus arba bent jau būti apsiavus avalynę, turinčia Gore-Tex technologiją, turėsite šansą surasti Stakliškių versmes, kurių mums rasti nepavyko.
Iki kitų kelionių!
