Papasakokite, kaip kilo idėja eiti pėsčiomis per Lietuvą...

– Jau nuo mažų dienų mėgau eiti ilgas distancijas. Žingsniuodamas galiu daug ką apmąstyti, turiu laiko pabūti su savo mintimis, galiu užklysti ir atrasti naujų nematytų vietų. 2017 metais įveikęs Camino de Santiago sužinojau, kad ir Lietuvoje yra naujas Camino Lituano. Iškart supratau, kad tik laiko klausimas, kada leisiuosi į šią 500 km kelionę per Lietuvą.

Kadangi šis kelias – gimtajame krašte, vis nukeldavau kelionę ir turėdamas laisvo laiko keliaudavau į kitas šalis, šį žygį pasilikdavau vėlesniam laikui. Kai galbūt turėsiu kiek mažiau laisvo laiko, jėgų arba negalėsiu keliauti toli nuo namų. Būtent taip ir nutiko šiais metais. Daug kam pasaulinė pandemija pakoregavo vasaros planus, ir aš buvau ne išimtis. Apsvarstęs įvairius kelionių variantus nusprendžiau, kad tai – puiki proga leistis į šią kelionę ir pažinti mūsų Lietuvą.

Kiek laiko planavote kelionę?

– Kaip ir dauguma mano kelionių, ši taip pat nebuvo kaip nors ypatingai planuojama. Kiek pamenu, mintis kilo vasaros pradžioje, kai jau netvėriau savo kailyje, kai mintys ir kūnas prašėsi į kelią. Įvertinęs pasaulinę situaciją ir nusprendęs, kad Camino Lituano – geriausias pasirinkimas, nelabai ką daugiau ir planavau. Nebuvau net numatęs tikslios kelionės datos. Tiesiog vieną dieną nusipirkau piligrimo pasą, dar po keleto dienų užsukau į turistinių prekių parduotuvę įsigyti trūkstamo inventoriaus, o daiktus į šią kelionę susikroviau 3 val. ryto, prieš išvykdamas. Kuprinę pasvėriau tik ryte, prieš išvažiuodamas. O vežimėlį, kuris man padėjo įveikti šį iššūkį, nusipirkau vykdamas į kelionės pradžios tašką, likus gerai valandai prieš pradedant nuotykį. Kadangi kelionė – per Lietuvą, buvau ramus: jei per skubėjimą būsiu ką pamiršęs, artimieji visada galės atsiųsti paštomatu. O jeigu kas nutiktų, per kelias valandas privažiuotų šeima ar draugai, tad buvau ganėtinai ramus.

– Tokioje kelionėje ne mažiau už maršrutą svarbus ir kompanionas, o jūsiškis – tikrai neeilinis. Kodėl į kelionę leidotės su katinu?

– Nusprendžiau į šią kelionę leistis su savo katinu Vasia dėl kelių priežasčių.

Pirmiausia todėl, kad prieš išvykstant į ilgesnę kelionę tenka prašyti draugų ar šeimos jį prižiūrėti, kol sugrįšiu. Stereotipiškai žmonės mano, kad katinai yra prisirišę prie vietos, o ne prie žmogaus. Vasiuko atveju yra atvirkščiai – jam nesvarbu, kur jis yra, svarbu, kad šalia būtų šeimininkas arba kitas gerai pažįstamas žmogus. Kadangi kelionė buvo Lietuvoje, turėjau galimybę pasiimti kartu – jam mažiau streso, nei būti paliktam namuose. Pats katinas labai smalsus ir buvo priglaustas iš gatvės, tad išeiti į kiemą jam nebaisu. Šitaip neapsunkinau draugų bei artimųjų, o ir pačiam katinui buvo ramiau dienas leisti šalia šeimininko.

Antroji priežastis – nuo to laiko, kai priglaudžiau Vasiuką, jis yra labai svarbi mano gyvenimo dalis. Keliaudamas supratau, kad vieninteliai dalykai, kas yra amžina ir verta kaupti, tai mūsų išgyventos patirtys ir įgyti prisiminimai.

Dėl šios priežasties norėjau susikurti prisiminimą kartu su Vasiuku. Žygiavimas Camino de Santiago buvo viena iš labiausiai įsiminusių patirčių, todėl pamaniau, kad panašaus pobūdžio kelionė, o ypač šalia turint savo katiną, bus kažkas ypatingo. Galiu pasakyti, kad tikrai neklydau.

Foto: Asmeninis albumas

– Ar sprendimas leistis į žygį su keturkoju draugu neapsunkino kelionės? Kokie iššūkiai judu pasitiko?

– Kadangi keliavau ne vienas, o su savo keturkoju draugu, mūsų pasirinkimai buvo kiek apriboti, palyginti su kitais žmonėmis, kurie leidžiasi į šią kelionę. Reikėjo rinktis atokesnes nakvynės vietas, kad šalia nebūtų žmonių, vedžiojančių palaidus šunis, bei daug dažniau sustoti, kad būtų galima pagirdyti ir pamaitinti katinuką.

Be to, bendras svoris gerokai viršijo rekomendacijas. Žygiuojant patariama neštis įrangos, kuri sudarytų tik apie 10 proc. keliautojo kūno svorio. Mano atveju vien Vasia, sveriantis apie 7 kg, jau sudarė šį svorį, o ką kalbėti apie likusį inventorių, katino pašarą, kraiką ir t. t., visa tai sudarė dar papildomus 20 kg. Dėl šios priežasties nusprendžiau tempti per liemenį pririštą vežimėlį, kad kiek palengvinčiau krūvį.

Be to, taip jau sutapo, kad žygio metu buvo karščiausios šių metų dienos. Tai irgi nelabai palengvino žygiavimo įkaitintu asfaltu ar laukais, kur net nebuvo medžių, kurių pavėsyje galėtume pasislėpti.

Pats šiuos išvardytus dalykus vadinčiau ne iššūkiais, o Camino dalimi. Tuo metu gal atrodė nelengva užduotis, bet dabar prisiminus veide atsiranda šypsena. Manau, būtent tokie sunkumai ir padeda mums augti.

– Kur ilsėdavotės ir nakvodavote? Ar visur noriai priimdavo su augintiniu?

– Su savimi nešiausi palapinę, kuri ir buvo pagrindiniais mūsų namais. Per visą kelionę tik keletą naktų miegojome po stogu. Vieną naktį praleidome sodyboje Buivydžiuose, nes tą vakarą pranašavo audrą. Kitą vakarą apsistojome pas pažįstamą, nes žygiavome netoli jo namų ir tai buvo puiki proga pasimatyti ir pasilabinti. Trečią kartą miegojome Vadaktų bendruomenės namuose, nes tą dieną gana smarkiai lijo ir reikėjo kažkur glaustis, kur būtų elektra, nes beveik išsikrovė visos turėtos išorinės baterijos. Ten, kur buvome apsistoję, dėl katino nieko nesakė.

Porą sykių buvau sustojęs pavalgyti kavinėse. Bet ten taip pat pastabų ar pretenzijų nesulaukiau. Greičiau atvirkščiai – dirbantys žmonės, pamatę Vasiuką, nusišypsodavo, paniurkydavo jį, fotografuodavo ir pasiūlydavo jam atnešti vandens. Suprantama, kad valgėme kieme įrengtose terasose, o ne patalpų viduje. Pavyzdžiui, Joniškio turizmo centras irgi labai šiltai priėmė su augintiniu. Pasiūlė pasisvečiuoti pas juos keletą valandų, kol praeis lietaus debesis, leido paleisti katinuką, pavaišino arbata. Trumpai tariant, visi sutikti žmonės priėmė šiltai, ir katinas jiems nekliuvo.

Foto: Asmeninis albumas



Ką pamatėte įdomiausio? Gal galite išskirti įsimintinas gimtinės vietas, kurios paliko didžiausią įspūdį?

– Eidamas per visą Lietuvą pastebi, kaip kinta reljefas ir gamta. Pradžioje buvo nesibaigiantys laukai, o kelionę užbaigėme Dzūkijos miškuose. Vasarą apsilankiusiems Pakruojo miestelyje rekomenduoju užsukti į kavinės „Trys berneliai“ lauko terasą. Ten sukurta tikra piligrimiška aplinka ir primena užeigas, esančias Camino de Santiago kelyje. Kalbant apie gamtos objektus, išskirčiau man iki tol nežinotą Rozalimo miško parką – tai labai gražiai sutvarkytas takelis, kuris veda iki Rozalimo miesto.

O labiausiai įsiminęs dalykas, tokio tipo keliones paverčiantis ypatingomis, be jokios abejonės, yra kelyje sutikti žmonės. Būtent jie daro Camino ypatingą. Eidamas sutikau begalę draugiškų ir šiltų žmonių. Vieni kvietė mus, visai jiems nepažįstamus, užeiti į jų namus pasislėpti nuo lietaus, vaišino šilta arbata. Kiti palydėjo šypsenomis ir padrąsinimo žodžiais. Su kai kuriais trumpas pasisveikinimas tapdavo valandą trunkančiu pokalbiu. O buvo ir taip, kad su kai kuriais žygeiviais susikirto keliai ir pažintis virto draugyste, palaikome ryšius iki šiol.

– Savo socialiniuose tinkluose dalijotės ir kelionės išlaidomis, jos tikrai nedidelės. Kiek išleidote per šią kelionę ir kaip jums tai pavyko?

– Dažnai žmonės pareiškia, kad keliautų, tačiau tai labai brangus malonumas, todėl negali sau to leisti. Todėl nusprendžiau viešai dalytis patirtomis išlaidomis, kad žmonės, galvojantys apie tokio tipo kelionę, galėtų įsivertinti preliminarų biudžetą ir nuspręsti, ar tai jiems brangu, ar ne. Juk žodis „brangu“ gana abstraktus, ir kiekvienas jį vertiname skirtingai, o tikslūs skaičiai – jau kitas reikalas.

Per 21 dieną trukusią kelionę išleidau 179,63 eurus maistui, nakvynei, pleistrams, užkandžiams ir kt.

Kaip minėjau prieš tai, beveik visas naktis praleidome palapinėje, manau, tai padėjo sutaupyti šiek tiek pinigų. Be to, gaminausi maistą ant turistinės viryklės, taigi valgiau praktiškai tą patį, ką valgau būdamas namuose. Kavinėse buvau gana retas svečias. Užtat prie išlaidų prisidėjo keletas dujų balionėlių.

Be abejo, jei žmogus neturi turistinio inventoriaus ir viską reikėtų nusipirkti vienai kelionei, tai ji tikrai išbrangtų ir būtų žymiai pigiau tiesiog sumokėti už nakvynės vietą, antraip reikėtų pirkti palapinę, miegmaišį, dujinę ir kitą turistinę įrangą. Aš didžiąją dalį įrangos jau turėjau, nes pasitaikius progai mėgstu tokio pobūdžio išvykas į gamtą ir per kelerius metus po truputį susipirkau reikiamą inventorių. Nusipirkus kokybišką įrangą ši kelionėse tarnaus daug metų – kiti juokauja, kad pakanka ir visam gyvenimui.

Aišku, yra ir asmeninių išlaidų, pavyzdžiui, aš visiškai neplanuotai turėjau įsigyti vežimėlį, už kurį sumokėjau 70 Eur. Kitiems žygeiviams jis būtų visiškai nereikalingas, todėl tokios išlaidos neįtraukiau į įvardytą išleistą pinigų sumą. Beje, leidžiantis į tokio tipo žygį, būtini tokie daiktai kaip avalynė, kojinės, kuprinė ar apranga, kuri priklauso nuo kiekvieno individualiai.

Foto: Asmeninis albumas

– Ar kelionės metu teko patirti nesklandumų?

– Galiu pasidžiaugti, kad kelionė praėjo tikrai gana sklandžiai. Per visą kelionę patyriau tik keletą visiškai menkų nesklandumų, net nežinau, ar verta juos taip įvardyti. Porą sykių pamečiau vežimėlio varžtelį, tad buvo gerokai sunkiau jį eksploatuoti, tačiau gerų nepažįstamų žmonių dėka ši problema abu kartus buvo greitai išspręsta. Žygiuodamas Alytaus link baiminausi, kad gali nutrūkti vežimėlio rankena, nes nuo tempimo įplyšo skarda, bet ir šiuo atveju pagelbėjo pakeliui sutiktas stogdengys – jis per keletą minučių dviem varžtais sutvirtino rankenos konstrukciją. Taigi tiek vienu, tiek kitu atveju pavyko išvengti problemų arba jos buvo išspręstos vos tik prasidėjusios.

Galėčiau išskirti vieną naktį, kai miegojome ant Nemuno kranto, šalia Punios miestelio. Tą naktį pranašavo lengvą lietų, bet sulaukėme rimtos perkūnijos ir stiprios liūties. Papuolėme į patį audros epicentrą. Nebuvo ypač jauku gulėti palapinėje prie upės kranto, kai kelių šimtų metrų spinduliu krenta žaibai ir visa palapinė siūbuoja nuo lietaus šuorų. Tačiau palapinė puikiai atlaikė krūvį, išsaugojo mus sausus, ir dabar tos nejaukios valandos tapo dar vienu prisiminimu.

– Koks buvo jūsų Camino Lituano žygio tikslas ir ar pavyko jį įgyvendinti?

Kaip ir minėjau, pagrindinis tikslas buvo įveikti kelionę su savo augintiniu ir šitaip susikurti gražų prisiminimą – tai tikrai pavyko.

Jei kalbėtume apie kokius nors papildomus tikslus, tai žinojau, kad nieko neverta planuoti. Nuėjęs savo pirmąjį Camino supratau, kad tokio tipo kelionėje net ir norėdamas nelabai ką priplanuosi. Kelionė priklausys nuo sutiktų žmonių. Kaip ir mūsų su Vasia atveju – pradėjome žygiuoti vieni, antrą dieną jau žygiavome kitų dviejų piligrimių Ingos ir Jūratės kompanijoje, eidami užmezgėme dar dešimtį draugysčių, o paskutines kelionės dienas užbaigėme su kelyje sutiktais Vygantu, Romualdu ir Gerda; su jais per porą dienų užmezgėme tokį ryšį, kad iki šiol aktyviai bendraujame. Kaip galėjote suprasti, gali daugmaž numatyti, kur apsistosi ir ką valgysi vakarienei, o visa kita priklausys nuo paties Camino. Gali eiti tuo pačiu keliu dešimt kartų ir kiekvieną kartą ta kelionė atrodys visiškai kitokia, nei prieš tai buvusi.

Foto: Asmeninis albumas

– Kokie tolimesni kelionių planai?

– Gana dažnai leidžiuosi į trumpalaikes išvykas. Tarkime, jau šį savaitgalį kartu su Camino Lituano sutiktu Romualdu bei dar keliais bičiuliais ketiname per 24 val. įveikti 100 km aplink Kauną naujai sudėliota žygio trasa. Kaip ir kitose kelionėse, įspūdžiais iš vietos dalysiuosi savo instagramo paskyroje.

Turint omeny ilgesnes ir tolimesnes keliones, prieš karantiną mintyse sukosi planas išvykti ilgesniam laikui į Pietų Ameriką. Šie planai buvo atidėti, bet tikrai neatšaukti. Po Pietų Amerikos planuoju pradėti tyrinėti Azijos šalis.

O jei kalbėtume apie kelionę kartu su Vasia, tai yra minčių kartu perplaukti Nemuną. Priklausys nuo to, ar ateinanti vasara dėl karantino vėl bus sutikta Lietuvoje.