Nuvykus į šią gana nuošalią, bet nesunkiai surandamą vietą kelyje tarp Kupiškio ir Vabalninko, prieš akis atsiveria etnografijos lobynas, kurį po kruopelę rinko ir ateities kartoms paliko kraštotyrininkas A.Petrauskas.

Didžiulį įspūdį sukelia jau vien patys pastatai, ypač originalumu ir įmantriomis formomis išsiskiriantis bokštas, kurio pagrindas, sudarytas iš didelių akmenų, primena seną vežimo ratą.

Įžengus į teritoriją su medinėmis skulptūromis, prie takų tarsi sargyboje stovinčiais akmenimis, gyvenamuoju namu, klėtimis, bokštu ir padargine, išvydus gausybę eksponatų, apima nuostaba, kodėl šis objektas dar nėra plačiai išgarsintas.

A.Petrauskas muziejų savo sodyboje įkūrė 1969 metais – senovinius buities reikmenis, archeologinius radinius jis iš pradžių kaupė klėtyje, bet metams bėgant šiame statinyje ekspozicijai tapo pernelyg ankšta.

Iš šio krašto kilęs savamokslis auksinių rankų meistras Juozas Laužikas 1980 metais pastatė bokštą, kuriame plėtėsi ekspozicijos.

Mūsų protėvių rankų padirbti baldai, lygintuvai, žibalinės lempos, puodai, keptuvės, verpimo rateliai, sviestamušės ir daugybė kitų daiktų tarsi laiko mašina nukelia šimtmečiu atgal.

Lankytojai per ekskursijas čia tarsi „persikūnija“ į senąją kartą – edukacinių programų metu čia naudojamos balanos, nasčiai vandeniui nešti, pilami į girnas grūdai, šaunama į pečių duona, seikėjami grūdai, vejami pančiai.

Muziejuje yra daugiau nei 7 tūkst. eksponatų – žymusis kolekcininkas kaupė ne tik senovinius buities prietaisus, įnagius, įrenginius, bet ir fotografijas, spaudinius, savo rankomis sukūrė įspūdingus medžio drožinius.

Bokštas, iš tolo primenantis fantastišką kūrinį ant akmeninių kojų, paslaptingi akmenys, keisčiausių formų gamtos dariniai tarsi nukelia į pasakų knygos puslapius, prie kurių dera ir muziejaus teritorijoje po klėtimi įrengtas nemenkas rūsys, pakrikštytas „Vaiduoklių alude“.

Užkopus į apžvalgos aikštelę, galima išvysti iš viršaus atsiveriančius sodybos vaizdus.
Žvelgiant į visa tai, muziejaus įkūrėjui ir puoselėtojui pajunti didžiulę pagarbą, pamatai, ką gali vienas žmogus, pasišventęs gražiam tikslui.

1996 metais A.Petrauskas visus eksponatus paliko Kupiškio rajono savivaldybei, o jo vardo muziejus tapo Kupiškio etnografinio muziejaus padaliniu.

2001 metais šiam kraštotyrininkui ir muziejininkui suteiktas Kupiškio krašto garbės piliečio vardas.
Senovines tradicijas puoselėti padeda ir sodyboje 2015 metais įkurtas Uoginių amatų centras.

Vietos šviesuolis atgulė kaimo, kuriame paliko ateities kartoms ištisą etnografijos lobyną, kapinėse.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (13)