Algimantas Grigas, Julija Činčytė ir Eglė Rudzkytė papasakojo apie „Ekskurso“ iniciatyvą bei pasidalino mintimis apie Kauno architektūros išskirtinumą.
Ekskursijos, kurių ašis – architektūra, o įsijungti į jas gali kiekvienas
Jau šeštus metus gyvuojantis „Ekskursas“, pasak Algimanto, yra tapęs neatskiriama Kauno dalimi. Tai – neformali iniciatyva, kurios metu rengiami pavasario ir rudens ciklai, o kiekvieną liepos 6-ąją – visiems atviras architektūros festivalis. Dėl pandemijos 2020 m. pavasarį ir vasarą kauniečių ir miesto svečių pamėgtos ekskursijos nevyko, tačiau sugrįžta rugsėjo 13 d. su festivaliu R13.
Iki 45 minučių trunkančių nemokamų ekskursijų metu smalsuoliai turi galimybę apsilankyti įvairių Kauno pastatų erdvėse, į daugelį kurių įprastą dieną prašalaičiui patekti būtų tiesiog neįmanoma.
Kaip teigia Eglė, tokių pasivaikščiojimų ašis yra architektūra, tačiau neapsiribojama vien faktais, vengiama specifinių, tik specialistams suprantamų architektūrinių terminų arba jie lankytojams paaiškinami.
„Supažindiname ir su istoriniu, bendru miesto kontekstu, taip pat – su asmenybėmis, susijusiomis su konkrečiais pastatais ar objektais: žmonėms visada įdomu išgirsti, kaip Kaunas atrodė anksčiau, koks buvo miestiečių gyvenimas praeityje. Mūsų ekskursijos yra gyvos, dinamiškos, įtraukiančios. Kartais užtenka atkreipti ekskursijos dalyvių dėmesį į vos keletą architektūrinių detalių, faktų, ir jie į Kauno pastatus pažvelgia naujai, nors dalis ekskursantų visą gyvenimą praleido Kaune“, – priduria ji.
Pasak pašnekovų, jų rengiamos ekskursijos yra pagrįstos potyriais, tampriu ryšiu su klausytoju ir ypatingu atidumu lankomo pastato aplinkai. Per penkerius šios iniciatyvos gyvavimo metus prie ekskursijų rengimo yra prisidėję net pusšimtis žmonių, o nuolatinį komandos branduolį sudaro apie dešimt aktyvių narių.
Gidai pasakoja, kad į jų rengiamas iniciatyvas įsijungia labai skirtingo išsilavinimo, pomėgių ir amžiaus žmonės. Julija, pristatydama „Ekskurso“ komandą, skaičiuoja: „Tarp mūsų yra architektų, paveldosaugininkų, istorikų, menotyrininkų, filologų, kitų humanitarinių sričių specialistų“.
„Vieniems iš jų atsibosta dirbti įprastinius darbus biuruose ar kitur, tad nori praplėsti žinias ir įdomiai bei prasmingai praleisti laisvalaikį, kiti studijuoja meno istoriją, paveldosaugą, treti yra moksleiviai, kuriems tokia veikla yra puiki galimybė išbandyti save ne tik lydint lankytojus po pastatus, tačiau, esant norui bei tam pasiruošus – ir patiems pravesti ekskursiją. Būna, kad į komandos veiklas įsijungia ir anksčiau ekskursijose lankęsi bei jų įkvėpti miestiečiai“, – detalizuoja Algimantas.
Anot Algimanto, skirtingų specialybių žmonės, įsiliejantys į komandą, turi daug įvairių idėjų ir pasiūlymų. Tokiu būdu buvo išleistas lankytų pastatų atvirukų rinkinys, atsirado teminės ekskursijos, parengtos bendradarbiaujant su „Kino pavasariu“, „Kauno bienale“, šokio teatru „Aura“.
Eglė prisiminė kaip kartą, pamatęs būsimų ekskursijų anonsą, su ja susisiekė vieno iš paskelbtame sąraše buvusių pastatų statybų darbų vadovas, teiraudamasis, ar reikalinga jo pagalba rengiant ekskursiją. Kai kurie į ekskursijas atėję žmonės, būdami įvairių istorijų liudininkais, taip pat dalinasi vertingomis žiniomis, prisiminimais. Tokiu būdu, praturtindami ekskursijų turinį svarbiais faktais, dokumentine medžiaga, ekskursijų lankytojai padeda kurti ekskursijų turinį.
Architektūrinis ekskursijų spektras: nuo alsuojančio karščio iki baugių rūsių vėsos
Per penkerius metus, šios iniciatyvos dėka kauniečiai ir miesto svečiai turėjo galimybę apsilankyti aštuoniasdešimtyje pastatų bei teritorijų, kur patekti įprastą dieną būtų sudėtinga. Lankomų pastatų spektras – gana platus. Daugiausiai tai tarpukario modernizmo pastatai, tačiau ekskursijos buvo vestos ir viduramžius menančiuose, cariniu laikotarpiu statytuose bei šiuolaikiniuose objektuose.
Programoje yra buvę pramonės objektų, maldos namų, medicinos, mokslo įstaigų, privačių interjerų.
Kauno pastatai pasižymi įvairialype istorija, kurios vertę kuria ne vien tik autentiški reliktai. Pašnekovai prisiminė didžiulį ažiotažą sukėlusias ekskursijas Kauno apskrities vyriausiąjame policijos komisariate. Pastatas, pagal Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą 1933 metais iškilęs Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto sankirtoje, buvo skirtas Kauno apskrities savivaldybės rūmams, o sovietmečiu jame veikė KGB.
Gidai su humoru prisimena kaip keli miestiečiai, norėdami žūtbūt dalyvauti šiose ekskursijose, ne tik skambinadavo dienos metu, bet net ir naktį rašydavo žinutes su prašymu būti įtrauktais į būsimų ekskursijos dalyvių sąrašą, norėdami pakliūti ten, kur įprastą dieną pakliūti daugelis visai nenorėtų.
Ekskursijų metų buvo ne tik apžiūrėtos pagrindinės pastato erdvės, bet ir nusileista į rūsius, kuriuose pokariu KGB tardydavo bei kankindavo sulaikytus žmones, o 2017 metais baugioje jų aplinkoje, mažai kuo pasikeitusioje nuo sovietmečio, buvo nufilmuota istorinės dramos „Emilija iš Laisvės alėjos“ pagrindinės herojės Emilijos kvotimo scena. Šios ekskursijos buvo ypač populiarios, o joms pasibaigus, internete buvo gausiai dalijamąsi renginio nuotraukomis.
Vieno ekskursijų ciklo metu, buvo organizuojami apsilankymai veikiančiame stiklo fabrike. Vaikštant prie beprotišku karščiu alsuojančių krosnių, kuriose temperatūra siekia net iki 1600 °C, buvo laikomasi griežtų saugumo reikalavimų: vienos ekskursijos dalyvių skaičius buvo ribojamas iki dvylikos asmenų, o ekskursantams ir lydintiems gidams saugumo sumetimais buvo privalu dėvėti šalmus. Smalsūs lankytojai turėjo galimybių su ekskursija patekti ir į kitus įprastai nelankomus objektus: „Palemono keramikos“ gamyklą, Petrašiūnų šiluminę elektrinę, Kauno autobusų parko administracinius pastatus.
Privačių interjerų ciklo metu buvo rodomi įdomiausi tarpukario interjerai, į kuriuos ne tik ekskursijų lankytojai, o ir šio ciklo sumanytojai net kelerius metus svajojo patekti, kol galiausiai ilgai brandintą užmojį pavyko įgyvendinti.
Vienas išskirtinių šio ciklo pastatų – architekto Arno Funko projektuotas Jurgio ir Aleksandros Iljinų namas K. Donelaičio gatvėje su apvaliu langu valgomajame kambaryje.
Neretai ekskursijų maršrutų pabaiga numatoma netikėtose vietose: ant Kauno miesto savivaldybės stogo, nuo kurio atsiveria visos Laisvės alėjos panorama, Kauno valstybinės filharmonijos pastato, kuriame tarpukariu veikė Teisingumo ministerija ir Seimas, bokštelyje, Felikso Vizbaro 1932 m. suprojektuoto šešiaaukščio – Jono Lapėno daugiabučio namo terasoje. Tokių bei panašių staigmenų ekskursijų lankytojams, Kauno architektūros entuziastai visada būna paruošę.
Stomatologijos kabinetas, kuriame dantis gydėsi prezidentas Antanas Smetona
Rengdami privačių interjerų ciklą ir ieškodami sprendimų kaip apsaugoti išskirtinių butų tarpukario parketą, gidai sugalvojo pasiūti daugkartinius antbačius. Šešiasdešimties porų ryškiaspalvių antbačių kolekcija iš senų užuolaidų ir sofų užtiesalų buvo sukurta per savaitę. Antbačiai pravertė derybose rengiant kitą ekskursijų ciklą, viešbučių administracijos darbuotojų teiraujantis dėl galimybės antbačius avinčius ekskursijos dalyvius įleisti ir į prabangius VIP apartamentus.
Kauno pastatai, kuriuose apsilankyti gali užsukęs į šios organizacijos renginius interesantas, įdomūs savo istorijomis. Štai, V. Putvinskio gatvėje esančiame dailininko Antano Žmuidzinavičiaus name yra buvęs jo žmonos, gydytojos-stomatologės Marijos Putvinskaitės-Žmuidzinavičienės kabinetas, kuriame dantų sveikatą tikrindavosi Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.
Ekskursiją apie Kauno radijo pastatuose Žaliakalnyje, kuriuose veikė pirmoji Lietuvoje radijo stotis, parengusi Julija pasakoja, kad tuomet radijo svarba buvo nė kiek nemenkesnė nei interneto šiandien: radijo dėka, žinios plisdavo greitai. Kita vertus, buvo ir modernių technologijų bijančių žmonių: kai kurie kaltindavo radiją dėl įvairių oro anomalijų, audrų, o provincijoje dėl to kartais net nukarpydavo radijo laidus. Egzistavo ir vadinamieji „radijo zuikiai“, kurie radijo laidų klausydavosi nelegaliai prisijungę bei nemokėdami radijo mokesčio. Anot Julijos, žmonėms tokie faktai yra labai įdomūs: kiekvienoje ekskursijoje atsiranda bent vienas ar keli entuziastai, kurie nori sužinoti dar daugiau, prašo atsiųsti papildomos medžiagos.
Ekskursijų dalyvius visada domina ir architektų asmenybės, su jų kūryba bei asmeniniu gyvenimu susiję faktai. „Architekto Stasio Kudoko art deco stiliaus viloje Žaliakalnyje moterys dūsavo iš pasigėrėjimo, išgirdusios, kad nuosavą itališko tipo šeimos vilą su nuostabia nuo stogo atsiverčiančia panorama vyras kaip staigmeną suprojektavo savo besilaukiančiai žmonai, o pastato fasadą papuošė motinystę išaukštinančiu bareljefu. Ekskursijoje apsilankę vyrai guviai klausinėjo kokio dydžio buvo S. Kudoko garažas bei kiek kainavo jo automobilis, tarpukariu buvęs ne tik prabanga, bet ir retenybe“, – šypsosi Eglė.
Kaunas – pilnas įdomybių
Su gidais kalbantis apie įvairius pastatus, nesunku įsitikinti, kad Kaunas – be galo įdomus miestas, tačiau įdomybės atsiskleidžia ne iš karto – kartais reikia žinoti kontekstą.
Štai, įspūdingas Krašto apsaugos tyrimų laboratorijos (dabar – KTU cheminės technologijos fakultetas) pastatas, 1933 m. suprojektuotas architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio. Tai – vienas įspūdingiausių tarpukario pastatų Kaune su žalvariniais kaminėliais ant stogo. Anot Julijos, yra prielaidų, kad šiame pastate tarpukariu galėjo būti bandyta susikurti cheminį ginklą. Neseniai buvo pasibaigęs I-asis pasaulinis karas, kuriame cheminis ginklas plačiai naudotas, tad krašto apsaugos ministerija tuomet taip pat vykdė tokius tyrimus. Tyrimų laboratorijoje yra išlikusios 1935 metų traukos spintos, žalvariniai kraniukai. Studentai ir šiandien tose pačiose patalpose dirba, daro eksperimentus – viskas funkcionuoja, iki šiol naudojama.
Daug įdomybių galima rasti ir kituose pastatuose, nuo pat tarpukario išlaikiusiuose savo pirminę funkciją. 1932 metais Edmundo A. Fryko suprojektuotuose Kauno lenkų smulkaus kredito draugijos rūmuose šiuo metu taip pat veikia bankas. Viduje išlikusios tarpukariu įrengtos mozaikinio betono grindys, gremėzdiška ir nepajudinama metalinė spinta, kurioje tarpukariu buvo laikomi svarbiausi banko dokumentai. Nuostabą kelia ir tai, kad pačiame banko pastate, antrame aukšte buvo įrengtas banko pirmininko butas, o per specialų langelį įstaigos vadovas galėjo bet kuriuo metu stebėti kas vyksta banko operacinėje salėje.
Karolio Reisono K. Donelaičio gatvėje suprojektuotame funkcionalizmo architektūros stiliaus Žemės banke (šiuo metu – KTU centriniai rūmai) ekskursijų metu buvo galima užeiti į Londone Johno Tanno pagamintą, Holivudo filmų vertą seifą, atidaromą dviejų skaičių kombinacija. Saugumo sumetimais seifas buvo įrengtas ne rūsyje, o antrajame pastato aukšte, bijantis, kad iš lauko nebūtų įmanoma iki jo išsikasti tunelio. Dar viena gudrybė: stebint iš išorės, beveik neįmanoma suprasti, kurioje fasado vietoje šis seifas yra įrengtas.
Daugelyje tarpukario Kauno daugiabučių yra įrengtos dvigubos laiptinės. Paradinė laiptinė būdavo skirta namų šeimininkams, o į kiemo pusę orientuota mažesnė, siauresnė laiptinė – samdomiems namų darbininkams. Kauno pastatuose nemažai išlikusių puošybos elementų: bareljefų, freskų, augaliniais secesinio stiliaus motyvais puoštų stiklų. Yra tarpukario butų, kurių grindų lygis skiriasi: lubų lygis visame bute vienodas, o štai grindų lygis – skirtingas, tad pačiame buto viduryje įrengti laiptai. Geriausiai išlikusių Kauno tarpukario butų virtuvėse – šaltosios spintos su natūralia ventiliacija maisto produktams vėsinti (tuo metu šaldytuvų dar nebuvo), vonios kambariuose – tarpukario santechnika, o palubėse – šviestuvai, sietynai.
S. Kudoko viloje užapvalintomis laiptų turėklų linijomis žvilgsnį prikausto įspūdinga pastato laiptinė. Interjere: eglutės raštu puoštas parketas, nišos gėlių vazonams ar meno dirbiniams. Lauke išlikusi tarpukario laikus menanti pašto dėžutė, tautiniai vartelių ornamentai, o ties įėjimu lankytojus pasitinka senoviškas mygtukas su užrašu „Licht“ (vok. „šviesa“).
Žaliakalnyje, viename iš medinio paveldo namų, ant tualeto durų puikuojasi senoviniai užraktai. Tualeto viduje pasukus suktuką, pasirodo užrašai „Liuosa“ arba „Užimta“, nurodantys, ar patalpa tuo metu kas nors naudojasi, ar ji yra laisva. Tokių įdomių detalių Kauno pastatuose, pasak pašnekovų, yra labai daug.
Atkreipia lankytojų dėmesį į saugotinas pastatų vertybes
Pasak pašnekovų, „Ekskursas“ – tai ne tik savaitgalio pramoga, tačiau ir būdas aktualizuoti paveldą, atkreipti miestiečių dėmesį į vertingus ir saugotinus tarpukario pastatus, dažnai nepakankamai įvertintą sovietinę architektūrą, pramonės paveldą.
Anksčiau vykusių ekskursijų ciklų metu buvo aktualizuojama medinio Kauno paveldo išsaugojimo svarba (šia tema ypač susidomėjo medinių namų savininkai), analizuojamos vertingų mūrinių pastatų pagarbus pritaikymas šiuolaikiniams poreikiams. Ekskursijų cikle „Salonas” pasakota ir konkrečiais pavyzdžiais atskleista kaip šiandien tarpukario detales išsaugojusiame bute galima gyventi stilingai ir patogiai. Paskutiniojo – „Metamorfozių“ ekskursijų ciklo metu pateikta nemažai sėkmingos pastatų rekonstrukcijos pavyzdžių, kuomet naujam gyvenimui prikelti pastatai yra pritaikyti XXI amžiaus poreikiams, išsaugant vertingąsias pastato savybės.
Neseniai „Ekskursas“ tapo programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ oficialiu partneriu. Kai kurie ankstesnių ekskursijų ciklų pastatai ateityje bus pakartotinai atveriami visuomenei: „Ekskursas“ kvies apsilankyti „Pienocentre“, Centriniame pašte ir kitur.
