Ir jei ne greta stovintis informacinis stendas jausčiausi tarsi patekęs į kažkieno privačią erdvę. Tai Vainagių kaimas, tiksliau – kelios jo sodybos, nutolusios kiek daugiau nei kilometro atstumu nuo plento, vedančio pro Kurtuvėnus. Greta mėlynuoja Vainagių ežero vandenys, aplink ošia Vainagių miškas, o po jį pasivaikščioti galima čia įrengtu Vainagių miško pažintiniu taku.

Vainagių pavadinimas čia dominuojantis, juo pavadintas ne tik kaimas, miškas, ežeras ir pažintinis takas, tačiau ir ežero pakrantėje stūksantis piliakalnis, kuris einančius taku pasitinka jau už keleto šimtų metrų. Taip piliakalnis vadinamas oficialiai, nes vietiniams jis tiesiog Piliukas, pagal legendą kadaise rankomis supiltas.

Tarpukariu vietos gyventojai ant jo pasilinksminimus rengdavo ir net teatro vaidinimus rodė. Šalimais gimusios ir augusios literatūros kritikės ir prozininkės Barboros Mejerytės iniciatyva ant piliakalnio buvo pastatytas ir rodomas spektaklis pagal V. Mykolaičio-Putino dramą „Valdovo sūnus“.

Kadaise buvęs šventviete, tarpukariu – susibūrimų vieta, šiandien piliakalnis tapo keliaujančiųjų taku apžvalgos aikštele, kadangi nuo jo viršaus atsiveria puikus vaizdas į apačioje telkšantį Vainagių ežerą.

Foto: nesedeknamuose.lt

Iš pietvakarių pusės tyvuliuoja ežeras, iš šiaurės ir pietų piliakalnį juosia šlapvietės, kurios būdavo natūralia gamtos kliūtimi puolantiems priešams. Per pelkėtas vietas paklotu medinių lentelių taku toliau ir veda pažintinio tako maršrutas, kol priekyje tarp medžių pasirodo nedidelis apžvalgos bokštelis. Jei lipti, tai tik atsargiai, nes avarinės būklės statinio laipteliai ir grindys bet kuriuo momentu gali įlūžti. Saugumo ir smalsumo balansas pas mane tikrai ne per vidurį, todėl neatsispyręs pasidairyti po žemapelkę iš aukščiau, bandau iš bokštelio pamatyti čia gyvenančių bebrų būstus.

Pelkė ilgai nesitęsia ir malonus pasivaikščiojimas medinių lentelių takeliu baigiasi. Pažintinio tako maršrutas išveda į žvyruotą kelią, bet neilgai trukus vėl neria į eglyną siauru miško keliuku taip pradėdamas sukti ratą aplink Vainagių ežerą.

Foto: nesedeknamuose.lt

Tarsi bandydamas nustebinti lankytojus įdomybėmis ir iš karto parodęs gražiausias vietas, toliau Vainagių miško pažintinis takas tampa šiek tiek nuobodesnis. Informaciniai stendai niekur nedingsta, jie ir toliau pasakoja apie kerpes, samanas, pievas ir lazdynus, o teisingą kryptį rodo atnaujintas ženklinimas. Jis žymi kelią einant žiediniu maršrutu laikrodžio rodyklės judėjimo kryptimi, todėl eiti priešinga kryptimi nepatartina.

Foto: nesedeknamuose.lt

Tako pusiaukelę žymi Juodupio upelis, aplink kurį auga šlapias eglynas. Tai sengirės fragmentas, pasižymintis biologine įvairove, o apie čia randamas retas rūšis galima pasiskaityti stenduose.

Persiritęs per Juodupį pažintinis takas atveda prie medžių milžinų. Čia auga dvi senos, 200 metų senumo pušys, saugomos Šiaulių miškų urėdijos. Gal ne visai tinka šias pušis senomis vadinti, nes būdamos tokio amžiaus jos nustoja stiebtis aukštyn, tačiau dar gali augti kelis šimtus metų.

Niūrią dieną vaikščioti po tokius eglynus gali būti kiek nesmagu, tačiau pro debesis vis išlendant saulei šis pažintinis takas visai smagi vieta pabėgti nuo žmonių šurmulio. Netoliese įrengtas Juodlės pažintinis takas gali pasigirti gražesniais gamtovaizdžiais, tačiau ir lankytojų ten daug daugiau, todėl ieškantiems ramybės verta apsilankyti čia.

Foto: nesedeknamuose.lt

Einant link tako pabaigos miškas pradeda šviesėti, prasideda aukštapelkė su kiminų kilimais bei iš jų styrančiais beržais ir pušelėmis. O dar po kurio laiko pro medžių kamienus prasišviečia ir pats Vainagių ežeras. Nors dėl kritulių trūkumo hidrometeorologai kalba apie meteorologinę sausrą, visi bandymai prieiti arčiau ežero baigėsi nesėkme. Pelkėtas ežero krantas nedraugiškas paprastais žygio batais apsiavusiems lankytojams, todėl pasitenkinęs ežero vaizdu iš tolo įsuku į jau platesnį miško keliuką, kuriuo šiltuoju metų laiku šia atvažiuoja poilsiautojai.

Foto: nesedeknamuose.lt

Paskutinė pažintinio tako atkarpa veda žvyrkeliu, kur pora pravažiuojančių automobilių apdovanoja dulkių debesimis. Pabaiga jau netoli. 4,5 kilometro liko už nugaros.

Kai ką nors valgau paprastai pasilieku vieną nedidelį skanų kąsnelį pabaigai. Tiesiog geras skonis išlieka ilgiau. Kažkokios skanesnės pabaigos norėjosi ir čia. Visa kas gražiausia ir įdomiausia parodęs pradžioje, Vainagių miško pažintinis takas pabaigoje tiesiog statistiškai parveda į pradžią. Jei maršrutas eitų priešinga kryptimi, gal piliakalnis su vaizdu į ežerą ir per pelkę vedantis medinių lentelių takas galėtų tapti tuo paskutiniu skanių kąsniu? Galų gale tai tik detalės, kurias mes šiandieniniame gyvenime labai sureikšminame. Juk kai kas valgyti pradeda būtent nuo skaniausio kąsnio.