Dar neteko regėti tokios ilgos ir tiesios pažintinio tako atkarpos, todėl natūraliai iškyla klausimas kodėl čia taip yra? Prieš atsakant į šį klausimą verta kiek plačiau pasidomėti nuo XIV amžiaus čia stovėjusio dvaro istorija, nes einant taku dar ne kartą teks apie jį išgirsti.

Apie Šereiklaukio dvarą yra žinoma, jog jis buvo ne tik vienas ekonomiškai stipriausių dvarų Rytų Prūsijoje, bet ir vienas didžiausių. Dvaro pastatų ansamblį supo parkas, alėjų tinklas ir tvenkinių sistema, o dvarui priklausiusiuose pastatuose veikė spirito varykla, vandens malūnas, žirgynas. Kadaise klestėjusį dvarą galutinai sužlugdė karai. I-ojo pasaulinio karo metu sudegė dvaro rūmų pastatai, o prasidėjus II-ąjam pasauliniam karui jie buvo visiškai sunaikinti.

Sovietų laikais ant likusių pamatų buvo pastatytos fermos, o šių dienų sulaukė tik spirito varykla ir dar keli ūkinės paskirties pastatai. Šiandien spirito varykloje veikia muziejus, atkuriamas parkas ir tvenkinių sistema, galima išvysti ir apleistas medžių alėjas, viena kurių ir nusidriekia Šereiklaukio miško tako tiesioji atkarpa.

XIX amžiuje nuo dvaro rūmų vakarų kryptimi buvo pasodinta 2 kilometrų ilgio medžių alėja, vedanti į dvaro kapines. Prieš šimtmetį šia alėja į paskutinę kelionę buvo palydimi dvarininkai, o dabar liepų, uosių ir kitų šimtamečių medžių paunksmėje einančiu taku dažniausiai vaikšto Rambyno regioninio parko lankytojai.

Atvažiavus į Šereitlaukį nuo Vilkyškių pusės kelias atsiremia į minėtą alėją, o pasukus dešinėn, už keleto šimtų metrų, galima rasti miško tako informacinį stendą su 3 skirtingo ilgio maršrutų schema ir kita naudinga informacija. Nuo čia ir prasideda kelionė pėsčiomis. Nors medžių alėja tęsiasi iki pat kapinaičių, tarp medžių ėjęs kelias greitai pasibaigia ir toliau tenka eiti taku, kuris vietomis labiau primena kliūčių ruožą.

Foto: Nesedėk namuose

Išpuošta baltomis bangomis žydinčių plukių ir besidengianti pavasario žaluma alėja pradeda kilti į kalvą, kurios viršuje matosi iš augančių medžių suformuotas žiedas. Jo viduryje anksčiau stovėjo koplyčia, buvusi iškilminga laidojimo vieta, o kiek žemiau esančioje terasoje dar ir dabar galima pamatyti stovinčius kryžius. Tai dvaro kapinės.

Tarsi žiedinėje sankryžoje ratu Koplyčkalnį apsukęs takas pasuka tiesiai į pietus. Formuojant alėjas buvo griežtai laikomasi pasaulio šalių krypčių, todėl apsidairius galima pamatyti raudonlapių ąžuolų alėjos fragmentą. Tik sąžiningai visus stendus skaitantis keliautojas juos pamatys, nes nuo pat Koplyčkalnio dėmesį patraukia laukymėje stovintis apžvalgos bokštas.

Foto: Nesedėk namuose

Neaukštas ir tik miško taku pasiekiamas apžvalgos bokštas atveria vaizdą į kalvotą Vilkyškių gūbrio reljefą. Tik gerai įsižiūrėjus tolumoje matosi išlikusios dvaro spirito varyklos kaminas ir Lietuvą nuo Rusijos skiriantis Nemunas. Į jį žemumoje įteka Jūra. Ne be reikalo takas pavadintas Šereiklaukio miško taku, nes Rambyno regioninis parkas turtingas ne tik istorija, bet ir gamta. Iki šiol buvau vienas iš tų, kurie be Rambyno kalno apie šį regioninį parką nelabai ką daugiau ir galėtų pasakyti, tačiau pasivaikščiojimas Šereiklaukio miško taku yra tinkamas būdas šiai spragai ištaisyti. Jei Rambyno kalnas minimas kaip lankomiausia regioninio parko vieta, tai Šereiklaukio miškas yra vertingiausia ir įdomiausia jo dalis.

Nulipus nuo apžvalgos bokšto galima pasileisti pieva žemyn, kur einantis trumpiausias geltonasis (2,5 kilometro ilgio) tako maršrutas parves tiesiai į tako pradžią. Net nesvarstęs tokio varianto pasileidžiu tiesiai į pietus einančiu taku tolyn, kur miškas tampa įvairesnis, paviršiaus reljefas dar išraiškingesnis. Šereiklaukio miškas nėra labai senas, nes prieš šimtą metų dvarininku būdamas baronas fon Dresleris pardavė mišką kirtimui, nes ištekant dukrai reikėjo kraičio. Dalis miško buto atsodinta, dalis atžėlė, bet nepaisant to jame yra net 8 Natura 2000 (Natura 2000 – Europos Sąjungoje esantis saugomų teritorijų tinklas) miško buveinės.

Foto: Nesedėk namuose

Šereiklaukio miške yra aukščiausia Rambyno regioninio parko vieta – Abšriūtų kalnas. Vos pusantro metro aukštesnis už Koplyčkalnį ir 30 metrų iškilęs aukščiau už netoliese esantį Rambyno kalną, atsiveriančiais vaizdais šis kalnas nežavi ir jei ne pastatytas informacinis stendas, tokiu faktu būtų sunku patikėti.

Kur kas labiau stebina tako ženklinimas. Jei einant alėjomis maršrutus žyminčius stulpelius su rodyklėmis buvo galima sutikti kiek rečiau, tai leidžiantis nuo Abšriūtų kalno jie pasipylė tarsi iš gausybės rago. Lyg ištrūkęs iš medžiais apribotų alėjų ir pajutęs laisvę takas pradėjo vingiuoti kaip pašėlęs ir tik sąžiningai įrengto ženklinimo dėka galima drąsiai keliauti nebijant pamesti teisingos krypties. Gal tik vienintelėje vietoje, kur mėlynasis maršrutas Vilkyškių gūbrio šlaitų viršumi eina iki poilsiavietės ir atgal, stulpelius pakeitė mėlynos žymės ant medžių, todėl teko akimirkai stabtelti ir įsitikinti, jog galima vadovautis pasikeitusiu ženklinimu.

Kurį laiką ėjęs mišku takas išveda į laukymę, pasipuošusią keletu žydinčių vaismedžių. Tai buvusio Dalnitzo palivarko vieta, kur buvo auginami dvaro žirgai ir gaminamos plytos dvaro ūkinių pastatų statybai. Pro palivarką einantis siauras miško keliukas anksčiau buvo Šereiklaukio dvarą su Ragaine jungęs kelias.

Už palivarko iš trijų skirtingus maršrutus žyminčių rodyklių lieka tik viena – mėlyna. Žaliasis, vidutinio ilgio maršrutas (apie 5,5 km ilgio), pasukęs kairiau veda link Šereitlaukio, o mėlynasis, radęs beržų alėją, kuria iš palivarko į netoliese tekantį Berzupio upelį buvo genami girdyti arkliai, nuveda dar labiau į pietus.

Artėjant link Vilkyškių gūbrio pakraščio reljefas darosi dar labiau išraiškingesnis, o mėlynasis maršrutas, besiraitydamas vingiuotais ir medžiais užgriuvusiais miško keliukais atveda prie poilsiavietės. Apačioje plyti Ragainės vingio pievos, kur būdavo genami ganytis žirgai, dar toliau – teka Nemunas, tačiau pro medžius sunku ką įžiūrėti. Taip ir prašosi ši vieta medkirčio rankos, kad atsivertų graži panorama.

Foto: Nesedėk namuose

Jau buvau benusimenąs, jog iš Šereiklaukio miško tako teks grįžti taip ir neišvydus Nemuno vingių, bet link Šereiklaukio piliakalnio vedanti tako atšaka išpildė tą norą. Nuo piliakalnio prieš akis atsivėrė panemunės pievos ir didelį vingį aplink Šereiklaukio mišką darantis Nemunas. Už jo – Rusija, kurios įkyrūs ryšio operatoriai taip ir nepaliko ramybėje, kol telefone nenusistačiau ryšio operatoriaus rankiniu būdu. Apsilankymas šiose vietovėse gali brangiai kainuoti, todėl verta į tai atkreipti dėmesį. O ir lankytinų vietų informacija reikėtų pasirūpinti iš anksto, nes žygiuojant taku beveik visą laiką buvau ne ryšio zonoje.

Pasienio su Rusija zonoje esantis ir už Vilkyškių gūbrio pasislėpęs piliakalnis mena dar tuos laikus, kai už išlikimą kovojo šiose vietose gyvenanti skalvių gentis. Paskutinio genties vado Šereikos vadovaujama gynybinė pilis, stovėjusi ant šio piliakalnio, visgi neatsilaikė prieš kryžiuočių puolimą ir skalvių gentis išnyko visiems laikams. Be piliakalnio paskutinysis skalvių kunigaikštis dar paliko ir nuo jo vardo kilusį vietovardį – Šereiklaukį. Įdomiausia, jog su laiku kaimas pradėtas vadinti Šereitlaukiu ir skirtinguose šaltiniuose ar žemėlapiuose vadinamas skirtingai. Kalbininkai sako, kad teisybė turi nugalėti ir Šereitlaukis visiems laikams turi likti Šereiklaukiu. Jau vien iš pagarbos skalvių kunigaikščiui Šereikai.

Foto: Nesedėk namuose

Paskutinį kartą pasižvalgęs nuo piliakalnio ir pasisveikinęs su pirmu, bet kartu ir paskutiniu šiame take sutiktu žmogumi, patraukiu atgal. Tik nuėjęs gerą kilometrą nuo piliakalnio randu informacinį stendą apie jį. Jis skirtas tiems, kas lanko piliakalnius automobiliu, tačiau einantiems taku toks infrastruktūros nuoseklumas sukelia šiokią tokią šypseną. Suku link Šereiklaukio ir praėjęs niekaip nepažymėtas kapinaites kitoje kelio pusėje pamatau Milžinkapį. Vieni pasakoja, jog jį supylė per Nemuną persikėlę Napoleono kariai, kiti, jog čia palaidotas ponas su 9 tarnais ir jiems visiems ant kalvos pasodinta po klevą.

Čia pat ir Šereiklaukio kaimas, kuriame stovinčios spirito varyklos kaminas iš tolo rodo kelią. Dvaro istorija prasidėjęs pasivaikščiojimas ta pačia tema ir baigiasi.

Taip ir norisi šį dvaro istorija ir gamtos objektais pažymėtą taką pavadinti pažintiniu, nes jis kur kas daugiau nei tiesiog miško takas. Pasivaikščiojimas 9 kilometrų mėlynuoju maršrutu neprailgo, o lengvas nuovargis kojose ir alkio jausmas pilve tik sustiprina patirtus teigiamus įspūdžius. Lankantis Rambyno regioniniame parke jų galima patirti ne tik žvalgantis nuo Rambyno kalno, bet ir vaikštant po Šereiklaukio mišką, tik tam reikėtų skirti bent pusdienį.