Jau pats tako pavadinimas sufleruoja, jog jame pagrindinis dėmesys skiriamas ne gamtai ir net ne kabantiems tiltams, o nuo Antrojo pasaulinio karo išlikusiems statiniams, kurie pagal paskirtį taip niekada ir nebuvo panaudoti.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui baimindamasi vokiečių antpuolio Sovietų Sąjungos karinė vadovybė nusprendė įgyvendinti grandiozinį projektą – įrengti Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos ir Ukrainos teritorijomis einančią gynybinę liniją su daugiau nei 2000 tūkstančiais gynybinių elementų. Molotovo vardu pavadinta gynybinė linija buvo suprojektuota ir paskubomis statoma 1940-1941 metais, tačiau vokiečiai darbų pabaigti neleido ir užpuolė anksčiau. Jei kai kuriuos įtvirtinimus ir spėta pastatyti, jie nebuvo aprūpinti nei ginklais, nei kita reikiama įranga.

Visa gynybinė linija buvo suskirstyta į įtvirtinimo rajonus, šie į 5-8 gynybinius mazgus, kiekvieną kurių sudarė nuo 3 iki 5 atramos punktų. Atramos punkte esančių statinių skaičius priklausė nuo vietovės svarbos ir reljefo. Būtent išraiškingas Akmenos ir Jūros upių slėnių reljefas ir sąlygojo sprendimą jų santakoje įrengti Pagramančio gynybinį mazgą, kurio schema ir gynybinių statinių aprašymai stovi prie kiekvieno bunkerio. Nors Pagramančio gynybinį mazgą sudaro daugiau statinių, einant čia įrengtu pažintiniu taku galima pamatyti 4 bunkerius ir vieną duobę.

Važiuojant į šį taką reikėtų ieškoti ne pažintinio tako, o gynybinės linijos bunkerių nuorodų. Tokios stovi tiek pačiame Pagramantyje, tiek ir prie pažintinio tako pradžios, kur įrengtame informaciniame stende galima rasti vienintelę mažą užuominą apie pažintinį taką. Peršasi išvada, kad garsiai ir drąsiai pažintiniais takais Lietuvoje vadinami tik tie takai, kurie yra gamtoje ir apie gamtą, o štai maršrutui karo tematika iki pažintinio tako formato kažko pritrūko. Gal valios, o gal drąsos, nes turinys yra, o formos lyg ir trūksta?

Foto: Nesedėk namuose

Bunkeriai visai čia pat, už 300 metrų nuo Akmenos upės pakrante einančio kelio, nuo kurio prasidėjęs takas įrengtais laiptukais kopia į šlaito viršų. Maloniai nuteikia ir nuo pat pradžių pasirodžiusios bei tako tematiką atspindinčios nuorodos, kurios antroje tako daly dingo sulig paskutiniuoju kariniu objektu.

Didesnioji 3 kilometrų ilgio pažintinio tako dalis tako vingiuoja šlaito pakraščiu, vienoje pusėje palikdamas ūkininkų dirbamus laukus, kitoje – medžiais apaugusį šlaitą, kurio apačioje plyti Akmenos ir Jūros upių slėnis. Ši vietovė primena Jiesios kraštovaizdžio draustinį su savo kanjonais, tik yra sumažinta pastarojo versija. Ir ten, ir ten šlaitų viršumi galima pasivaikščioti įrengtais pažintiniais takais.

Foto: Nesedėk namuose

Ankstyvą pavasarį žalumos dar nedaug – žaliuoja tik samanomis apaugę bunkeriai, o pro medžių kamienus galima įžiūrėti Jūros upės plukdomus vandenis. Vietomis atsiveria apačioje esantis slėnis ir galima geriau suprasti, kodėl būtent šioje vietoje buvo nuspręsta įrengti gynybinį mazgą.

Molotovo gynybinės linijos įtvirtinimų pažintinis takas supažindina ne tik su kariniais objektais, bet ir parodo net 3 Pagramančio regioninio parko upes – Jūrą, Akmeną ir Leliavą. Pastaroji – pati mažiausia, gal net upės pavadinimo neverta, greičiau – upeliukas, o jos stataus šlaito viršuje matosi didelė duobė. Ji taip pat likusi nuo karo laikų, tačiau ar čia nespėta pastatyti bunkerio, ar ji tokia ir turėjo likti gynybinėje linijoje – neaišku, nes informaciniai stendai pastatyti tik prie bunkerių.

Foto: Nesedėk namuose

Jei iki šios vietos stovėjo nuorodos ir aiškiai matėsi išmintas takas, tai toliau tenka vadovautis tik nufotografuota pažintinio tako schema ir sveiku protu. Nei nuorodų, nei tako nebesimato ir telieka tik spėlioti kaip antroji pažintinio tako dalis atrodo kai visu vešlumu sužaliuoja gamta. Tenka žingsniuoti įsivaizduojamu maršrutu, kuris eina maždaug ta vieta, kur dirbami laukai ribojasi su pamiškės žolynais ir krūmynais. It šviesa tunelio gale suspindi nedidelė lentelė prikalta prie stuobrio, kurioje nupieštos rodyklės viską sudėlioja į savo vietas.

Pasukus kairėn galima nueiti iki šaltinio ir kapinaičių, esančių kitoje Leliavos upelio pusėje, tačiau jau greitai tokia mintis pasirodo nevykusi. Provėžuotas, šlapias ir keturračių trasa tapęs kelias šiuo metų laiku yra nepraeinamas, o patvinusi Leliava nubraukia bet kokias galimybes pasiekti šios pažintinio tako atšakos galą. Deja, tenka suktis atgal.

Foto: Nesedėk namuose

Laikausi krypties, kurią rodo rodyklė su užrašu „išeiti“ ir akies tiesumu žingsniuoju per ražieną. Nieko kito nebelieka, nes buvusios provėžos dingsta iš akių. Ar nebūtų geriau pažintinio tako maršrutą padaryti nežiediniu ir nukreipti tuo pačiu taku atgal, vietoje to, kad dabar paskutinį kilometrą tenka braidyti ūkininkų laukais?

Artėjant prie pamiškės tarsi iš niekur vėl atsiranda provėžos, kurios atveda tiesiai prie žemyn vedančio keliuko. Aišku, provėžuoto ir šlapio. Nors antra pažintinio tako dalis atrodo kaip ne pats geriausias ir įdomiausias būdas grįžti į pradžią, tikrai nenurašyčiau pačio tako kaip neverto dėmesio. Smagu rasti kažką naujo ir kitokio, o pažintinis takas „Molotovo gynybinės linijos įtvirtinimai“ būtent toks ir yra.