Tąkart nestabtelėjęs nei prie vieno kapo, pasukau link vartelių kitoje kapinių pusėje, kur tikėjausi rasti tikrąją lankymosi čia priežastį – Velniabliūdžio pažintinį taką.
Tada man pasirodė, kad būtent tokiu būdu geriausia pasiekti tą taką, nors pats faktas, kad į lankytiną objektą reikia eiti per kapines, atrodė, švelniai tariant, neįprastai. Tiesa, už vartelių nebuvau vienintelis, buvo ir daugiau žmonių, kurie rankų mostais gindamiesi nuo uodų rinko tiesiog po kojomis augančias mėlynes.
Pasirinkau jų ir aš, nes visi bandymai rasti minėtą taką buvo bevaisiai, o už vartelių žemyn besileidžiantys supuvę laipteliai vedė į niekur. Po kurio laiko ir turizmo informacijos centras patvirtino, jog toks takas kažkada tikrai buvo, bet dabar galutinai sunykęs. Nebeliko nieko kito tik ištrinti jį žymintį žymeklį iš pažintinių takų žemėlapio, bet… neištryniau.
Taip ir buvo Veniabliūdžio pažintinis takas mano žemėlapyje, kol vieną dieną žiniasklaidoje pasirodė antraštė, jog per Velniabliūdžio pelkę nutiestas naujas medinis takas. Tada jo neištryniau tarsi kažko tikėdamasis ir dabar jau teliko pakoreguoti artimiausios kelionės pro Birštoną planus ir pasivaikščioti iš nebūties grįžusiu pažintiniu taku.
Lyg vengdamas antrą kartą į pažintinį taką keliauti per kapines, šį kartą pasukau link Prienų ligoninės, kur tako pradžią rodė pamatykLietuvoje.lt platforma. Ligoninės pastatus suradau nesunkiai, tačiau tada manęs laukė ne atnaujintas lankytinas objektas, o orientacinis žaidimas.
Vaikščiojau po mišką ieškodamas bent kokios užuominos apie pažintinį taką, tačiau sekėsi prastai. Nuklydęs kiek toliau aptikau net ir Žvėrinčiaus taką, tačiau Velniabliūdžio nesimatė niekur.
„Negi vėl reikės važiuoti į kapines?“ – pagalvojau grįždamas link ligoninės, ir tuo pat metu, priekyje, tarp medžių, pamačiau sparčiu žingsniu žingsniuojančius ir šiaurietiškomis lazdomis žemę smaigstančius žygeivius. Kurį laiką ėję palei ligoninės tvorą jie pasuko tolyn ir perėję nedidelį tiltelį greitai pradingo tarp medžių. Tas tiltelis ir buvo paslėptas orientacinio žaidimo „geocatching’o“ lobis, pirma ir paskutinė užuomina, atvedusi į Velniabliūdžio pažintinį taką.
Prienų ligoninės kaimynystėje stovi Prienų pirminės sveikatos priežiūros centro pastatas ir būtent jis galėtų būti orientyru ieškant Velniabliūdžio tako pradžios. O pradžios tiesiog nėra, nes už pastato prasideda miško takelis, kuris iškart pasuka dešinėn ir kaip du neatskiriami draugai kartu su ligoninės tvora nuvingiuoja tolyn. Kai užsisuka tvora, užsisuka ir takelis ir dar kurį laiką paėjėjus jau galima pamatyti minėtą tiltelį. Toliau paklysti nėra kur, nors jokio tako ženklinimo miške nėra.
Jau nuo tiltelio pro beržų ir pušų kamienus galima įžiūrėti išilginėmis lentomis iškloto tako per pelkę pradžią. Vos trečią mėnesį gyvuojantis takas yra bendras miškų urėdijos ir regioninio parko darbuotojų darbo rezultatas. Neapsikentė jie laukdami finansavimo ir savo iniciatyva ir savo jėgomis nutiesė taką per pelkę, suteikdami keliautojams galimybę aplankyti Velniabliūdį, o vietos gyventojams sujungdami ligoninę su kapinėmis.
Nors iš pirmo žvilgsnio medinių lentų takas atrodo kiek grubokas, tačiau storos lentos ir dar storesni gulekšniai kelia kur kas didesnį pasitikėjimą einant nei dailiai padaryti, keliasdešimt kartų brangesni ir už projektinius pinigus įrengti takai.
Praktiškumo ir ūkiškumo visada galima pasimokyti iš tų, kurie daro savo iniciatyva ir kaip sau. O iki dar patrauklesnės lankytinos vietos trūksta visai nedaug – dažų kibirėlio maršrutui paženklinti ir poros informacinių stendų tako pradžioje ir pabaigoje. Vien jau kad suprasti, kur ta pradžia ir pabaiga, nes tako vidury informaciniu stendu jau pasirūpinta.
Pažintis su pelke ir su jos augalais labiau įdomi atvykėliams nei vietiniams, todėl skaitantį informacinį stendą ir besidairantį po pelkę praeivis mane identifikuoja kaip nevietinį. Ir nesuklydo, tik ar jis pats žino, kodėl ši pelkė vadinama Velniabliūdžio pavadinimu, kad ji yra vienintelė pelkė Nemuno kilpose ir kad anksčiau čia buvo kasamas dumblas ir vežamas į Birštono sanatorijas purvo procedūroms?
Atsakymų nepavyks rasti ir informaciniame stende, ten tik informacija apie pelkių susidarymą ir jų augalus, o kad sužinoti daugiau reikia daryti namų darbus arba samdytis gidą.
Praėjęs drėgniausią vietą takas vėl nuleidžia ant žemės ir toliau tenka eiti mindant medžių šaknis, kurios tarsi iššokusios venos skersai išvagojo kapinių link vedančią trasą.
Ten, tolumoje, matosi pabaiga. Pabaiga visiems, kurių kelionė šiapus baigėsi ir iškeliavo anapus. Kapinės yra pabaiga ir tiems, kurie vaikšto čia pažintiniais tikslais ir planuoja dar daug nueiti. Šiapus. Taip ir nepravėriau vartelių, skiriančių šiapus ir anapus, nors jie ir neužrakinti, tačiau kaip niekas kitas gerai simbolizuoja Velniabliūdžio tako, būtų jis pažintinis ar tiesiog gamtos, pabaigą.
Sukuosi atgal ir tuo pačiu skersai įpjautų išilginių lentų taku einu atgal, o tos skersinės įpjovos, tarsi pravažiavusio pačio Velniabliūdžio paliktos vėžės, atrodo kaip miškininkų sukurto tako dalis. Čia darytų nuotraukų nepavyks panaudoti pasakojant apie kitus takus, kaip kad nepavyko ir buvusiam turizmo departamentui sėkmingai išreklamuoti Lietuvą užsienio vaizdais.
Anksčiau buvusio šio tako pirmtako ilgis siekė 1,2 kilometro, o štai dabar, kad pasakyti dabartinį tako ilgį, reikia apsibrėžti, kur yra pradžia, o kur pabaiga. Pabaigoje esantys kapinių varteliai abejonių nekelia, ten takas ir baigiasi, tik ženklinimo trūksta, o štai pradžios tiesiog nėra.
Klaidinančiai atrodo Google žemėlapyje pažymėta tako vieta, nes toje vietoje stovi Žvėrinčiaus tako stendas, o jei ten turi prasidėti ir Velniabliūdžio takas, miško takelių labirintais iki pelkės nueis nedaugelis. Aš pradžios žymeklį smeigiu už Pušyno gatvėje esančio pirminės sveikatos priežiūros pastato nugaros ir nuo ten iki kapinių – 600 metrų. Takas su pabaiga, bet be pradžios – tikras Velniabliūdis.
