Tiek daug vienoje vietoje sukoncentruotos gamtos ir istorijos verčia kitus miestelius, esančius už šio maršruto ribų, pasukti galvą kaip prisivilioti turistų, kadangi ties Jurbarku baigiasi turistinis maršrutas, bet ne kelias. Iš vaizdingo slėnio išsukęs plentas už Jurbarko eina per miškus ir ten esantys miesteliai nebegali pasigirti tokiomis gražiomis Nemuno slėnio panoramomis kaip prieš tai buvę. Vienas tokių yra Viešvilė, kurio gyvybės šaltinis yra Viešvilės upelis.
Tik prisiminimuose išsaugojęs geriausius savo laikus, kai šis Mažosios Lietuvos miestelis garsėjo klestinčia kalvyste, čia veikė didelė lentpjūvė, grūdų malimo girnas ir elektros gaminimo generatorius suko Viešvilės upelio vandenys. Laikmečiai keitė vieną pramonės šaką kita, kol galiausiai viskas nugulė į „Viešvilės kroniką“ ir dabar buvusio mažo pramonės centro liekanų be gido pamatyti nepavyks. Išliko tik upelis, kuris senais laikais sunkiai dirbo amatininkų naudai, o dabar grąžintas gamtai. Čia pat prie kelio, einančio per miestelį, stovi viena iš išlikusių užtvankų, o iš jos besiveržiantis vanduo tarsi labirintu srūva žemyn įrengtu žuvitakiu.
Didžioji dalis Viešvilės upelio yra rezervato teritorijoje, todėl jis išliko beveik nepaliestas žmogaus ūkinės veiklos, o įrengus žuvitakius upelio aukštupys ir jo intakai tapo pasiekiami lašišinėms žuvims, kurioms šaltavandenė Viešvilė ypač tinkama. Atvėrę kelią žuvims į nerštavietes viešviliečiai kartu sukūrė ir lankytiną objektą, mat pasižiūrėti žuvitakio sustoja ne vienas pravažiuojantysis. Žuvitakio vardu pavadintame slėnyje įrengti tilteliai, išvedžioti takeliai, todėl čia galima užsibūti ir ilgiau.
Visgi ilgiausiai Viešvilėje užsibūna tie, kurie apžiūrėję žuvitakį nesėda iš karto į automobilį, o perėję į kitą pusę kelio randa Viešvilės gamtinio pažintinio pėsčiųjų maršruto informacinį stendą. Viešvilės parke prie žuvitakio prasidėjęs pažintinis takas driekiasi Viešvilės apylinkėmis 4 kilometrus ir nėra žiedinės formos, todėl grįžtant iš tako pabaigos į tako pradžią keliu, nueitas atstumas pasiekia beveik 6 kilometrus.
Netoliese įkurtame Viešvilės rezervate yra dar vienas pažintinis takas, kuriame lankytis galima tik lydint rezervato darbuotojui ir jis kur kas daugiau minimas internete, todėl gali susidaryti įspūdis jog tai vienas ir tas pats takas. Taip nėra, su Viešvilės apylinkėmis galima susipažinti vaikštant dviem pažintiniais takais, o vieno jų pradžią žymi gerai nuo pagrindinio kelio matomas ir netoli užtvankos stovintis informacinis stendas.
Pačiame miestelyje ilgai užsibūti takas neleidžia, vos už kelių posūkių maršrutas išveda į laukymę ir paskutiniai apgriuvę ūkiniai Viešvilės pastatai lieka už nugaros. Pirmuoju sniegu padengti miškai ir laukai tarsi byloja, kad Mažojoje Lietuvoje žiema prasideda ypač tiksliai – gruodžio 1-osios rytą, lyg vokiškame krašte vis dar galiotų vokiška tvarka, todėl einant taku tenka nusivalyti ir informacinius stendus, ir maršrutą žyminčias rodykles, kadangi jos yra vienintelis maršruto ženklinimas.
Miško keliuku besidriekiantis maršrutas pagaliau atveda iki bukų giraitės ir kitų svetimžemių augalų, kurie vokiečiams anaiptol nėra svetimi. Tiek bukas, tiek plataninis klevas yra Vakarų Europoje augantys medžiai, kurie į šias apylinkes atkeliavo čia šeimininkaujant vokiečiams.
Tai, jog čia buvo vokiečių kraštas, galima suprasti ne tik iš šios bukų giraitės. Tik atidesni pastebės, jog keliose miško vietose keliuko natūralaus grunto dangą pakeičia akmeninis grindinys, kuris yra tikrų tikriausias vokiečių palikimas. Sako, per Viešvilės upelį vokiečių laikais septynių tiltelių būta, o akmeninio grindinio ruožai yra kadaise buvusio pasivaikščiojimo kelio likučiai. Net ir šiomis dienomis kai kas jį špacyrkeliu vadina, nes kilęs jis nuo vokiško žodžio spazieren – vaikščioti.
Einant taku galima pamatyti ne tik maršrutą žyminčių, bet ir lankytis draudžiančių ženklų. Prasidėjęs Viešvilėje pažintinis takas tolsta iki pat Viešvilės gamtinio rezervato, kuriame lankytis griežtai draudžiama.
Mėgstančius peržengti raudonas linijas įspėja, jog pažeidėjus fiksuoja vaizdo stebėjimo kameros, o visi kiti keliaudami rezervato riba gali plika akimi pamatyti skirtumą, tarp griežtai saugomo miško (dešinėje), kuriame negalima jokia ūkinė veikla ir prižiūrimo girininkijos (kairėje).
Skirtumų galima paieškoti ne tik sausumoje, bet ir vandenyje. Tako maršrutas eina per vieną iš tiltelių, nuo kurio pažvelgus dešinėn matosi upelio vingiai rezervato teritorijoje, kairiau gi atsiveria vaizdas į vandenis, tekančius į artimiausią užtvanką ūkiškai tvarkomu mišku. Nepaisant tų trijų užtvankų Viešvilė yra vienas iš nedaugelio Lietuvos upelių, kurių vagai žmogaus ūkinė veikla padarė mažiausiai įtakos.
Leidęs legaliai pamatyti Viešvilės gamtinį rezervatą iš arti pažintinio tako maršrutas suka į vakarus tiesiu kaip styga miško keliu veda link kelio Jurbarkas – Klaipėda. Prie vieno iš posūkių pasirodo dar vienas informacinis stendas, kuris gamtinį pažintinį pėsčiųjų maršrutą jau vadina pažintiniu taku. Jame ir sustojimo vietų pažymėta daugiau, todėl taip ir lieka neaišku, ar kai kurių informacinių stendų take nebeliko, ar jų dar nespėta pastatyti.
Nors antrojoje tako dalyje pastatytos rodyklės rodo kryptį į abi puses, kad būtų aišku einant bet kuria kryptimi, oficiali maršruto pradžia yra miestelyje prie žuvitakio. Ten stovinčiame pirmajame tako stende nurodyti ir telefono numeriai, o jais pasiskambinus iš anksto galima susitarti su gidu, kuris pavedžios taku ir papasakos žymiai daugiau nei kad tuose keliuose stenduose rašoma.
Takas baigiasi prie pat kelio Jurbarkas – Klaipėda, kur įrengtoje poilsiavietėje stovi dar vienas toks pat informacinis stendas. Ir čia jau tenka pasirinkti: grįžti tuo pačiu maršrutu atgal arba eiti link žuvitakio keliu. Iki Viešvilės dar keli šimtai metrų ir juos tenka įveikti einant tiesiog kelkraščiu. Miestelio ribose eiti kur kas smagiau ir saugiau, nes ten palei kelią einą naujas pėsčiųjų ir dviračių takas. Grįžti per miestelį verta vien todėl, kad pakeliui galima aplankyti miestelio pakrašty stovinčią bažnyčią. Tiesa, ji atrodo kiek neįprastai, tarsi padaryta iš gyvenamojo namo. Ir tikriausiai akys neapgauna, nes internete rašoma, jog pastate anksčiau būta raštinės ir tik vėliau pastačius varpinę ir praplėtus pastatą jame pradėjo veikti bažnyčia.
Greta bažnyčios praeitais metais atsirado dar vienas statinys – Švenčiausios Mergelės Marijos apsireiškimo Lurde 160-čiui bei Lietuvos Nepriklausomybės 100-čiui skirtas lurdas. Tvarkant miestelio gatvę bei tiesiant šaligatvį buvo atidengtas senas grindinys, kurio iškastus akmenis pamatęs miestelio kunigas greitai sugalvojo kaip juos panaudoti.
Jei smalsu pamatyti žuvitakį ir bent ranka paliesti vieną iš labiausiai saugomų teritorijų Lietuvoje – važiuokit į Viešvilę. Abu šiuos lankytinus objektus galima aplankyti einant Viešvilės pažintiniu taku, kuriame norėtųsi matyti daugiau informacinių stendų arba pasivaikščioti su gidu. O gidą anksčiau ar vėliau samdyti teks, nes priešingu atveju į dar neaplankytą Viešvilės rezervato pažintinį taką niekas neįleis. Beje, be jau minėto „Rojaus kelio“ yra dar ir kitas turistinis maršrutas – „Nemuno kelias“, kuris taip pat kaip ir pirmasis, prasidėjęs Kaune, tęsiasi būtent iki Viešvilės, miestelio, kuris papasakos vieną iš žadamų 1000 šio maršruto istorijų.
