Nepaisant tokio mūsų trispalvės ir rudeniškos Lietuvos gamtos spalvinio suderinamumo, baltas Vytis raudoname fone yra ta vėliava, kurią mieliau iškelčiau prie savo namų. Man ji tiesiog gražesnė, bet šį kartą ne apie vėliavas, šį kartą apie rudenišką gamtą, kurios ieškojau Dzūkijoje.
Vieną tokio lietuviškiausio metų laiko pusdienį paskyriau Veisiejų regioniniam parkui. Čia esančiame Petroškų miške įrengtas pažintinis takas. Pažintinis jis ar ne, nelabai ir aišku, nes internete informacijos apie jį pateikta gana mažai, o kelio Veisiejai – Lazdijai 5 kilometre stovinčioje rodyklėje jis pavadintas tiesiog taku per Petroškų mišką.
Būtent ši rodyklė kartu su Veisiejų regioninio parko informaciniu stendu apie čia įkurtą Ringėliškės botaninį – zoologinį draustinį ir žymi tako pradžią. Atvažiavus automobiliu nieko kito nebelieka kaip tik palikti jį šalikelėje ir tikėtis, kad eismui jis trukdys minimaliai. Eismas šioje vietoje nėra intensyvus, o daugiau norinčių pasivaikščioti čia įrengtu taku nėra, todėl palikęs vienišą automobilį patraukiu miško keliuku. Už keliasdešimties metrų keliukas kerta proskyną, ties kuria vos išlindęs iš žolių tarsi grybas stovi pirmasis tako informacinis stendas. Su šio Lietuvos kampelio augalija ir gyvūnija supažindinantys informaciniai stendai ūgiu nepasižymi, todėl norint perskaityti ten parašytą informaciją ne kartą teko žemai nusilenkti.
Taip ir ėjau per Petroškų mišką retkarčiais lankstydamasis prie lapais ir spygliais apkritusių informacinių stendų, retkarčiais pakėlęs galvą žvalgydamasis į spalvotus tunelius formuojančius medžius. Miškas čia mišrus, auga ir spygliuočiai, ir lapuočiai, todėl tai ne tik saugus ir mėgstamas prieglobstis paukščiams, bet ir tinkamas maršrutas pasigrožėti rudens dovanojamomis spalvomis.
Taip ir vedė tako maršrutas per Petroškų mišką miško keliuku, kuris besisukiodamas tai kairėn, tai dešinėn galiausiai atsitrenkė į platų žvyrkelį. Kelių sankirtoje įrengtas informacinis stendas su tako schema ir greta stovinti rodyklė rodo, kad toliau eiti reikia būtent tuo keliu dešinėn. Žingsniuojant jau po keleto minučių mintyse atsiranda abejonės, ar tikrai maršrutas eina šiuo keliu, nes visi iki tol buvę informaciniai stendai dingo, o nuo pravažiuojančio automobilio dulkių debesies apsaugo tik rudeniška dargana.
Dešinėje į mišką neria siauras keliukas, šalia kurio tarp šakų kažkas subaltuoja. Pirma mintis buvo, jog tai informacinis stendas, tačiau priėjus arčiau prieš akis išnyra paminklas su kryžiumi, prašantis saugoti nuo visokių nelaimių.
Stengiuosi atsispirti pagundai apsisukti ir grįžti atgal, nes nematau nieko, dėl ko tako maršrutas būtų vertas čia driektis. Galiausiai laukymėje pasirodo informacinis stendas, kuriame rašoma apie Petroškų mišką kaip apie balinių vėžlių ir retųjų varliagyvių buveinę.
Atgal rodanti rodyklė reiškia ne ką kitą, kaip tako pabaigą. 3,5 kilometro ilgio maršrutas nėra žiedinis, todėl tuo pačiu keliu teks grįžti ir atgal. Nors maršrutas nesudėtingas, o prie daugelio posūkių ir išsišakojimų stovi rodyklės, pradėjus žygį nuo šio galo reikia būti atidesniam. Einant atgal pro tą vietą, kur miško kelias atsitrenkia į žvyrkelį, rodyklės, jog reikia sukti kairėn, nepastebėjau.
Atgal ėjau nesidairydamas į informacinius stendus, nes kur kas įdomiau buvo pastebėti smulkiais lašeliais apkibusius voratinklius, išdidžiai pakelėje raudonuojančią musmirę ar raudonomis uogomis nusagstytus krūmus. Šį kartą ruduo Dzūkijoje buvo spalvotas, bet šlapias.
