Vištytis būtų ketvirtas pagal dydį Lietuvoje, jei visas priklausytų Lietuvai, tačiau per patį ežerą einanti Lietuvos – Rusijos valstybinė siena dalija jį į dvi nelygias dalis, kurių mažesnioji atitenka mūsų šaliai.

Šio Lietuvos pakraščio unikalumą pastebim dar neprivažiavę Vištyčio, kurio link vedantis kelias po truputį kyla į aukštyn ir vingiuoja kalvomis, tarsi čia būtų ne Suvalkija, o Lenkijos pietinė dalis. 

Vištyčio regioniniame parke galima užlipti ant kalvų, kurios aukščiu nedaug tenusileidžia aukščiausiai Lietuvos kalvai, tačiau šį kartą pabūsime arčiau ežero, kurio pakrantės miškais vingiuoja Šilelio pažintinis takas.


Gera žinia komforto mėgėjams – vos už keleto kilometrų nuo Vištyčio esantį pažintinį taką galima pasiekti asfaltuotu keliu. Pravažiuoti šios lankytinos vietos neleidžia didelis pažintinio tako ženklas, ties kuriuo įrengta taip pat asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė, o kitoje kelio pusėje tako pradžią ženklina naujai atrodantis informacinis stendas su tako maršrutu.

Šilelio pažintinis takas interneto platybėse paminėtas ne vienoje vietoje, tačiau skirtinguose šaltiniuose pateikta skirtinga informacija, todėl taip ir nebuvo aišku iki galo ką rasime atvažiavę. O radome stendą, kuris sudėliojo visus taškus ant i ir palinkėjęs gero oro bei priminęs elgesio gamtoje taisykles išlydėjo į pažintinį taką.

Laikomės schemoje nurodytos ėjimo krypties, todėl nuo pirmojo stendo patvoriu palei poilsiavietės teritoriją patraukiam link ežero. Jis netoli, nes tuoj pat pasigirsta aktyviai laisvalaikį leidžiančių poilsiautojų balsai, o nosį pradeda kutenti virš žarijų kepamos mėsos kvapas.

Stebina iškylautojų gausa, nes juos matome tiek eidami pažintiniu taku, tiek važiuodami jo link, tiek ežero pakrantėje ties pačiu Vištyčio miesteliu. Visa tai regint pagalvoju, ar ne laikas būtų į keliones po Lietuvą pasiimti su savimi ir iškylų įrangą?

Mintis apie maistą nuveja prieš akis atsivėrusi Vištyčio ežero panorama. Pirmą kartą matomas ežeras tarsi naujai sutiktas nepažįstamas žmogus, kurį kažkiek laiko tyrinėji akimis. O Vištytis ne šiaip sau ežeras – kiek toliau nuo kranto bangose supasi Lietuvos – Rusijos sieną žymintys plūdurai, o kitapus vandens jau matosi Kaliningrado srities žemės.

Šilelio pažintinis takas
Foto: nesedeknamuose.lt


Vištytis yra aukščiausiai Lietuvoje telkšantis ežeras, o dėl švaraus vandens kartais skambiai pavadinamas „Europos Baikalu“. Pasak informacinio stendo, ežere gyvena 23 rūšys žuvų, o kai kurios iš jų čia gyvena nuo ledynmečio laikų. Vištyčiui galima lipdyti ir dar vieną etiketę, mat jis yra senesnis už Baltijos jūrą.

Priėjęs ežerą pažintinio tako maršrutas suka piečiau ir vingiuoja palei ežero kranto liniją, kuri yra kur kas labiau vingiuota nei pas kaimynus Rusijoje. Skalaudamos kalvotą krantą, bangos suformavo ne vieną atodangą, nuo kurių viršaus atsiveria vis naujos Vištyčio panoramos.

Anot senolių, šią vietą raganos mėgdavo. Jos atskrisdavo ant kalno, atremdavo šluotas į medžius ir eidavo puotauti. Kadangi šluotos gyvos būdavo, pridėtos prie medžio jos prilipdavo ir augdavo toliau kaip tankios šakos, todėl raganoms tekdavo kitokio transporto ieškotis. Taip žmonės sužinodavo raganų susibūrimo vietas, o einant skardžio viršumi ir pakėlus akis į viršų galima nesunkiai tuo įsitikinti. Ar nebus nuo raganų laikų išlikusi tradicija puotauti prie Vištyčio, nes kaip kitaip paaiškinti nuolat matomus „iškylautojų“ būrelius?

Nuo pradžios Šilelio mišku einantis pažintinis takas veda taku, kuris perlipęs skardžiais paverstas kalvas įsilieja į kelią. Einant nereikia nei blaškytis, nei į pasidarytą pirmojo informacinio stendo su tako maršrutu nuotrauką dairytis, nes ženklinimas nekelia jokių abejonių. Gal tik galėtų būti labiau išskirti lankytini objektai, nes aukščiausią eglę pamatėme atsitiktinai pakėlę galvas į viršų, o štai eglių dvynių keliaudami taip ir neužtikome.

Šilelio pažintinis takas
Foto: nesedeknamuose.lt

Šilelio pažintinis takas išskirtinis dar ir tuo, kad bet kuriuo metu visureigiu važinėjantys pasienio apsaugos pareigūnai gali sustoti ir paprašyti parodyti asmens dokumentą. Laimė, kad tuo metu nuo lazdyno bandėme nupurtyti tuos kelis dar kabančius riešutus ir pareigūnams nepasirodėme panašūs į kontrabandininkus ar sienos pažeidėjus, nes priešingu atvejų būtų tekę ilgai aiškintis, kodėl asmens tapatybės kortelės galiojimas laikas pasibaigęs daugiau nei prieš savaitę.

Nusiskynę keletą riešutų dulkėtu keliu patraukėme toliau. Šią maršruto dalį, tarp Šilelio stovyklavietės, Šaltinio ir miško keliuko susikirtimo su asfaltuotu keliu, pavadinčiau tranzitine. Automobilių eismas čia intensyvesnis nei pėsčiųjų, todėl gerokai paspartinome žingsnį.

Pakeliui matėme keletą pastatytų rodyklių su užrašu „Link šaltinio“, todėl priešais akis išvydę kalnelį su kryžiais ir šalia jų trykštantį šaltinį, supratome, jog tai pati populiariausia pažintinio tako vieta. Lankytojai čia ne tik pėsti ateina, bet ir atvažiuoja, nes iki asfaltuoto kelio vos keli šimtai metrų.

Šilelio pažintinis takas
Foto: nesedeknamuose.lt


Jei dabar čia gausiai turistų lankoma vieta, tai seniau prie šaltinio atvykdavo ligų ir negalavimų kamuojami žmonės. Teigiama, kad šventasis šaltinėlis turėjo stebuklingų galių, tačiau po to, kai caro laikais vienas kareivis jame išmaudė niežais sergantį arklį, tos galios išnyko. Gal galios išnyko, o gal žmonių tikėjimas stebuklais sumenko, nes apie stebuklingus išgijimus nieko nebesigirdi.

Kalnelis įdomus ne tik stebuklingu šaltiniu ar kryžiais, kurių čia gausiai pristatyta ir prikabinta, tačiau ir meno kūriniais, kurie tiesiog pakabinti ant medžių kalnelio šlaite. Paroda po atviru dangumi be jokio paaiškinimo.

Visi keliaujantys Šilelio pažintiniu taku šioje vietoje turi apsispręsti – rinktis trumpesnįjį tako maršrutą ir pasukti keliu link pradžios, ar pasirinkus ilgesnįjį maršrutą miško taku įveikti vieną papildomą kilometrą. Tas kilometras lengvas nebus, nes ne pats plačiausias miško takas po truputį kopia į kalvą, kurios viršuje Vištyčio regioninis parkas įrengęs nuostabią apžvalgos aikštelę.

Šilelio pažintinis takas
Foto: nesedeknamuose.lt

Anapus spindinčių Vištyčio ežero vandenų žaliuoja Romintos giria, kurią prūsai laikė šventa ir kurioje medžiodavo Prūsijos valdovai. Kad ir kokia unikali ta giria, ji yra kitapus Rusijos ir Lenkijos sienos, kuri šioje vietoje nesikeičia jau 600 metų ir yra viena seniausių Europoje. Įdomybių čia netrūksta ir vos už keliolikos metrų galima pamatyti dar vieną apžvalgos aikštelę. Šį kartą ji siūlo ne į tolius pasižvalgyti, o akis žemyn nuleisti, nes ten susiformavęs Šilelio sufozinis cirkas.

Pasižvalgę nuo apžvalgos aikštelių laipteliais leidžiamės žemyn. Žiemą nuo šio kalno galima leistis su slidėmis, nes čia veikia viena iš keleto prie Vištyčio esančių slidinėjimo trasų. Jei ne įrengtas keltuvas net ir nepagalvotum, kad žiemą čia būna daug šurmulio.

Laipteliai leidžiasi beveik iki pat ežero, kur pažintinio tako ilgasis maršrutas pasukęs dešiniau vėl priverčia kopti aukštyn. Kakta buvo šlapia nuo prakaito kai pagaliau pasiekėme prie šaltinio esančią automobilių stovėjimo aikštelę. Ši tako dalis privertė paprakaituoti, tarsi primindama, jog čia – kalvotoji Suvalkija. Nuo šaltinio iki asfaltuoto kelio tako dalis eina miško keliu, kuriuo einant kažkur netoliese auga eglės dvynės. Jei ir yra kokia rodyklė jų link, tai tikrai per maža, nes jos nepastebėjome, o štai link tako pradžios nukreipiančios lentelės neįmanoma nepastebėti.

Šilelio pažintinis takas
Foto: nesedeknamuose.lt

Nuo pradžios lepinęs plačiais takais ir keliais toliau pažintinio tako maršrutas neria į mišką, kur takelis pradeda vingiuoti ir vietomis taip susiaurėja, tarsi tai būtų ne takas, o tik žvėrių palikta brydė. Tokia yra tik nedidelė atkarpa netoli pabaigos, kai teko ir per dilgėlyną brautis, o iki tol takas eina brandžiu ir šviesiu eglynu, kuriame tarsi dalyvaudamos grožio konkurse į viršų stiebiasi aukštos ir tiesios eglės.

Nuėjus 4,5 kilometro pažintinis takas pačioje pabaigoje pateikia paskutinį išbandymą – trumpą, vos keleto skirtingų paviršių basakojų taką. Aunamės batus ir užtvirtiname įspūdžius, kurie praėjus šį, Lietuvos pakampyje įrengtą pažintinį taką, tikrai neblogi.

Pirmasis informacinis stendas sakė, kad trumpojo maršruto ilgis – 2,4 kilometro, ilgojo – 3,4 kilometro, tačiau su pariešutavimu mes į 4,5 km netilpom. O jei su savimi būtume pasiėmę stovyklavimo ir maudymosi reikmenis, ir pusdienio nebūtų užtekę.