Dauguma klientų – atostogų grįžę emigrantai
Maršrutai mažuoju ir didžiuoju Šlavanto kraštovaizdžio draustinio žiedu atsirado, kai A. Motiejūnas pavėžindavo bričkele į svečius pas jį atvažiavusius draugus ir giminaičius, o pernai dauguma jo klientų buvo atostogų į Lietuvą grįžę emigrantai. Kelionė dažniausiai baigiasi žuvienės valgymu Šlavanto ežero saloje, bet šitą dalį nusprendžiame praleisti, nes ją jau esu patyręs 2013 m., kai Lazdijų rajono šventėje „Pasienio fiesta“ dalyvavusiems žurnalistams pristatinėta kaimo bendruomenių veikla – liko nuotraukų, tai galima nekartoti.
Nuo 1993 m. ponas Algirdas turi pietų europiečiams būdingą įprotį po pietų pusvalandį ar valandą pamiegoti ir tik tada imtis darbų. Neatsisakė jo net kelionėje arkliais iki Juodosios jūros ir nutaikydavo progą nusnūsti apsikabinęs žirgo Tropiko kaklą. Todėl į išblizgintą bričką Motiejūnų sodybos kieme dvi mano bendrakeleivės – žmona ir Šlavantuose atostogaujanti lietuvių kilmės vertėja iš Danijos Eglė – įsiropščia tik vėlyvą popietę, kai virš galvos spigina saulė, o iš kitos Šlavanto pusės grėsmingai greitai artinasi niūriai pilki lietaus debesys. Gegutės kaime jau lyja, tai netrukus išpraus ir mus.
Patyręs vadeliotojas žino visus miško keliukus
Greta bričką traukiančių žemaitukų veislės kumelių Lados ir Uogos visą kelią bėga 2 mėnesių jauniklė Ugnis, per kiekvieną sustojimą miške pasinaudojanti proga atsigerti motinos pieno. O Bričkos keleivėms rūpi tai ežero pakrantes apžiūrėti, tai mėlynių paragauti.
„Vakar rodė per televizorių, gal matėt: oi, uogos brangios, 5 eurai už stiklinę. Bet tai tu jų prirink tą stiklinę, kai šitokia sausra“, – kalbėjo A. Motiejūnas, sustabdydamas arklius pušyne, kur abipus keliuko daugiausia mėlynių uogienojų.
Patyręs vadeliotojas žino, kuriuo miško keliuku reikia judėti lėtai ir atsargiai, o kur galima praskrieti su vėjeliu. Ir būtinai papasakoja, kur gyvena Veisiejų regioninio parko pasididžiavimas – europinė medvarlė.
Porą valandų trukusios kelionės metu atrodė, kad ne kartą keitėsi metų laikai iš visiškos vasaros, kai sustojus saulėtoje laukymėje prie Balsio ežero norėjosi šokti į jo bangas, į vėlyvą bulviakasį primenančius šalto lietaus ir žvarbaus vėjo akimirkas, kai keleivės džiaugėsi nepalikę namie striukių, o galiausiai ir pats A. Motiejūnas išsitraukė iš po pasostės danišką kario apsiaustą.
Pazapsių pasieniečiai patruliavo raiti
„Sekmadienį Šlavantuose suvažiuos 7-8 bričkos ir vešim visą kaimą į atlaidus“, – pasakojo A. Motiejūnas apie Lazdijų rajono žirgininkų klubo veiklą. Jo prisiminimus apie kelionę žemaitukais prie Juodosios jūros tyčia praleisiu, nes apie tai jau ne tik straipsnių prirašyta, bet ir knygos išleistos, tai kam bus labai smalsu, patys susirasite. Prasmingiau bus papasakoti apie patį A. Motiejūną, buvusį Pazapsių pasienio užkardos vado pavaduotoją, pačioje Lietuvos valstybės sienos apsaugos tarnybos kūrimosi pradžioje, 1992 m., sugebėjusį įtikinti jos valdžią, kad Lazdijų krašte raitas pasienietis galėtų nuveikti daugiau už pėsčią ar važiuotą.
„Tada pas mus vežė visokias delegacijas iš Europos Sąjungos. Išliko nuotraukos, kaip bėga vertėjas per vidurį, o mes iš abiejų pusių su danų pulkininku jojam tarnybiniais žirgais, paskui maudomės ir šnapsą geriam. Ministras Audrius Butkevičius mykė, mykė, balnų nenupirko, tai aš pravažiavau su kareiviu per žmones, kurie turėjo balnus, ir surinkom“, – prisiminė A. Motiejūnas.
Pasienio kelių žirgininkai neužmiršta ir dabar, kai spygliuotų vielų užtvarų likučiai ties Lietuvos-Lenkijos siena virto istorinio paveldo eksponatu.
„Susirenkam kokie 5 raiteliai ir dvi paras jodinėjam rokadiniu keliu“, – sakė žirgininkas.
Kur eržilui klijuoti techninės apžiūros lipduką?
1998 m. A. Motiejūnui teko palikti Valstybės sienos apsaugos tarnybą, tuomet jau buvusią ne kariuomenės, o policijos dalimi, bet namų muziejumi vadinamame kambaryje, kurio sienas puošia Lazdijų žirgininkų klubo kelionių vaizdai, o lentynose išdėliotos tarptautinių arimo arkliais varžybų nugalėtojo taurės, kabo ir pasienio vyr. inspektoriaus uniforma.
„Krėčiau šposus su savo eržilu, kurio vardas buvo Aras. Atjojau į automobilių techninių apžiūrų centrą Lazdijuose ir sakau: Valduk, klijuok vieną apžiūros lipduką ant vieno kiaušo, kitą – ant kito. Eržilui sakau „Aras, koją“, jis pakelia koją ir parodo, kaip ji pakaustyta. Dabar Valdas Žička – mūsų klubo, kuriam priklauso 18 Lazdijų krašto žirgininkų, prezidentas“, – pasakojo A. Motiejūnas.
Jo teigimu, žirgininkystės entuziastai dabar organizuoja žygį nuo Kauno Vyčio paminklo iki sostinės, kurio 65 metų šventežerietis neketina praleisti.
