Pravažiuojančios mašinos taškė ant sniego vieną balą po kitos ir jis darėsi vis purvinesnis ir purvinesnis. Dar prieš savaitę gamta turėjusi baltą ir gražų rūbą dabar atrodė visiškai šlapia ir purvina.
Visai kaip bjaurusis ančiukas. Tačiau tokiu laiku gamta atrodo intymi kaip niekada. Tarsi nusimetusi savo žalią apdarą ji nesigėdindama demonstruoja savo intymias vietas – iškilimus ir įlinkimus, kuriuos lyg drovi moteris kitais metų laikais slepia po žalia skraiste. Vaikštome ir gėrimės tomis intymiomis vietomis, kurios kaip reta išraiškingos. Tai Jiesios kraštovaizdžio draustinis, saugantis vaizdingą šios upės slėnį su raiškiomis atodangomis ir eroziniais šlaitais.
Atvažiavę nuo Vilniaus Kauno pradžioje sukame link Petrašiūnų, už kurių pravažiavę Kauno HES’ą pasiekiame Rokus. Navigacija vedžioja vingiuotomis miestelio gatvelėmis, kol atsiduriame viename iš P. Babickio gatvės akligatvių. Už medžių matosi Rokų gimnazija, o jos patvory, tarsi geresnės vietos neradęs, stovi Jiesios kraštovaizdžio draustinio informacinis stendas.
Google’as kartu su pamatykLietuvoje.lt vieningai teigia, kad čia prasideda Jiesios pažintinis takas. Be aprašymų apie draustinį, stende randame ir tako schemą. Tiksliau takų, nes parodyti jie net du ir apie abu kalbama būsimuoju laiku: Būsimasis takas ir Planuojamas takas. Sugretinę stendo schemą su minėtais dviem šaltiniais, matome, kad Jiesios pažintinio tako maršrutas atitinka Būsimojo tako maršrutą. Klimpdami take sutryptame sniege ir slidinėdami ant ledo einame įsitikinti, ar šis pažintinis takas yra jau esamasis ar dar tik būsimasis. O gal net buvęs?
Nenuėjus nei 200 metrų visas Jiesios upės slėnis atsiduria mums po kojomis. Kada jei ne dabar, kai gamta prisidengti savo nuogumui neturi net mažiausio lapelio, galima taip aiškiai matyti slėnio kontūrus, visas atodangas ir raguvas, slėnyje tarsi grybų kaimenės pūpsančias sodybas ir tolumoje pūškuojantį traukinį. O pačioje šlaito apačioje nešdama į Nemuną savo nešvarius vandenis vingiuoja Jiesios upė.
30 – 40 metrų siekiančios atodangos yra tarsi geologijos muziejus po atviru dangumi. Jos čia kelios ir nuo kiekvienos atsiveria vis kitoks ledynmečio laikų gamtos kūrinio grožis. Ar galėtum pagalvoti, kad ir Lietuva turi savo kanjoną?
Kiek nejauku stovėti ant atodangos krašto, kai dėl vieno neatsargaus žingsnio pasivaikščiojimas gali baigtis dideliu išgąsčiu ar nelaime. O iki nelaimingo atsitikimo trūksta visiškai nedaug, nes pavojingiausiose vietose nėra jokių atitvarų, o didžioji dalis žemės virš atodangų pasidengusi ledu. Tokiu oru reikia elgtis ypač atsargiai, o vaikus tiesiog būtina laikyti už rankos.
Vėžlio greičiu judam taku tai priartėdami prie pat atodangų šlaitų tai vėl kiek nuo jų nutoldami. Takas kaip reikiant išmintas ir net ir tokiu oru eidami sutinkame čia žmonių. Internete ne vienoje vietoje rašoma, jog tai viena populiariausių miesto ir rajono gyventojų laisvalaikio praleidimo vietų, tačiau jei tikrai taip yra, kodėl jau šiais metais vykusios parodos Adventur metu išplatintame lankstinuke „Pėsčiomis po Kauno rajoną“ šis pažintinis takas net nepaminėtas? Tiesą sakant, net ir pačiame take neteko matyti nei vieno užrašo, jog šis takas yra pažintinis, nors stovintys informaciniai stendai kaip ir verčia manyti jį tokį esant.
Trūksta ne tik užrašo, jog tai pažintinis takas, trūksta ir aiškesnio maršruto ženklinimo, nes priėję gyvenvietę jau buvome bepasuką atgal, bet žvilgtelėję į tako schemą supratome, kad tako pabaiga daug toliau. Iki tol retai stovinčios medinės rodyklės staiga dingo, tarsi neapsikentę pro šalį vaikščiojančių gamtos mylėtojų jas išrovė ir sukūreno vietiniai gyventojai. Tądien nosį ir gerklę dirgino iš kaminų sklindantys aitroko kvapo dūmai, akivaizdžiai reiškiantys, kad čia kieto kuro krosnys kūrenamos toli gražu ne vien tik sausomis malkomis.
Žingsniuojam Moliakelio gatve lodindami vietinių gyventojų šunis ir žvalgomės maršrutą ženklinančių rodyklių. Jų nematyti, tačiau prie vieno į medžių tankmę vedančio keliuko pamatom kažkokį stendą. Gal ten?
Už šio stendo keliukas remiasi į rakinamus vartus. Tako čia tikrai nėra ir klausimas, kam skirtas šioje vietoje stovintis sarkastiškai kalbantis stendas? Gal tiems keliems gyventojams, gyvenantiems už rakinamų vartų?
Atkaklumas duoda rezultatą ir už keleto šimtų metrų randam pamestą maršrutą. Vietiniai gyventojai norėdami apsisaugoti nuo triukšmadarių įsirengė ženklą, draudžiantį eismą tamsiu paros metu, tačiau žiemą eismą riboja ne ženklas o gryno ledo įkalnė.
Nėra didelio skirtumo nuo kurio galo pradėti pasivaikščiojimą šiuo pažintiniu taku, tačiau atvažiuojantiems savo transportu draugiškiau atrodo Babickio gatvė. Nepabūgę sunkiai įvažiuojamos įkalnės Moliakelio akligatvyje taip pat ras kur pasatyti automobilį, tačiau išlipę vietoje tako schemos ir aprašymo ras štai tokią lentelę.
Gerai, kad tik lietuviškai parašyta tai nors prieš užsieniečius negėda, tačiau liūdniausia, kad naujam stendui apie morozus pinigų ir laiko užteko, o maršruto ženklinimui sutvarkyti – ne. Nuo čia jau visai netoli iki paskutinės Jiesios atodangų virtinės atodangos, kur ir baigiasi Jiesios kraštovaizdžio draustinio pažintinis takas.
Jiesios slėnio atodangos pasižymi ypač stačiais šlaitais, o viršuje šlaitų atbrailos yra netgi atsikišusios. Ilgiau pastovėjus galima išgirsti kaip atmirkęs molio gabaliukas atskyla ir per visą šlaitą nusirita žemyn kartu sukeldamas nesaugumo jausmą. Kad ir kokie stiprūs atodangų moliai, Jiesia tęsia tūkstantmečius trunkančią ardomąją veiklą, palikdama šlaitų viršuje stovinčius medžius su visomis šaknimis tiesiog kabėti ore.
Sulig atodangos viršuje įrengta apžvalgos aikštele takas baigiasi. Tiksliau, baigiasi pažintinio tako maršrutas, nes pramintu takeliu būtų galima nusileisti žemyn ir prieiti Nemuno ir Jiesios santaką, prie kurios stūkso Napoleono kalnu vadinamas Jiesios piliakalnis. Kadangi pažintinis takas nėra žiedinis, sukamės atgal, kur mūsų laukia du su trupučiu kilometro slidaus ir klampaus tako.
Maždaug pusiaukelėje tarp medžių pastebime akmenį, ant kurio vos įskaitomai parašyta „Nepriklausomybės parkas pradėtas sodinti 1990 metais Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui įamžinti“. Pasodinti ąžuoliukai jau gerokai paūgėję, tačiau pati vieta į parką nelabai panaši. Gal tik žiemą reikšmingą datą įamžinantis atminimas atrodo pamirštas?
Jei Kauno rajono savivaldybė ir Kauno marių regioninis parkas tikrai nori, kad ši vieta būtų patraukli ne tik lėbautojams, bet ir tikriems gamtos mylėtojams, reikėtų šiek tiek pasistengti – suorganizuoti talką parkui aptvarkyti, atnaujinti maršruto ženklinimą ir oficialiai taką pavadinus pažintiniu taku prie kelio Kaunas – Marijampolė pastatyti rudą rodyklę su nuoroda. Tikrai ne vienas užsuks savo akimis įsitikinti, kad ir Lietuva turi savo kanjoną.
