Vienuolynas be vienuolių
Keliaujant iš Kauno į Klaipėdą, pusiaukelėje verta išsukti iš kelio ir nedideliame Tytuvėnų miestelyje aplankyti vieną gražiausių barokinių ansamblių Lietuvoje – Švč. Mergelės Marijos bažnyčią ir bernardinų vienuolyną.
Norint geriau susipažinti su ansambliu verta sudalyvauti ekskursijoje su Tytuvėnų piligrimų centro gide-vadynininke R. Krenciene. Ji keliautojus pasitinka apsigaubusi vienuolių tunika ir pirmiausia paklausia, ar atėję į komplekso kiemą pajutome stebuklą. „Dabar esate naujojoje Jeruzalėje, ne Tytuvėnuose“, – intriguoja ji ir pamačiusi mūsų sutrikusius veidus paaiškina, kad taip vadinami galingomis tvoromis aptverti ir Jeruzalės miesto vaizdais puošti bažnyčių šventoriai.
Šiemet Tytuvėnų ansamblis švenčia 400 metų jubiliejų – 1618 m. birželio 20 d. buvo padėtas kertinis bažnyčios akmuo. Ir nors praėjus porai dešimtmečių bažnyčia jau stovėjo, ansamblį vienuoliai statė ir perstatinėjo maždaug 200 metų, o jame gyveno ir meldėsi apie 250 metų. Šiuo metu bernardinų vienuolyne vienuoliai negyvena, nes po 1863 m. sukilimo buvo išvaryti ir niekada negrįžo. „Žinoma, jeigu jie būtų grįžę, mes negalėtume čia užeiti ir visko pamatyti“, – sako R. Krencienė.
Ansamblis barokinis, tačiau jame galima pamatyti ir kitų architektūros stilių – vienuolyno pastatas yra renesansinis, bažnyčia – iš dalies vėlyvosios gotikos. Ūkiniai pastatai beveik neišlikę. Vienuolyno kieme stovi ir piligrimų ypač lankoma Kristaus laiptų koplyčia, pradėta statyti 1775 m. Gidė džiaugiasi, kad Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčia per visą jos gyvavimo laikotarpį buvo uždaryta tik 3 mėnesius (19 a. vid.). Tuos 3 mėnesius žmonės meldėsi vienuolyno kieme ir Kristaus laiptų koplyčioje.
Pasigirsta vargonų muzika. „Bažnyčioje esantiems vargonams – daugiau nei 230 metų, tačiau jie puikiai veikia. Labai jais didžiuojamės“, – džiaugiasi R. Krencienė ir pakviečia užsukti į vidų.
Muziejinė ekspozicija
Įspūdingais barokiniais altoriais papuoštoje Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje galima pamatyti ir ypatingą Švč. Marijos paveikslą. „Tiek seniau, tiek ir dabar piligrimai tiki, kad šis paveikslas teikia malones. Paveikslas čia kabo nuo bažnyčios pašventinimo 1635 m. Paveikslą vienuoliams padovanojo bažnyčios ir vienuolyno fundatoriaus brolis, vyskupas Eustachijus Valavičius. Sidabrinis rūbas, vadinamas votu, atsirado 100 metų vėliau“, – pasakoja gidė.
„Kadangi bažnyčia buvo statyta vienuolynui, jos išplanavimas yra šiek tiek keistas – yra užaltoris, centrinė nava ir presbiterija yra vienodo aukščio, o didysis altorius siekia skliautus“, – pastebi R. Krencienė. Lipame į vienuolių chorą, į kurį, jei gyventų vienuoliai, patekti negalėtume. Čia galima pamatyti 19 a. vienuolių stales – vienuoliai tikrai sėdėjo jose. Iš vienuolių choro mažos durelės veda į 2-ąjį vienuolyno aukštą.
2-ajme aukšte yra vienuolių celės, buvęs poilsio kambarys, karceris, siuvykla, biblioteka ir laboratorija. Dabar daugelyje šių erdvių yra muziejinė ekspozicija. R. Krencienė ilgiau stabteli bibliotekos patalpoje: „Sakoma, kad vienuolynas be bibliotekos, kaip armija be ginklų. Tytuvėnų vienuolyno bibliotekoje 17 a. buvo daugiau nei 2000 knygų – tai buvo viena iš didžiausių Žemaitijos bibliotekų. Biblioteka šioje vietoje įrengta buvo ne šiaip sau – apačioje buvo refektorius, t. y. viena šilčiausių vienuolyno vietų. Nuo jos sklido šiluma, todėl brangios knygos nedrėkdavo ir nesupelydavo. Deja, šitoje vietoje autentikos visiškai nėra, išskyrus plytas, dėl prieš 6,5 metų praūžusio gaisro.“
Einant pro vaistininko celę pakvimpa žolelėmis. Vienuolyno teritorijoje nuo seno augo gėlynai ir vaistažolių sodeliai, buvo puoselėjama vaistažolininkystė, tam net buvo atsiųstas vienuolis Simonas Očko iš Krokuvos. Šalia vaistininko celės rengiama edukacinė programa „Trys dievo dovanos ir kiti kvapai“ – rišamas kvapnus vaistažolių maišelis, kažkada naudotas kaip ant kaklo pakabinamas dezodorantas.
Piligrimų gira
Baigę ekskursiją po vienuolyną leidžiamės į jo rūsius. Ilgame, žvakių šviesoje paskendusiame koridoriuje laukia tunika apsigaubusi figūra. Tytuvėnų piligrimų centre dirbantis V. Pikutis pakviečia prie ilgo medinio stalo ir pristato dar vieną edukacinę programą – naminės giros degustaciją „Piligrimų gira“.
Gira pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėta dar 10 a. Rusijoje, o Lietuvos teritorijoje pradėta minėti 16 a. Geriama ji buvo kunigaikščių ir didikų, kunigų ir vienuolių, kareivių, miestiečių, amatininkų ir valstiečių. V. Pikutis teigia, kad gira būdavo duodama net ir karo lauko ligoninėse sužeistiems kariams.
Paklaustas, kodėl gamina girą, V. Pikutis neslepia, kad tai – šeimos tradicija. „Girą gamino mano seneliai, mano tėvai, todėl išmokau vaikščioti ir išmokau gaminti girą. Tik iš pradžių nesupratau, kodėl mama kas rytą į statinaitę vis įberia žiupsnelį cukraus ir žiupsnelį „plastilino“. Paaugęs supratau, kad tai buvo mielės. Mamos pagaminta gira būdavo labai gera“, – pasakoja jis.
V. Pikutis sako, kad šiandien egzistuoja 160, o jis pagaminti gali apie 40 rūšių natūralios, vieno ingrediento giros. Daugeliui gira asocijuojasi tik su duona, tačiau, pasak vyro, ją pagaminti galima beveik iš bet ko, todėl be įprastos duonos ar medaus giros, jis girą gamina iš vaisių ir uogų, melasos, burokėlių ir t. t. Pirmoji, kurios gauname paragauti, yra kavos gira – skonis neįprastas. „Šiais metais norėjau pagaminti baravykų giros, bet vis nepavyksta“, – apie eksperimentą užsimena V. Pikutis.
Ragaujame vaisių ir uogų giros, o nusistebėję, kad duonos giros neskanausime, gauname ir paaiškinimą: „Šiandien neturiu paruošęs duonos giros, nors apie ją galėčiau labai daug kalbėti. Problema, kad nėra gerų duonos kepėjų arba į duonos tešlą pilama išrūgų. Būna, atvažiuoja lankytojai ir sako, kad mano gira kvepia kefyru. Taip nutinka, nes giroje visi skoniai atsiskleidžia.“
