Kam keliauti kažkur labai toli, kai galima visai šalia. Ypač tokiu metų laiku. Nesvarbu lyja ar saulė šviečia – mūsų vasara yra tobula kelionėms po Lietuvos kampelius. Neįtikėtina, kokio grožių vietų aplink galima surasti. Ir labai gėda, kad ne visur dar buvome. Juk pasiekti net ir tolimiausią vietelę užtenka 3-4 valandų, startuojant iš bet kurio Lietuvos taško. Aš tik trečią kartą gyvenime keliavau po mūsų gražuolę Neringą, ir pamačiau ten tai, ko nė karto anksčiau neregėjau.
Portalas DELFI kartu su „Aurum“ ledais pristato unikalų projektą „100 žingsnių per Lietuvą“, kurio metu renkami įdomiausi ir gražiausi Lietuvos kampeliai. Jūs balsuodami renkate, o aš keliauju pasižvalgyti po tas vietas, kurios laimi balsavimą.
Šį kartą vyko netradiciniai rinkimai. Keliaudami po šalį tikrai esate ne kartą išsižioję iš nuostabos ir pasakę: vaizdelis, kaip ne Lietuvoje! Pas mus juk pilna kampelių, kurie primena kažką egzotiško ir tolimo. Todėl reikėjo pagaliau išsiaiškinti, kuri gi vieta, iš visų tų, labai užsienietiškų yra pati egzotiškiausia, pati gražiausia. Todėl pasiūlėme išrinkti kampelį, kuriame galima pasijausti tarsi būtum kitoje šalyje (vieta, kur jautiesi, kaip ne Lietuvoje). Čia tiems, kurie burba, kad mūsų šalis pilka ir nuobodi. Nejuokinkit.
Balsavime dalyvavo Kadagių slėnis, Konglomerato uola, Indėnų kaimas – Vinetu, Pervalkos švyturys, Vilniaus ir Kėdainių senamiesčiai, Klaipėdos centrinė dalis, prabangusis Pakruojo dvaras, per plauką rinkimų nelaimėjo Šaltiškių molio karjeras ir pati egzotiškiausia, tolimus kraštus primenanti vieta – Mirusios kopos. Jos triumfavo šiame balsavime.
Labai apsidžiaugiau, neslėpsiu, ir pats rinkimuose palaikiau jas. Todėl, kad viskas, kas yra Neringoje man atrodo tolima ir dar neatrasta. Jeigu ir jūs taip jaučiatės – kaip pasakytų protingi žmonės, priežasties ieškokite vaikystėje.
Taigi vaikystėje mes su šeima vykdavome ilsėtis į Šventąją. Kai klasiokai ir kiemo draugai vykdavo į Nidą, mama man vis kartojo, kad ten labai brangu, kad ten kaip Vokietijoje. Galvodavau, kad meluoja mama, atrodė, kad jai tiesiog toje Šventojoje labiau patinka. Todėl vaikystę Nidoje ir aplink ją nebuvau nė vieno karto. Toliausiai, kur keliavome į tą pusę – tai Delfinariumas ir Jūrų muziejus. Ten užsukdavome dažnai, kiekvieną vasarą, tikriausiai.
Nidoje, kurioje daug kas iš mano draugų lankosi po kelis kartus per vieną sezoną iki šiol man teko būti vos du kartus. Taip, tik du... Ir abu tuos kartus Nidoje lijo, pūtė smarkūs vėjai, na, švelniai tariant buvo nelabai palankus oras poilsiui.
Todėl apie Nidą ir jos apylinkes iki šiol negalėjau pasakyti nieko gero. Nebent papasakoti, kiek daug ten lyja. Toks jau įvaizdis susiformavo mano galvoje. Todėl nesupykite, tą kraštą gerai pažinę žmonės, bet toliau aš, kaip koks vaikas, savo tekste aikčiosiu nuo tam tikrų dalykų. Žinokit, stipriai nustebau, kokia vis dėlto, toji Neringa groži. Tikrai tikrai, kaip ne Lietuvoje.
Bet pirmiausia, noriu patvirtinti savo mamos žodžius, nuolat kartotus man vaikystėje. Pasirodo, nemelavo ji, sakydama, kad nukeliauti į Nidą be galo brangu. Net brangiau nei nusipirkti lėktuvo bilietus į tam tikrus Europos miestus. Galėčiau jų išvardinti visą eilę, bet nevardinsiu, šį kartą rašau ne apie užsienį.
Į Mirusias kopas keliavome dviese. Pirmiausia reikėjo atvykti iki Klaipėdos, ten susirasti Naująją perkėlą ir keltą. Už vienkartinį persikėlimą į abi puses (pirmyn ir atgal), dviem žmonėms ir lengvajam automobiliui kainavo 12 eurų. Persikėlimas trunka apie 5 minutes. Keltai vasaros sezonu, dienos metu plaukia kas 20 minučių.
Dar kartą susimokėti teko jau Neringoje, įsukus į kelią vedantį link Nidos. Ten stovi rinkliavos kioskeliai. Už lengvąjį automobilį mokėsite 20 eurų, nesvarbu kiek jame sėdi žmonių. Vadinkime tai ekologiniu mokesčiu, ši suma atbaido didelius mašinų srautus, todėl ji tokia nemenka. Dar kartą susimokėti teks jau atvykus į Mirusias kopas, ten nuo kiekvieno suaugusio žmogaus paprašys po 2 eurus. Mums dviem ši poros valandų ekskursija kainavo 36 eurus. Nėra pigiausia pramoga. Bet pažadu, yra ką prisiminti.
Pirmasis patyrimas, kuris turėtų įstrigti vairuotojams yra kelias – Nidos-Smiltynės plentas. Jis tobulas, ir pats galėjo dalyvauti „labiausiai ne lietuviškų vietų“ rinkimuose. Čia kaip iš Italijos šiaurės, įvažiavus į kaimyninę Šveicariją. Vos kerti sieną, irgi susimoki pinigų, bet WOW, kokie keliai atsiveria. Ne tik apie gamtovaizdį kalbu, kuris ten yra nuostabus, bet ir apie kelio lygumą – važiuoji tarsi per ledą. Taip ir čia, keliai Klaipėdos regione, ar nusukus į Šilutę, ar nuvažiavus link Palangos, nė trupučio nėra tokie geri, kaip važiuojant į Nidą. Neringos kelią prašyčiau apdovanoti medaliais ir jo pradžioje prikalti lentelę, kad tai nuostabiausias, gražiausias, lygiausias Lietuvos kelias. Ypač rekomenduoju važiuoti šviečiant saulei.
Nepaprastas grožis, kai jos spinduliai krenta pro medžių šakas, palikdami ant asfalto romantiškus atspindžius. Pasirinkite tinkamą muzikinį foną, atsidarykite langus, kad vėjas meiliai kedentų plaukus ir glostytų žandenas, važiuokite tuo keliu, mėgaukitės. Tik būkite dėmesingi, nepravažiuokite Mirusių kopų, kurios tarsi pasislėpusios krūmuose, važiuojant link Nidos, ieškokite jų maždaug 28 kilometre. Dairykitės nedidelės automobilių stovėjimo aikštelės. Dažniausiai, vasaros sezono metu, ji būna prikimšta automobilių, todėl gali tekti palaukti, kol išvažiuos kitos mašinos. Natūrali kaita ten vyksta nuolatos, ilgai laukti neteks.
Pasistatę automobilį galėsite nusilengvinti vietos tualetuose. Deja, nors tai viena gražiausių Lietuvos vietų, bet tualetai tokie nėra. Nespėja sanitarai tvarkytis, todėl prieš eidami ten, stipriai įkvėpkite, gal net užsimerkite. Kai kurie vaizdai gali šokiruoti. Pasinaudoję tualetu atsikvėpkite, išgerkite kavos. Ten stovi mažytis baras automobilyje, kur itališką kavą verda barmenė Akvilė. Už du puodelius („cappuccino“ ir „latte“) mokėjome virš penkių eurų. Brangoka – pasiskundžiau Akvilei, bet kainas nustato ne ji.
Akvilė, kaip kokia vietinė gidė gali jums papasakoti apie svarbiausias vietas Neringos apylinkėse. Gali patarti, kur nuvažiuoti valgyti ir net pasiūlyti diskotekų vakariniams šokiams. Ji visą vasarą stovi toje automobilių aikštelėje, todėl yra išsiilgusi žmogiško bendravimo. Kavą išgerti rekomenduoju stovint prie barmenės, nes ji turi šiukšlių dėžę. Aš padariau klaidą ir su kavos puodeliu pajudėjau į Mirusias kopas. Deja, ten nė vienos vietos atsikratyti šiukšlių nerasite. Teks nešiotis rankose, arba kur nors susidėti.
Į Mirusias kopas neprasmuksite nesusimokėję. Tvarką ten prižiūri kasininkė-kontrolierė Agnė. Ji sėdi savo kioskelyje, bet viską akylai stebi. Panelė Agnė sakė, kad nepilnamečiai asmenys ir neįgalieji į kopas gali eiti nemokamai, o štai visi suaugę, net ir pensininkai, turi susimokėti už bilietą. Anot jos, ši suma ne tam, kad valstybė užsidirbtų, o tam, kad būtų galima natūraliai reguliuoti turistų srautus, šioje nuostabioje gamtos vietoje. Tas nedidelis mokestis kai kuriuos atbaido čia važiuoti. Gamtosaugininkai to ir siekia, nes kopos yra draustinio teritorijoje.
Kasininkė Agnė pasakojo, kad pagrinde vienos nuostabiausių vietų mūsų šalyje atvyksta apžiūrėti užsieniečiai. Dauguma jų vokiečiai, bet nemažai yra iš Estijos, Latvijos, Suomijos, Danijos. Daugėja japonų ir kinų. Labiausiai nedrausmingi turistai yra iš Rusijos. Agnė sako, kad su jais sunku susitvarkyti ir geranoriškai susitarti. Parduodama bilietus ji visada įspėja, kad vaikščioti galima tik pažintiniu taku, įspėja, kad niekur negalima nusukti, kad niekur giliau nevaikščiotų. Bet rusai juokiasi, neklauso jos ir daro, ką nori. Žinoma ne visi, bet dauguma jų mėgsta laužyti taisykles. Agnei jau nelaiko nervai, nebežino, kaip dar su jais kalbėti. Gal reikia pakelti toną? Nors pikta būti ji nemėgsta ir nenori.
Prižiūrėti tvarką Mirusiose kopose kasininkei Agnei padeda slaptasis agentas, tvarkos sergėtojas, arba tiesiog kopų sargas Mantas Modastaitis. Mantas pasislepia už kokio krūmo, išsitraukia savo žiūronus ir stebi aplinką, analizuoja kiekvieną atvykusi pasidairyti kopose. Mantas jau atpažįsta tuos, kurie yra linkę pažeisti taisykles, todėl jiems skiria daugiau dėmesio. Ir vos kas peržengia draudžiamą ribą, vos kas nusuka į šoną... Laikykitės! Tuoj pat prisistato slaptasis agentas-sargas ir išsitraukia savo baudų knygelę. „Už vaikščiojimą ne vietoje minimali bauda 30 eurų ir kyla aukščiau, jeigu pavyzdžiui žmogus piktybiškas, jeigu ginčijasi, nesutinka. Galiu skirti daug didesnę baudelę“, – sako jis.
Jums gali atrodyti, kad Mantas pietauja, arba jau išvyko namo ilsėtis, bet iš tikrųjų nieko panašaus. Būti gamtoje yra jo didžiausia aistra, gyvenimo malonumas. Jis Mirusiose kopose ištisą dieną, visą vasaros sezoną. Todėl niekada nesijauskite ten neprižiūrimi, vienoje ar kitoje vietoje tikrai yra Mantas. O jeigu jis poilsiauja, pavaduoti atvyksta kolega. Toks pats akylas vyras. Nusuksite, ten kur negalima – bauda.
Mantas buvo malonus, sutiko palydėti po kopas ir parodyti, kuo jos tokios ypatingos. „Nėra mūsų šalyje daugiau nieko panašaus. Čia kaip dykuma, eini tarp didžiulių kalnų smėlio. Kraštovaizdis keičiasi kiekvieną dieną, priklausomai nuo vėjo. Būtent vėjas dėlioja čia vaizdą, kaip supučia tą smėlį, taip ir būna. Žmogaus ranka čia nieko nereiškia, viskas natūralu. Todėl ir yra taip gražu“, – aiškino kopų sargas.
Ir jis visiškai teisus. Jausmas, kaip Afrikoje, gal kur nors Egipte ar Maroke, gal dar giliau, kur man neteko būti. Nors nėra kopose suolelių, kur patogiai pasėdėti, atsisėdau ant žemės, tarp didžiulių smėlio kalnų ir grožėjausi. Nuramina tas grožis, sakyčiau gali būti savotiška meditacijos forma.
Jeigu žemėlapyje ieškosite vietos pavadinimu „Mirusios kopos“ nenustebkite, galite ir nerasti. Dar šią vietą vadina „Pilkosiomis kopomis“, arba angliškai, kaip parašyta „Google maps“ programėlėje „Grey dunes“. Kodėl toks pavadinimas?, paklausiau prižiūrėtojo-sargo. „Dėl ypatingos augalijos, dėl žolės, kuri želia ant kopų“, – paaiškino jis.
Mantas sako, kad daugelis turistų atvyksta ne romantiškai keliaudami, ir ne norėdami pasėdėti tarp smėlio kalnų. Beveik visi nori pamatyti tas vietas, kur tarp 1675 ir 1934 metų buvo 4 Naglių kaimai. Dabar jie jau užpustyti smėlio. Daug kas, būtent ieškodamas tų kaimų lenda į pažintinio tako šonus, pažeidžia taisykles. Nedarykite to, maloniai prašo Mantas, nes taip kenksite mūsų gražiajai gamtai.
Būtinai eikite iki pat pažintinio tako pabaigos, ten pagrindinė vieta, kur nuo kopos atsiveria nuostabi Kuršių nerijos panorama. Vienoje pusėje pamatysite Kuršių marias, o kitoje – Baltijos jūrą. Sukiokite galvą, fotografuokitės. Vaizdas už milijoną.
Kopų sargas išduoda, kad gražiausia būna tada, kai kyla ir leidžiasi saulė. O anksti rytais dar ir papildoma atrakcija turistams – galima pamatyti ten suskrendančius erelius. Tik ne visi tą žino. „Pasijausite kaip laukiniuose vakaruose. Ereliai tarp didelių kopų – labai amerikietiškas vaizdas“, – intriguoja sargas Mantas. Jis žino, ką sako.
Sutikau po kopas keliaujančius vilniečius Nadią ir Eduardą. Jie sakė, kad užteko pavaikščioti 10 minučių. „Nelabai yra ką čia veikti, trūksta pramogų, gal kavinės ar kažko panašaus“, – skundėsi Nadia. Bet džiaugėsi, kad tokią vietą turime Lietuvoje. „Tikrai gražu, tik gal tikėjausi kažko daugiau“, – pridūrė. Jos vaikinas Eduardas atvyksta jau antrą kartą, jam ši vieta romantiška, todėl ir atsivežė merginą.
Turistai iš Austrijos Stefanas ir Pia kopose praleido beveik dvi valandas. „Pasidarėme kelis šimtus nuotraukų, neteko tokių kopų niekur matyti. Europoje tikriausia vienintelė tokia vieta“, – negailėjo gražių žodžių jie. Austrai žadėjo rekomenduoti į Neringą atvykti savo draugams. „Pigu ir tikrai daug įdomių vietų. Jums pasisekė“, – pagyrė daug metų metalo pramonėje dirbęs Stefanas. Ačiū jam, kad pas mus atvyksta ir pinigus čia išleidžia.
Brangu buvo atvažiuoti iki Mirusių kopų, bet kai jose atsiduri, nė kiek nesigaili atvažiavęs, o tik dar labiau imi mylėti savo šalį. Čia tai grožis!
Kita kelionių projekto „100 žingsnių per Lietuvą“ stotelė – gražiausias Lietuvoje dvaras. Jį išrinkti galite paspaudę ČIA.
