Taip galvojau prieš dvejus metus, kai teko važiuoti dirbti į Palangą. Ne, ne padavėja ir ne vafliukų kepėja – važiavau rašyti naujienų iš, kaip tuo metu galvojau, baisiausio Lietuvos kurorto.
Bet darbas yra darbas. Reikia – važiuoju, o mintyse sukosi romantiški Nidos vaizdai. Nes būtent ten mieliau važiuodavau bobučių ir marozų Palangą aplenkdama ratu.
Važiuodama bandžiau suskaičiuoti, prieš kiek metų paskutinį kartą atostogavau Palangoje. Niekaip nesugebėjau. Per daug metų buvo praėję nuo to laiko, kai įsikibusi mamai į ranką eidavau J. Basanavičiaus gatve, kur kiekvienoje kavinėje skambėdavo gyvai atliekami lietuviškos estrados perliukai. Norėdami užgožti vieni kitus, verslininkai su savo muzikantais J. Basanavičiaus gatvę buvo pavertę į kažkokią beprotišką muzikos mišrainę.
Važiuodama to ir tikėjausi, todėl pirmus įspūdžius gaudžiau labai atsargiai. Mintis, kad „jei prieš save šiuo metu nematau nei tigrinės, nei treninginio, dar nereiškia, kad jie tuoj neiššoks iš už kampo“ neapleido.
Bet po trijų savaičių supratau, kad viskas ten jau nebėra taip, kaip būdavo anksčiau. Palangoje nebėra tigrinių ir treninginių.
Šįmet tuo dar kartą įsitikinau.
Tą patį kalba ir vietiniai. Marozams ir emigrantams, kurie grįžta į Lietuvą pasišvaistyti sunkiai uždirbtais pinigais (nors giriasi, kad čia tiek per savaitę uždirbo), Palanga jau ne lygis. Juk grįžęs į savo fabriką nepasigirsi, kad tryneisi J. Basanavičiaus gatvėje, pusgirtis dar įšokai į jūrą, tada dasimušei, pakabinai čiolę, pasikeitei numeriais, tada visiems draugams pastatei kebabų (nes daug uždirbi), prisikabino neaiški chebra, susimušei, bet viskas baigėsi gerai, nes spėjai pabėgti nuo mentų.
Jau daugybę metų paplūdimyje nebesigirdi ir šūkčiojimų „karšti čeburekai, šaltas alus“.
Joninių savaitgalį Palangoje įvyko vos vienos muštynės. Ir tos nelabai rimtos. Ir tos tik beveik penktą ryto. Ir net ne J. Basanavičiaus gatvėje. Bermudų trikampyje (vietiniai taip vadina sankryžą ties „Laukinių Vakarų Salūnu“) kraujai nesitaškė.
Marozai išvažiavo į visokias Turkijas.
a. a. marozų Palanga. Jiems čia nebeįdomu.
Net „Laukinių Vakarų Salūnas“ keičiasi. Dabar šis pavadinimas kiek pasislėpęs po didžiuliu šviečiančiu užrašu PUB.
Palanga yra gerai.
Kultūros pievoje „I love Palanga“ ir vėl sutikau tas pačias šypsenas, kurias regėjau prieš dvejus metus. Nueikit ten ir perduokit linkėjimų. O jei kažko ieškote ir nerandate, paklauskite. Garantuoju, šitoje vietoje visada gausite atsakymą.
Dar nueikite pavalgyti į „Šilelį“. Tik neužsisakykite visko kaip bepročiai, nes porcijos ten milžiniškos. Nueikite ir midijų į „A-Petit“. O jei netingite dar penkiolika minučių pasivaikščioti – į „Oldman“ ant jūros kranto.
Gera vieta yra ir „Kablys“, ir legendinė „Ramybė“, ir „Rąžė“. Pastaroji tiems, kurie naktį ieško trankaus vakarėlio, o į „Exit“ eit nesinori, o dieną tiems, kurie ieško ko nors sotaus iš maisto vagonėlių.
Ir dar kur nors nueikite. Čia tikrai ne visos, dėmesio vertos vietos. Sako, kad ir „Vėsuma“ yra gerai.
Vaikščiojau ir džiaugiausi. Per tris dienas J. Basanavičiaus gatvėje dažniau girdėjau anglų, o ne rusų kalbą. Palanga grožėjosi svečiai iš Kalifornijos ir Pietų Karolinos (taip, priėjau ir paklausiau, iš kur jie. Pabandykite ir jūs).
Taip, Palangoje vis dar dainuoja Vitalija Katunskytė. O kaip be jos? Čia tas pats, kaip nuversti Gedimino kalną ir vietoje jo pastatyti prekybos centrą, tas pats, kaip iš lietuviško restorano valgiaraščio išbraukti cepelinus ir vietoje jų pasiūlyti ko nors rytietiško, tas pats, kaip Velykų rytą ridenti ne margučius, o „Kinder surprise“ kiaušinius. Tradicijos nemiršta ir negali mirti.
Taip, J. Basanavičiaus gatvėje vis dar galima rasti „Cepeliniškes“, kurios sekmadienio rytą kviečia užsukti kopūstų sriubos vos už 1 Eur. Tačiau pažvelgus į tuščią kavinę buvo aišku – ne ta publika ir ne tas pasiūlymas.
Taip, dauguma J. Basanavičiaus kavinių vis dar kelia siaubą, bet priimu tai kaip senosios Palangos likučius, kurie pamažu išnyks. Juk jei ant veido iššoka spuogas, pernakt jis nedingsta.
Sakote, Nidoje gražiau, jaukiau ir ramiau? Sakote, ten juk auksinės kopos, pasiplaukiojimai laivu ir panašiai? O kada paskutinį kartą buvote nuėję pasivaikščioti į Birutės parką Palangoje?
O ar kada nors bandėte atvažiuoti į Palangą ir nė karto nenueiti į J. Basanavičiaus gatvę? Ne? Tai rekomenduoju.
Vietiniai sako, kad Palanga pamažu keičiasi. Ir žmonės geresni, ir naktys ramesnės, ir vietų kur kas gražesnių yra. „Tūsai jau nebe tie, kaip prieš penkiolika metų. Va tada tai būdavo, o dabar, – nutyla man pasakodamas palagiškis. – Ne, nieko įdomaus nevyksta. Net prie salūno niekas nesimušė, o ir kokios tos muštynės dabar. Prieš penkiolika metų tai gaujom, būriais, o dabar nieko.“
Vietiniai sako, kad dar po penkerių metų nebepažinsime Palangos. Jau neliko nei čeburekų, nei močiučių, nei marozų. Reikėjo vos kelerių metų, nors atrodė, kad tai niekada nepasikeis.
Joninių naktį J. Basanavičiaus gatvėje nepatruliavo pareigūnai. Tai daug pasako.
Tai labas, naujoji Palanga.
Gerai pagalvokit, kai kelsitės keltu į Nidą, ar nevertėjo išbandyti ko nors naujo ir šįmet pasimėgauti Palanga.
Palanga nuotraukose:
