14 ha ploto parkas nebuvo atnaujintas daugiau nei 109-erius metus. Šį projektą netiesiogiai palietė vieno iškiliausių XIX a. pab. kraštovaizdžio architekto – Eduardo Fransua Andrė – ranka, rašoma pranešime spaudai.
Parkai – žmogaus kūrybos ir gamtos stiprybės bei grožio rezultatas. O gamta žmogų veikia per augmeniją, jos spalvas, kvapus ir ypatingą energiją, įsitikinusi kraštovaizdžio architektė, E. Andrė klubo pirmininkė Vaiva Deveikienė. Moteris pabrėžia, jog kraštovaizdžio architektūra – tai atskira meno rūšis, kuri, kaip menui ir pridera, geba paveikti žmogų.
„Pabaigę parko gaivinimo etapą parkui „grąžinome“ reljefo raišką, erdvių kaitą bei vandens telkinių veidrodinius paviršius. Dvaro šeimininkai siekė per augmeniją atspindėti dvaro vertybes, todėl kilo emocijomis paremta idėja, praktiškai tapusi moksliniu metodu. Kadangi skirtingas jausenas reikia kažkaip apčiuopti, ypač daug dėmesio skyrėme augalų bei medžių rūšims, spalvai“, – pasakojo V. Deveikienė.
10 emocijomis paremtų zonų – tai įvairaus ploto erdvės, į kurias išdalinta parko teritorija. Štai „Idilija“ pavadinta erdvė – tai lankytojų atvykimo vieta. „Idilijoje“ gebėjau įžvelgti kone pastoralinę – kaip tapyboje – idiliją: štai driekiasi ganyklos, kažkur tolumoje – kalvos, girdėti tyvuliuojantis vanduo, matyti akmeninės sienos. Tai sudaro tam tikrą harmoniją, kurią sustiprinome pasodindami ritmiškai pasikartojančių medžių eilę. Ilgainiui ketiname specialiai nepjauti žolės, kad vietomis išaugtų laukinės pievos, sužydėtų gėlės“, – kalbėjo kraštovaizdžio architektė.
Žengiant toliau prieinama tamsesnė, mistiškesnė tvenkinių erdvė. Ji pavadinta „Paslaptingumu“: ten teka vanduo, vyrauja šešėliai. „Galima įsivaizduoti, kad tokioje tamsioje erdvėje gyvena laumės! Galbūt vėliau ten pasodinsime daugiau vandens pakrantes mėgstančių augalų, – teigė V. Deveikienė. – Vėliau parko lankytojus pasitinka atvira, kylanti erdvė – estrada, sodas. Joje daug žydėjimo ir šviesos. Tai – „Džiaugsmingoji“ dalis, kuri tam tikra prasme sietina ir su vykstančiais koncertais.“
Naujai apželdinto Ilzenbergo dvaro parko atidarymo metu pasodinti ir Stelmužės ąžuolo genų turintys ąžuoliukai. Ąžuolai jau savaime – didingumo, galybės, ilgaamžiškumo simboliai, todėl jiems parinkta reprezentacinė erdvė – „Prakilnumo“ zona, esanti greta dvaro rūmų. Planuojama, kad visoje teritorijoje iš viso išsiteks apie keliolika medelių.
„Tam tikra prasme esame E. Andrė mokiniai – teko nemažai tyrinėti jo kūrybą, žinome pagrindinius jo teiginius – principus, kurių jis laikydavosi kurdamas Lietuvoje ir visame pasaulyje. Pavyzdžiui, prancūzų kraštovaizdžio architekto projektuoto Lentvario dvaro parke yra vietos, vadinamos „Šveicarija“ arba „Rivjera“ – atitinkamai dėl kalvotumo arba pakrantės. Taigi, E. Andrė parkuose kūrė emocionaliai paveikius kraštovaizdžius, sukeliančius lankytojams stiprias emocijas, tačiau nebūtinai jas įvardindamas, kaip kad padarėme Ilzenbergo parke“, – teigė idėjos autorė.
Ilzenbergo dvaro parką būtų galima vadinti šiaurietiška Arkadija. Toks pavadinimas jau keletą šimtmečių yra prigijęs romantiškiesiems parkams: Arkadija nuo seno vadinamas nostalgijos kupinas kraštovaizdis, kur žmogus susilieja su gamta, tai – civilizacijos ydų nepaliesta idilės šalis, kurią Antikos ir Renesanso poetai vaizdavo kaip laimingą piemenų kraštą.
Karštuoju metų sezonu nuo balandžio vidurio iki spalio vidurio dvarą aplanko 80 proc. lankytojų.
Prognozuojama, kad per 2018 metus Ilzenbergą iš viso aplankys 20 tūkst. turistų, o palankų šiltą savaitgalį jų būna iki tūkstančio.
