Dabar čia pamaldos vyksta retai, vietos musulmonai čia susirenka tik per didžiąsias šventes.
Mečetė pirmą kartą šaltiniuose paminėta 1663 metais, o dabartinė pastatyta 1889 metais. Tai vienintelė mečetė Lietuvoje, kuri veikė sovietmečiu. Statybų metu į ją buvo perkeltas sudegusios Bazorų mečetės pagamintas minbaras, taip vadinama musulmonų šventyklose esanti sakykla. Jis gausiai puoštas kaligrafiniais rašmenimis ir augaliniais ornamentais.
Atvėrus mečetės duris per visą pastato plotį stūkso nemažas prieangis, čia visi atėję turi palikti savo batus. Iš jo patenkama į vyrų ir moterų sales, kurių grindys išklotos maldos kilimėliais. Vyrų salė dešinėje pusėje, moterų – kairėje. Jos atskirtos siena.
„Čia nėra jokių suolų, jokių klauptukų, jokių išpažinties kabinų. Islamo tikėjime pagrindas yra tai – peržengei dievo namų slenkstį, tavo turtai lieka gatvėje. Nors tu būsi ir pats turtingiausias, o atėjus pirmos eilės bus užimtos, vis tiek stosi gale, kur yra vietos. Nėra išpažinties – jeigu tu padarei kažkokią tai nuodėmę, pas Dievą turi pats prašyti išrišimo, kad atleistų, niekas už tave nepasimels.
Čia nėra celibato, religijos vadovai gali turėti šeimas ir palikuonis“, – pasakojo Raižių musulmonų religinės bendruomenės pirmininkas Ipolitas Makulavičius.
2010 metais prie mečetės sumontuoti Jono Naviko sukurti du saulės laikrodžiai, kurių vienas rodo vietos, kitas – Žalgirio mūšio lauko laiką. Tai vieninteliai tokie laikrodžiai Lietuvoje.
Visai netoli mečetės, ant kalnelio, stūkso skulptoriaus Jono Jagėlos paminklas Vytautui Didžiajam. Paminklas pagamintas iš granito, 5,2 metro aukščio. Jo viršutinėje dalyje įkomponuoti Gediminaičių stulpai ir totorių simbolis Tarak Tamga, vidurinėje – Vytauto Didžiojo valdymo (1392-1430), totorių atsikėlimo į LDK (1397) ir Žalgirio mūšio (1410) metai, apatinėje – užrašas: „Vytautas Didysis – Lietuvos valdovas“.
Pradėjęs valdyti Vytautas Didysis gerus ir ištikimus totorių karius viliojo atvykti į Lietuvą su šeimomis, žadėdamas žemių ir privilegijų arba leido kurti mišrias šeimas, imti krikščiones moteris į žmonas – lietuvaites, rusaites. Raižių kaimas, kuriame apsigyveno totoriai, buvo įkurtas XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje.
Raižiuose gyveno beveik 70 procentų visos Lietuvos totorių bendruomenės. Ieškodami geresnio gyvenimo, dalis totorių išvyko į JAV ir Argentiną. XX amžiaus 5-6 dešimtmetyje nemažai totorių emigravo mėgindami išvengti sovietinių represijų. Daugelis išsikėlė į didesnius miestus. Dėl migracijos iš kitų Sovietų Sąjungos vietovių Lietuvoje didėjo totorių skaičius – 1989 metais jų gyveno per 5 tūkst. Šiuo metu šalyje gyvena apie 2500 totorių, iš jų – apie 400 Alytaus regione, daugiausia Raižiuose.
Taip pat Raižių apylinkėse yra kelerios totorių kapinės, tarp kurių yra ir senosios, pažymėtos paminkliniais akmenimis, ir veikiančios. Jose laidojami ne tik dauguma totorių, bet ir kitų tautybių musulmonai.
