Tuo labiau, kad važiuosiu ne bet kokiu, o 1982 metais pagamintu legendiniu „Škoda 9Tr“ troleibusu, kuris daugeliui miestiečių išliko tik nuotraukose ir prisiminimuose. Miesto gatvėmis jie jau kurį laiką nebevažinėja, todėl tai bus puiki proga grįžti pora dešimtmečių į praeitį. Tai ne eilinis pasivažinėjimass, o ekskursija iškalbingu pavadinimu „Troleibusu per istoriją“.
Dar nespėjus įlipti į šį senuką jau grįžta prisiminimai, kaip studijų laikais važinėjomės jais prisigrūdę kaip silkės statinėje, kaip vos įsispraudę į pilną troleibusą rankomis padėdavome užsidaryti armonikos formos durims. Prisimenu, kaip toks troleibusas bildėdavo, barškėdavo ir skleisdavo visokius kitokius sunkiai apibūdinamus garsus, kaip vairuotojui spustelėjus greičio pedalą nelygiu keliu, sėdėdami ant užpakalinių sėdynių pašokdavome vos ne iki lubų ir vis galvojome kaip čia neprisikąsti liežuvio.
Būdavo ir taip, kad į tokį troleibusą tiesiog nelipdavom ir palaukdavome kito, kuris dažnai atvažiuodavo naujesnis. Šį kartą viskas priešingai, todėl lipu į šį seną, bet vis dar gerai važiuojantį troleibusą ir kaip senais laikais pasinaudoju nostalgiją keliančia bilietų žymėjimo įranga.
Radęs laisvą vietą įsitaisau. Tuoj pajudėsime, o kol dar stovime gidas Ričardas supažindina keleivius su troleibusų atsiradimo Vilniuje istorija.
Mikrofoną perėmęs gidas Albertas pasakoja apie pramoninę zoną, per kurią rieda mūsų troleibusas, apie Vilniaus mėsos kombinate į polietileną vyniojamas kiaules, apie Panerio dešrą, kuri čia gimė ir sovietmečiu užkariavo visas parduotuves bei valgyklas. Vilniaus industrializacija vyko sparčiai, todėl buvo didelis poreikis darbo jėgos, kurią nuspręsta apgyvendinti netoliese. Buvo kertamas miškas, statomi namai – kūrėsi Panerių mikrorajonas.
Besidairydami tai į kairę, tai į dešinę ir nestodami nei vienoje stotelėje įvažiuojame į Savanorių prospektą. Čia klausomės pasakojimo apie Plastos gamyklą, jau tais laikais buvusią gan ekologišką bei gaminusią plastikinius kibirus, kėdutes melžėjoms ir dar n visokiausių plastikinių rakandų.
Techniškai kur kas sudėtingesnę įrangą gamino greta pastatytas Vilniaus Vingis. Valdžios sprendimu televizorių gamyba buvo išskaidyta po atskirus miestus, o Vilniaus Vingis specializavosi kreipiančiųjų sistemų gamyboje. Jau Nepriklausomybės laikais gamykla užsidarė, o kadaise visai nedaug trūko, kad ji būtų tapusi mano pirmąja rimta darboviete po studijų. Gal ir gerai, kad išsiskyrė keliai dar net nesuėję. Paskutinė iš trijų greta stovinčių gamyklų – Vilniaus baldų kombinatas. Jau iš pavadinimo aišku, kad gamino baldus, o gamino juos ne tik kiekvieniems namams, bet ir kiekvienam bankui. Tarsi jokios socialinės atskirties nebuvo – į kokius namus benueidavai, tokį patį baldų komplektą pamatydavai.
Nutolstam nuo sovietmečio ir žvilgtelim į kairę pusę, kur kažkada stovėjo Panerių dvaras. Neliko jo nė žymės, o kiek toliau jau rūksta Vilniaus termofikacinės elektrinės kaminai. Ji pradėta statyti iš karto po karo, nes labai trūko elektros energijos.
Vėžlio greičiu važiuodami tęsiame kelionę Savanorių prospektu, kur raginami pasigrožėti stalinistinės architektūros palikimu.
Ten, kur dabar stovi Hyper Rimi, tarpukariu buvo autobusų parkas. Sako, ant vienų metalinių vartų prie gatvės dar ir dabar yra likusi emblema. Vėl sukame akis į kairę ir ieškome 21-uoju numeriu pažymėto namo. Iš pažiūros jis visiškai niekuo neypatingas, tačiau įtrauktas į saugojamų kultūros vertybių registrą kaip pirmasis blokinis devynaukštis Vilniuje.
Informacijos daug, tik spėju dairytis ir ieškoti maršruto objektų. Kuo arčiau senamiesčio, tuo tų objektų daugiau. Pravažiuojame pro cerkvę, pro miesto sargybinę, ties kuria seniau baigdavosi Vilnius, pro karčemą, kurioje išvykstantieji stiprindavosi, o grįžtantieji švęsdavo, pro vieną kitą vis dar stovintį medinuką.
Dabartinė Basanavičiaus gatvė sovietmečiu buvo pavadinta Stalino vardu, o prieš karą – Pohulianka. Dar seniau pro čia ėjo pagrindinis kelias į Trakus ir Kauną, o nusileidus žemyn kažkada stovėjusioje gynybinėje sienoje buvo įrengti Trakų vartai. Buvusioje vartų vietoje sukame į Pylimo gatvę ir riedame link Gedimino prospekto.
Pasak Ričardo, prieš karą Vilniuje veikė ne viena autobusų kompanija, todėl ir stotis buvo ne viena. Pamėnkalnio ir Smetonos gatvių sankirtoje, dabar stovinčio pastato nebuvo, jo vietoje buvo stotis. Dar viena stotis buvo dabartinėje Kudirkos aikštėje, o stoties pastatas buvo dabartiniame Gedimino 9 pastate. Kas jau kas, bet autobusų stotys šioje ekskursijoje dėmesio gavo išskirtinai daug. Neliko nepaminėtas ir Operos ir baleto teatras – vienas moderniausių sovietinės architektūros pastatų.
Pervažiavę per Nerį seniausiu Vilniaus tiltu – Žaliuoju, stabtelime prie šviesoforo. Važiuojame Kalvarijų gatve, kuri taip pavadinta, nes veda į Verkių Kalvarijas, po to pasukame į Šeimyniškių gatvę, kuri pavadinta čia buvusio kaimo vardu. Šioje gatvėje yra Montvilos statyta kolonija, kurios idėją jis parsivežė iš Anglijos. Sako, verta užeiti į jos vidų, bet ne dabar.
Kitoje gatvės pusėje Žalgirio stadiono teritorija virtusi didele statybos aikštele, o štai Vilniaus sporto rūmai turėtų išlikti, bent jau taip gidas teigia, nes jie įrašyti į saugomų kultūros vertybių registrą. Laikas parodys kas teisus, o važiuodami link Žirmūnų klausomės įdomybių apie Minsko parduotuvę. Sovietiniais metais joje veikė dietinė valgykla, kur galėdavo pavalgyti sveikatos sutrikimų turintys miestiečiai. Ir ne tik miestiečiai, nes informacija apie šią valgyklą buvo pateikiama net ir turistams skirtuose leidiniuose. Trumpai paminėjęs Tuskulėnus gidas daugiau dėmesio skiria Šilo tiltui.
Tarpukariu, lenkų okupacijos metais, jis buvo pastatytas vos per 4 mėnesius. Darbai vyko šaltuoju metų laiku, kai į upę buvo kalami mediniai 15 metrų ilgio poliai, o tiltą pabaigus buvo nutiesta siaurojo geležinkelio vėžė. Geležinkelis tarnavo kariniais tikslais, sujungęs Antakalnio bunkerius su kitais kariniais ir industriniais objektais. Karo metais susprogdintas tiltas buvo atstatytas tik atkūrus Nepriklausomybę.
Už Šilo tilto – Antakalnis. Jame girdime pasakojimą apie arkliais traukiamus tramvajus, kurie važinėjo Vilniaus gatvėmis, apie Zuoko bandymus įrengti šiuolaikinį tramvajų ir apie Seimo narių fantazijas sujungti Akropolį su Gedimino pilimi gondolomis. Tramvajų tema užkabinta neatsitiktinai, nes visai šalia yra Tramvajų gatvė, o viename iš kiemų ir buvę jų garažai. Nuo Tramvajų gatvės iki troleibusų parko jau visai netoli ir ekskursija troleibusu po Vilnių eina į pabaigą.
Ekskursijos valanda prabėgo labai greitai. Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą, o kadangi ekskursija neįprasta, tai ir pabaiga neįprasta. Visus norinčius Albertas fotografuoja prie troleibuso ir čia pat iš fotoaparato ištraukęs momentinę nuotrauką įteikia ją į rankas.
Po fotosesijos tas pats Albertas pataria pasinaudoti proga ir pasivaikščioti po troleibusų parką. Smalsumas tokios galimybės atsisakyti neleidžia. Ne tiek kažkas įdomaus matosi, kiek smagu pasivaikščioti tokiose vietose, kur paprastą dieną eilinio mirtingojo niekas neįleis. Dar važiuojant Ričardas pasakojo, jog troleibusai tarnauja apie 20 metų ar net ilgiau.
Autobusų tarnavimo laikas yra keturis kartus trumpesnis, nes varikliai susidėvi kur kas greičiau. Troleibusų elektriniai varikliai žymiai kantresni ir dažnai būna taip, kad per jų tarnavimo laiką net ne vieną kartą tenka keisti visą troleibuso išorę. Paliekamas tik troleibuso variklis ir karkasas, o visos išorinės skardos pakeičiamos. Panašu, kad čia ir yra toks troleibusų morgas, kuriame vieni yra reanimuojami, o kiti išardomi ir siunčiami amžinam poilsiui į metalo laužą.
Sako, troleibusai Vilniuje važinės dar mažiausiai 20 metų. Tikriausiai ne vieną kartą į gatves išriedės ir senukas Škoda 9Tr, kad tik būtų norinčių prisiminti senus laikus ir pro troleibuso langą į Vilnių pažvelgti kitaip.
