Štai tada žiema besimėgaudama iš Sibiro atsineštais speigais iš naujo upes ledais sukaustė ir nė neketindama trauktis vis storina žemę dengiančio sniego sluoksnį. Jai nė motais kad jau nuplėštas pirmasis pavasario kalendoriaus lapelis. Ji šiemet vėluojanti ir „nagla“ kaip ir to šalčio tėvynė.
Vieną dieną šaltis kiek atlėgo, todėl sugalvojau išeiti paieškoti pavasario. O kur daugiau jo ieškoti jei ne gamtoje? Vilnius – Kaunas autostradoje netoli Kauno stovi ženklas su rodykle į Grabučiškes. Tai kaimas greta autostrados, kurio pavadinimas labiau žinomas ne tiek dėl pačio kaimo, kiek dėl netoliese ant Kauno marių kranto įsikūrusios poilsiavietės.
Poilsiavietės aikštelė nėra tuščia ir žiemą, kur palikti šaltyje savo vairuotojų kantriai laukia poledinės žūklės mėgėjų automobiliai. Šia aikštele žvejai neapsiriboja ir nebijodami užstrigti apsnigtuose Rumšiškių miško keliukuose bando pasiekti net ir pačias atokiausias Kauno marių pakrantes. Jų paliktomis provėžomis važiuoju ir aš. Kažkur ten, kur Rumšiškių miškas baigiasi stačia Gastilionių atodanga, vingiuoja vienas paslaptingiausių Lietuvoje pažintinių takų. Jei ieškoti pavasario, tai tik ten, kur sveiko proto logiškai mąstantis žmogus tokiu oru vienas tikrai nevažiuotų.
Kauno marių regioniniame parke esantis Gastilionių pažintinis takas Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos tinklapyje vadinamas tiesiog pėsčiųjų maršrutu po Gastilionių botaninį zoologinį draustinį. Regioninio parko tinklapyje apie šį taką ar maršrutą nėra nei menkiausios užuominos, todėl jei ne keli keliautojai ir tinklaraštininkai, nepatingėję bent kažką parašyti apie šią vietovę, gal taip nieko ir nežinočiau apie šį taką. Dėkingas esu Kaišiadorių turizmo informacijos centro darbuotojams, kurie dar Adventur parodoje suteikė apie šį taką šiek tiek informacijos ir patarė link jo geriau važiuoti pro Grabučiškes, o ne pro Rumšiškes. Taip ir darau, o žiemą vos pravažiuojamu keliuku važiuodamas tikslo link vis dairausi žvejų – jie vieninteliai galėtų pagelbėti užstrigus.
Jei reikėtų pasakyti kur yra Gastilionių pažintinio tako pradžia, tai jai geriausiai tiktų miško keliuko pabaiga prie Rumšiškių miško pušies. Kažkur čia baigiasi nuo Rumšiškių atbėgęs miško keliukas, kuriuo siūloma važiuoti į šį taką. Savaime, o gal žmogui panorėjus, ant keliuko užvirtę pora medžių sudaro natūralią eismą draudžiančią kliūtį, prie kurios auga Rumšiškių miško pušis. Tai storiausia pušis Lietuvoje, paskelbta gamtos paminklu. Apie 5 metrų skersmens medis galiūnas čia auga apie 400 metų, o kelių metrų aukštyje storas kamienas išsišakoja į tris dalis.
Taką logiška vadinti pažintiniu taku – yra ženklinimas, stovi informaciniai stendai. Iš vieno jų galima sužinoti, kad Rumšiškių miške auga storiausia Lietuvos pušis, kad giliausia Kauno marių vieta siekia 24,6 metro, kad vienintelis ežeras regioniniame parke yra Paežerojus, ir… kad lietuvių liaudies užkalbėjimas skelbia, jog numetus ant žemės šiukšlę nebus gero sekso 5 metus. Po sekančiu užrašu, neva nuplėšusiam plakatą užkalbėjimas suveiks dvigubai, matyt sąžinė jau nebeleido kalbėti apie lietuvių liaudies išmintį. Jei tai būtų pirmasis pažintinis takas prie Kauno su tokiais stendais, sakyčiau, gal Kauno marių užpiltoje teritorijoje gyvenusių vietinių žmonių tokia išmintis buvo, tačiau pastatyti stendai Kamšos botaninio-zoologinio draustinio pažintiniame take ir Dubravos rezervatinės apyrubės pažintiniame take byloja, kad tokia erudicija sklinda iš Kauno marių regioninio parko direkcijos. Kaip kažkas yra pasakęs, kad 2 proc. žmonių yra blogi, bet ar dėl to reikia nepasitikėti kitais 98 proc.?
Akivaizdu, kad minėta įstaiga galvoja kitaip, taip kad kiekvienas išsiruošęs į šį taką su mokančiais skaityti vaikais iš anksto pasiruoškite atsakymus į klausimus liaudies išminties ir sekso tema, o ne visai tvarkingiems keliautojams šį regioninį parką geriau apvažiuoti aplink. Dėl viso pikto. Įdomu, ar ta liaudies išmintis galioja žvejams? O gal žvejyba jiems jau paskutinis likęs malonumas po užkalbėjimo išsipildymo?
Pažintinio tako krypties nėra nurodyta, todėl nusprendžiau ratu einantį maršrutą įveikti einant laikrodžio rodyklės judėjimo kryptimi. Neradau nė vieno užrašo, jog čia – pažintinis takas, tačiau ir toliau jį pažintiniu vadinsiu. Miško keliukų sankryžoje suku dešinėn ir patraukiu link Kauno marių. Neseniai iškritęs šviežias sniegas paslėpė ne tik kažkokios transporto priemonės paliktas vėžes, bet ir žmonių bei žvėrelių pėdsakus. Vienintelės slidžių vėžės ir šalia jų augintinio pėdos sniege priverčia stabtelti – bet juk čia smagu ir gražu! Tik dabar pagalvojau, kad kitą žiemą būtinai susiorganizuosiu žygį slidėmis per miškus. Sako, japonai keliauja po pasaulį ir gaudo akimirkas. Jiems svarbu ne tik pamatyti, bet ir pajausti tą momentą. Toks momentas užklupo mane čia, Rumšiškių miške, ir nuo tos akimirkos baigiau galvoti apie pavasarį ir pradėjau mėgautis žiema. Gamta turi savo kalendorių ir visai nesvarbu, kad jis ne toks punktualus kaip sudarytas žmonių, bet jis tikras ir vienintelis teisingas.
Vietomis takai šakojasi ir tenka pasikliauti intuicija, nes ženklinimas turi spragų. Ramiau pasijaučiu tada, kai priekyje pamatau informacinį stendą. Juose informacija surašyta lietuvių bei anglų kalbomis, išskyrus tą, lietuvių liaudies išmintį skelbiantį. Štai šis stendas sako, kad čia gyvena ypač saugomos miegapelės, kurios įsikuria net ir specialiuose inkiluose.
Vis bandau pamatyti ar išgirsti kokių pavasarinių ženklų, tačiau be atkaklaus genio kalenimo nelabai ką pastebiu. O juk gamtininkai sako, kad gamta jau bunda, tik tą pastebėti, matyt, trūksta įgūdžių ir žinių. Užtinku dar vienas šviežias žmogaus pėdas, kurios kaip staiga atsirado taip staiga ir dingo. Einu toliau ir praėjęs kirtimvietę, kur galimai miškas buvo nukentėjęs nuo vėtros, stovi link Gastilionių ąžuolo ir atodangos nukreiptos rodyklės. Už jų ženklų nebematau, o sniegas po savo danga paslėpė bet kokius takelius. Pametęs taką laikausi Kauno marių krypties ir neužilgo jos atsiduria man po kojomis.
Gastilionių pusiasalio smaigalyje apie 30 metrų virš Kauno marių iškilusi aukščiausia pakrantės vieta – Gastilionių atodanga. Tylu ir gražu, tik retkarčiais tylą sudrumsčia byrančios atodangos uolienos. Tolumoje matosi žvejų būreliai, palei krantą eina slidininkų paliktos vėžės, o pliki medžiai netrukdo gėrėtis atsiveriančiu vaizdu. Vien dėl to man patinka žiemą ir anksti pavasarį lankyti pažintinius takus ar vietas, kur nesužaliavus lapijai atsiveria horizontą siekiantys toliai. Panašu, kad ir šį kartą neapsirikau.
Ant stambesnių atodangos viršuje augančių medžių kaip kelrodė žvaigždė šviečia žalių dažų apskritimai – tai pažintinio tako ženklinimas. Pagaliau vėl jį radau. Gastilionių ąžuolas turėtų būti apie 500 metrų į rytus, bet šį kartą jo neaplankysiu kaip ir neaplankiau vienintelio regioniniame parke esančio ežeriuko – Paežerojaus, pro kurį pažintinis takas lyg ir nepraeina.
Toliau prasideda ekstremalioji dalis – reikia nusileisti nuo gana stataus šlaito. Ant sniego slidu, bet baisu pagalvoti, kaip ši vieta atrodys ištirpus sniegui pavasarį. Laiptų nėra, turėklų nėra, todėl šis takas primena šią žiemą įveiktą Grabijolų pažintinį taką Neries regioniniame parke. Nelabai sutinku su tais, kurie piktinasi tokiais neva blogai įrengtais ir komfortiškam vaikščiojimui nepritaikytais takais. Yra pakankamai lentelėmis klotų takų ar miestietiškam pasivaikščiojimui skirtų maršrutų, todėl tokios „laukinės“ trasos yra tikra atgaiva natūralią gamtą mylintiems keliautojams. Vienintelė sąlyga – žygiui tokiu taku reikia deramai pasiruošti ir tinkamai nusiteikti. Ir nėra labai baisu, kad kokį kartą pargriūsit, ar rūbą persiplėšit (kaip mano atveju tai atsitiko pirštinei), juk ne viskas gyvenime eurais matuojama.
Ir kada jei ne žiemą galima pasigrožėti nuo Kauno marių pusės atsiveriančiais Gastilionių atodangos vaizdais?
Visai šalia Gastilionių atodangos yra mistiška vieta, kurioje stovi žaibo trenkti medžiai. Anokia čia naujiena kad žaibas trenkė, bet čia jų tokių suskaičiuota net 15. Ne mažiau mistiškai atrodo greta stovintis skudurais apkarstytas medis. Jis ne vienintelis toks, kitas papuoštas stovi ant atodangos. Kažkieno saviveikla, bet ką tai reiškia – lieka paslapty.
Nuo pat Gastilionių ąžuolo takas eina per daug neatsitraukdamas nuo marių. Žygiuojant pamariu tenka įveikti keletą kalvų ir keletą kartų šlaitais leistis žemyn, kol reljefas tampa lygesnis, o stovintis stendas informuoja apie prieitą sengirią su šimtametėmis eglėmis bei Gastilionių vardo kilmę. Prieš užtvenkiant Nemuną dešiniajame jo krante buvo Gastilionių kaimas. Legenda sako, kad kovų su kryžiuočiais metu vienas mūšis vyko šiose vietose ant užšalusio Nemuno. Pavasariop, maždaug tokiu laiku kaip dabar, jau susilpnėjęs ledas nebeišlaikė daugybės šarvuotų kryžiuočių kareivių ir jų arklių, kurie įlūžus ledui paskendo Nemune. Kartu paskendo ir raiteliams vadovavusi iš Anglijos atvykusi Gastilana, kurios vardu ir buvo pavadintas šalia buvęs kaimas. Aukščiausioji taryba 1961 metais panaikino Gastilionių kaimo pavadinimą, kadangi jis, kartu su daugeliu kitų kaimų, buvo iškeldintas ir atsidūrė po vandeniu.
Tai nepaskutinė vieta, menanti sovietinius laikus. Pakeliui link tako pabaigos tarp medžių pasirodo „medinukai“. Ąžuolo, uosio, rugiagėlių ir kitais vardais pavadinti poilsiniai nameliai – viskas kas liko iš čia buvusios vaikų poilsiavietės „Kauno marios“. Vaikų juokas nutilo, o gamta baigia pasiglemžti apleistus namelius, tik vieninteliai vartai į šią teritoriją dar darinėjami ir prie netoli jų stovinčio pastato matosi automobiliai bei loja šuo.
Poilsiavietė nėra vienas iš pažintinio tako objektų, bet neapžiūrėti tokios „černobylietišką“ atmosferą kuriančios vietos būtų tikra nuodėmė. Langų pastatuose seniai nebėra, vienas po kito įlūžinėję stogai, o per medžių ūglius prie kai kurių namelių tiesiog neįmanoma prieiti. Kelias ir tas baigia užželti. Vasarą čia bus tikros džiunglės.
Prie vieno iš namelių stovi rodyklė su užrašu „Rumšiškių miško pušis – 300 m“. Čia pat pabaiga. Valanda laiko Rumšiškių miške neprailgo. Būčiau užtrukęs kiek ilgiau jei ne tas pasimetęs ženklinimas. Gal kiek ir gaila, kad Gastilionių ąžuolo nepamačiau ir ne visą pažintinio tako maršrutą nuėjau. Visas tako ilgis galėtų būti arti 3 kilometrų, kadangi šiandieninės trasos ilgis buvo apie 2,4 km.
Nepamenu kada paskutinį kartą taip smagiai vaikščiojau žiemą miške. Kuo daugiau einu, tuo labiau galva šviesėja ir lengvėja. Gal dėl gryno oro, o gal dėl energijos, kurią skleidžia medžiai, grįžtu pilnas gerų įspūdžių. Pamiršau jau ir užkalbėjimus, kurie parašyti perlenkiant lazdą, ir baimes įstrigti pusnyse važiuojant mišku, todėl norisi pasidalinti su visais informacija apie šį dėmesio vertą, bet nuo daugelio akių paslėptą pažintinį taką. Kaip iki jo privažiuoti nuo Rumšiškių pusės nepasakosiu, tiesiog nežinau, bet pasitikiu Kaišiadorių turizmo informacijos centru, kuris teigia, jog geriau važiuoti pro Grabučiškes.
Nuvažiavus nuo autostrados ir leidžiantis link Kauno marių privažiuojam T formos sankryžą, kurioje sukam į kairę, nes dešinėje yra poilsiavietė. Už 300-400 metrų yra posūkis į dešinę, kur miško keliukas leidžiasi žemyn ir vingiuoja link „Kauno marių“ vaikų poilsiavietės. Rodyklių nėra jokių, bet visą laiką važiuojant pagrindiniu keliuku ir nesukant į dešiniau esančią automobilių aikštelę, galiausiai privažiuojam metalinius vartus ir šalia stovintį rąstinį sargo namelį. Čia prasideda apleistos poilsiavietės teritoriją. Visą laiką per ją einant tiesiai pasirodys rodyklės, kurių viena rodo kryptį link Rumšiškių miško pušies, kita – link Gastilonių pakrantės. Pro čia praeina pažintinis takas, todėl atidžiau apsižvalgę ant medžių pamatysit ženklinimą.
Takas žiedinis ir neturi aiškiai išreikštos nei pradžios, nei pabaigos, todėl nuo kur pradėti ir į kurią pusę eiti – jūsų pasirinkimas. O Kauno marių regioniniam parkui reikėtų pasirūpinti nuorodomis ir ženklais, kurie padėtų pažintinį taką rasti ir juo be klaidžiojimo pasivaikščioti. Nekalbu jau apie išsamios informacijos patalpinimą parko tinklapyje, kas šiais laikais tiesiog privaloma (koks tas tinklapis bebūtų).
Grįžau neradęs pavasario. Galiausiai jo ir nebeieškojau, nes gamta įtikino, kad viskam savas laikas, kad kiekvienas metų laikas yra gražus ir kad tikras gyvenimo malonumas – būti čia ir dabar.
