Pažiūrėjus pro langą supranti, kad lietingas ir niūrus lietuviškas oras nežada nieko gero, todėl populiarių turistinių objektų lankymas atkrenta. Po apsvarstymų, į kokią sunkiau pasiekiamą vietą galėtume nuvykti, prisiminiau, su kuo man pastaruoju metu labiausiai asocijuojasi miškas. Su miško brolių kova, apie kurią netyla kalbos viešojoje erdvėje.
Valstybės šimtmečio išvakarėse ypač daug diskusijų sulaukia būtinybė ugdyti patriotizmą, meilę ir atsidavimą Tėvynei. Vien skandalas dėl partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago bei diskusijos dėl Lukiškių aikštės paminklo ko vertos, kai visuomenė skilo į dvi stovyklas – norinčius aikštėje matyti Vytį ir pasisakančių už mišką ir partizanų bunkerius primenantį memorialą laisvės kovotojams.
Kilus norui prisiliesti prie istorijos, išsiruošėme į kelionę po Dzūkijos miškuose esančius partizanų bunkerius ir jų žūties vietas.
Planas buvo toks – nuvažiuoti į Dzūkijos sostinės Alytaus turizmo informacijos centrą ir išsiaiškinti, kuriuos partizanų bunkerius aplankyti verta, gauti daugiau informacijos apie šias vietas, kad nuvykę į vietą žinotume istorinį kontekstą. Deja, Alytuje laukė nusivylimas – turizmo centras ne sezono metu, t.y. nuo rugsėjo iki gegužės mėn. savaitgaliais nedirba. Kiek pasipiktinus, kad šeštas pagal dydį Lietuvos miestas nemato prasmės būti naudingas turistams net devynis iš dvylikos mėnesių ir tuo, kad stebimės, jog negalime pritraukti pakankamai turistų į Lietuvą, nusprendėme informacijos ieškoti internete.
Mus išgelbėjo internetinis puslapis partizanutakais.lt, kuriame nurodyti labai aiškūs maršrutai ir bunkerių koordinatės. Maršrutas „Atstatyti pietų Lietuvos srities bunkeriai“ – būtent tai, ko mums reikėjo. Leidomės į jų paieškas – nusimatėme, kad turime aplankyti bent tris vietas – Punios šilo bunkerį (Alytaus r.), Bestraigiškės miško bunkerį (Lazdijų r.) ir Latežerio miško bunkerį (Druskininkų sav.).
A. Ramanausko-Vanago išgirtos slėptuvės tragiškas likimas
Pirmasis mūsų tikslas – Dainavos apygardos štabo bunkeris – buvo minimas net Adolfo Ramanausko-Vanago prisiminimuose, kuriuose jis rašė apie pasiektą gilų griovį, kurio dugnu pamažu tekėjo švarus šaltinių vanduo. Kaip rašė partizanų lyderis, iš atokiau buvo matyti krantas, kur apačioje buvo įrengta slėptuvė:
„Maskavimas buvo labai geras ir akimi negalima buvo nustatyti, kurioje vietoje slėptuvė ir jos durelės. Pagaliau Klevas sustojo, praskleidė mažutes eglaitės šakas, pavertė samanų kuokštelį ir, paėmęs už grandinės, atidarė 45 laipsnių kampu įtaisytas dureles. Kažkas iš vidaus pusės priartėjo prie durelių ir nurodė, kaip tamsoje laikytis lendant vidun. Palypėjęs keturpėsčia, jau pamačiau šviesą, sklidusią iš slėptuvės, nes antrosios durelės buvo atidarytos. Kai nuropojau kelis žingsnius pritūpęs, patekau pačion slėptuvėn. Ten jau buvo galima stovėti kiek palenkta galva. (…). Man aprodė visą slėptuvę, kurioje buvo įvairių spaudai gaminti reikmenų. Gultai buvo sumaniai paskirstyti į dvi dalis. Vieni iš jų buvo darbo kambaryje, kiti – virtuvėje, o šioji buvo lyg ir atskirta pussieniu. Dar buvo mažas kambarėlis, skirtas maistui laikyti. Vienu žodžiu, slėptuvė buvo didžiulė ir labai patogi“.
Šią slėptuvę privažiavome smėlėtu ir kiek duobėtu keliu, palei kurį matėme medines skulptūras – šios tarsi orientyrai stūksojo vidury miško.
Apie bunkerio buvimo vietą liudijo medinis informacinis stendas. Iš jame esančių nuotraukų į mus liūdnai žvelgė šioje vietoje žuvusių ir suimtų partizanų veidai. Taip pat čia buvo išdėstyta bunkerio istorija, trumpi jos vertimai į anglų ir rusų kalbas bei pavaizduota schema, kaip atrodė partizanų slaptavietė. Kiek paėjus, mus pasitiko medinis kryžius, prie kurio buvo padėti gėlių vainikai ir žvakės, o kiek toliau – Alytaus miškų urėdijos informacinis plakatas, kuriame skelbiama apie tai, kad po Antrojo pasaulinio karo šioje vietoje buvo įsikūrusi partizanų štabo būstinė ir dabartinė jos rekonstrukcija mena sovietinės okupacijos laikus.
Kiek dvejopas jausmas apėmė, kai išvydome pačią slėptuvę – nedideliame kalnelyje iš rastų suręstą medinę konstrukciją. Priėję arčiau galėjome įvertinti, kokia nedidelė patalpa tai buvo. Keli kvadratiniai metrai talpino ir sandėliuką, keturis gultus, stalą, porą suolų. Vien nuo minties, kad šioje vietoje galėjo slėptis aštuoni žmonės, darėsi šiurpu – mes dviese čia vos apsisukome ir jau buvo beapimantis klaustrafobijos jausmas. Galima numanyti, kad aštuoni žmonės turėjo šioje vietoje jaustis tarsi kape.
1947 metų rugpjūčio 11 d. 6 val. ryto prasidėjo NKVD puolimo operacija, kurioje dalyvavo apie 300 kareivių. Po pusantros val. trukusių kautynių žuvo apygardos vadas Domininkas Jėčys-Ąžuolis, Vaclovas Kavaliauskas-Juodvarnis, Mykolas Petrauskas-Aras, Jonas Pilinskas-Krūmas, o apsvaiginti granatomis ir gyvi paimti dar keturi partizanai. Šis bunkeris atstatytas buvo du kartus – 1991m. ir 2004 m.
Apžiūrėję tragedijos vietą, pajudėjome toliau – Lazdijų rajono link, kurio Bestraigiškės miške buvo įsikūręs Dainavos apygardos partizanų bunkeris, paženklintas išdavyste, ilgai planuota agentų smogikų operacija, galiausiai žūtimis.
Išdavystės vieta, apdengta šiltanamio plėvele
Šią slaptavietę privažiuoti buvo kur kas sunkiau – kad pasiektume galutinį tikslą prasiskynėme pro tirštas žemai nulinkusias eglių šakas ir važiavome į gana staigią įkalnę. Kai jau atrodė, kad nieko nerasime, pro medžių proskyną pamatėme kelis suoliukus, kryžių ir ant virvės tarp dviejų medžių kabančius baltus lapus, kiek padrikai pritvirtintus su mėlyna izoliacijos juosta. Dar kiek paėję išvydome ir patį bunkerį – jis buvo apdengtas trikampe konstrukcija, aptraukta plėvele, kurias įprastai naudoja šiltnamiams. Tiesą pasakius, iš toli atrodė, kad artėjame link žemėn prasmegusio šiltnamio ir toks laisvės kovotojų atminimo įamžinimas atrodė labai vargingai.
Būtent dėl šios konstrukcijos buvo sunku apžiūrėti slaptavietę iš vidaus – pavyko įžiūrėti, kad ten buvo nedidelis apsamanojęs stalas su kryžiumi ant jo, keturi kelmai ir du mediniai gultai. Jei atrodė, kad pirmasis pamatytas bunkeris buvo mažas, tai šis sudarė įspūdį dar ankštesnio.
Istorija byloja, kad Dainavos apygardos vadas Juozas Gegužis-Diemedis buvo iškviestas į susitikimą su tariamai Lenkijos sieną kirtusiais partizanais, kurie iš tiesų buvo agentai smogikai. Būtent Bestraigiškės miške esantis dar naujas, negyventas bunkeris buvo pasirinktas susitikimui.
1951 m. rugsėjo 27 d. rytą šioje vietoje žuvo Dainavos apygardos vadas J. Gegužis ir dar 5 partizanai: Bronius Šalaševičius-Žilvitis, Stasys Krukonis-Žvaigždikis, Algirdas Salinis-Skirmantas, Gediminas Urmanavičius-Pavasaris ir Boleslovas Vailionis-Narsuolis. Į bunkerį įmetus granatą su paralyžuojančiomis dujomis buvo siekiama apygardos vadą paimti gyvą, tačiau Diemedis nusižudė, kad nepatektų į saugumo rankas. Šis bunkeris pirmą kartą atstatytas 2000 m., antrąkart – 2015 m.
Pagerbę šioje vietoje žuvusiuosius, išriedėjome link trečiojo tikslo – Druskininkų rajone esančiame Latežerio miške įsikūrusio bunkerio prie Ratnyčios upelio.
Laimingas bunkeris
Slėptuvę prie Ratnyčios upelio rasti buvo išties nelengva - teko paklaidžioti po miško kelius ir net sudėtingai išlaviruoti, kai kelią pastojo medieną vežantis vilkikas. Tačiau bunkeris buvo vertas šių pastangų. Ši vieta paliko didžiausią įspūdį, kadangi prie upės kranto esanti slaptavietė harmoningai susipynusi su gamta ir atrodo kiek mistiškai, lyg pasakoje.
Nedideliame šlaite įrengtą bunkerį tarsi „puošia“ apsamanojusios medžių šaknys ir palei krantą teliuškuojantis upelis, kurio vanduo turi rusvą atspalvį. Susidaro įspūdis, kad šio upelio vanduo yra praskiestas krauju. Tačiau pati vieta nėra priskiriama prie tragiškų.
Iš buvusių partizanų lūpų yra neretai nuskambėję bunkerių skirstymai į laimingus ir nelaimingus. Jei pirmieji du mūsų aplankyti buvo pažymėti žūtimis ir išdavystėmis, tai šis yra laimingas – jis tapo prieglobsčiu laisvės kovotojams ir saugojo juos nuo okupantų.
Šioje vietoje bunkerį 1947 m. įsirengę partizanai savo likimą pasitiko kitoje vietoje. Pranas Suraučius-Ąžuolinis, Bronius Kukauskas-Kiškis, Bronius Sinkevičius-Paukštis ir jiems talkinęs Vytautas Sadauskas-Strazdas, tuo metu dar gyvenęs legaliai ir į partizanus išėjęs vėliau, per naktį iškasė duobę, sumontavo iš anksto paruoštus ir tą naktį atvežtus rąstelius, o iškastą atliekamą smėlį sumetė į Ratnyčios upelį. Ši partizanų slėptuvė pirmą kartą atstatyta 1997 m., o antrą - 2004 m.
Į slaptavietę vedę siauras praėjimas, pro kurį teko tiesiogine ta žodžio prasme prasisprausti. Pačiame bunkeryje buvo labai ankšta ir tamsu - teko pasišviesti telefonu, kad bent ką nors įžiūrėtume. Pamačius du gultus, ant kurių numesti kartono lakštai, nevalingai piršosi mintis, kad kažkas šioje vietoje gali gyventi ir šiomis dienomis. Išsitiesti čia beveik nepavyko, jausmas lyg karste ir vėl aplankė, todėl neilgai trukus išsikrapštėme lauk.
Po apsilankymo trečiajame bunkeryje supratome, kad šis mūsų pasirinktas dienos maršrutas yra tikras atradimas - pamatėme, sužinojome ir pajutome tiek daug. Retas kuris kalbėdamas apie laisvės kovotojų atminimą ir įamžinimo būtinybę susimąsto, ką iš tiesų jautė partizanai, besislepiantys nedideliuose bunkeriuose po žeme.
