Kemero miestelis man kelia sentimentus todėl, kad ten prieš daugybę metų susipažinau su būsimu savo sūnaus tėvu, kuris mane vėliau išsivežė gyventi į Stokholmą, Švediją. Kiekvienas kampelis Kemere man yra nusėtas romantiškais arba darbiniais prisiminimais: gūdžiais 2005-aisiais Antalijos regione dirbau kelionių vadove ir kasdien priimdavau bei išveždavau atgal po keletą pilnų autobusų pramogų ištroškusių lietuvaičių – mus, tada dar jaunas, ištroškusias, gyvenimo neapšlifuotas jaunas wannabes, neįvardysiu, kurie darbdaviai, gręždavo be jokio pasigailėjimo bei skrupulų maksimaliai.
Mes it kokie nelegalūs imigrantai plušėdavome nuo 3 val. nakties (4 val. ryto – pirmųjų turistų paėmimas nuo viešbučio kalnuose 8-os valandos skrydžiui atgal į Vilnių) iki vėlyvos nakties. Čia pramokome turkų kalbos (daugumos autobusų vairuotojų anglų kalbos žinios ribodavosi ties „hello“ ir „goodbye“, o siekiant nuvežti turistus į teisingą viešbutį, nori nenori privalai išmokti pagrindus). Kemerą apskritai pažinome kaip savo penkis pirštus – nuo viešbučio iki viešbučio dažnai vaikščiodavome pėsčiomis.
Atsimenu tą jausmą, kai išeidavai iš vėsiu oru kondicionuojamo viešbučio į maždaug 35 laipsnių karštį pavėsyje ir tas puskilometris iki kito pastato jausdavosi kaip buvimas kitoje planetoje: lauke nė menkiausio vėjelio, prakaitas žliaugia nugara kiaurai dėvint sintetinę gido uniformą, apėmusi bendra dehidratacija, negali net pagalvoti apie maistą – pagrindinis mūsų kuras buvo vietinė stipri juoda arbata (Çay) iš tų miniatiūrinių puodukų, kuriuos yra menas laikyti, kad nenusidegintum, nes jie pripila vandens iki pat viršaus.
Kemere nebuvau keliolika metų – šįkart skrendu ten su sūnumi norėdama parodyti jam man taip svarbius kraštus. Keliaujame itin nevykusiu laiku: prasideda ramadanas (musulmonų kasmetinis religinis pasninkavimas nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo), sezonas dar tik startuoja.
Balandžio pradžia, daugybė viešbučių dar vykdo paskutinius paruošiamuosius darbus, kiti dar apskritai nė neatsidarė arba jų kiemuose saulės atokaitoje tingiai krapštosi būrys darbininkų išvedžiodami apšvietimus, smėliu pildydami kiemus, tiesdami medinius takelius. Jūra vėsi, todėl joje niekas nesimaudo. Panorama atimanti žadą – Kemeras yra miestukas, įsikūręs apie 50 kilometrų nuo Antalijos – jį iš vienos pusės semia vandenynas, o iš kitos – kalnų grandinė.
Tolumoje stūkso rūko apimti Tauro kalnai, kurių viršūnėse – sniegas, apačioje šnara palmės, palei kojas teliūškuoja turkio mėlynumo, pereinanti į briliantinę mėlyną ir galiausiai kone juodą spalvą, vanduo; dirbtinis akmenukų pliažas skaudžiai rėžia padus, nes pamiršau paplūdimio šlepetes, bet, nieko, masažas, guodžiu save.
Apie viešbutį ir kambarį
Registratūra ganėtinai įspūdinga, su tūkstančiais inkrustuotų akmenukų grindinyje – tokia akmenukų mozaika. Viešbutis turi 221 kambarį, dauguma jų standartiniai/ekonominiai – apie 20 kv. m dydžio. Mūsų kambario langai buvo į baseiną, garso izoliacija prasta arba jos nėra visai, kas kėlė nepatogumų, nes vakarais prie baseino iki vidurnakčio vykdavo diskoteka.
Kambaryje – trys atskiros viengulės lovos, trečią naudojome kaip spintą ir garderobo atsirinkimo vietą. Švaru ir tvarkinga; taip pat yra televizorius, darbo stalas bei dušas, veidrodis, lentynos lagaminams, seifas.
Viešbutis ne pirmos jaunystės, savo, kaip sakoma, atbuvęs, tačiau personalas itin malonus, visur vyrauja švara ir tvarka – čia praktiškai visą laiką kažkas kažką šveičia, todėl tvyro aitrus chloro tvaikas (jie Turkijoje mėgsta šį primityvų, bet galingą klasikinį dezinfekantą): jei ne prie baseino, tai laiptines (kambariai lauke, ne pastato viduje), jei ne laiptines, tai registratūrą, kai ne registratūrą, tai šaligatvius prie centrinio įėjimo.
Švara yra tai, ko iš turkų būtų galima – bei reikėtų – pasimokyti lietuviams ir jau tikrai skandinavams (prie progos jums papasakosiu apie neva tai Stokholmo prabangiausio sporto klubo priplėkusius dušus – skaitysite, ko neskaitę).
Ganėtinai erdvus vidinis kiemas su baseinu, gultais bei restoranu – baru ir nuolatos kalančiais europinių hitų bumčikais bei peleninėmis – gyvendama Skandinavijoje, aš apskritai pamiršau tokį reiškinį, kaip rūkymas, o čia, regis, rūko kas antras.
Didžiulė problema: internetas mūsų viešnagės metu viešbutyje veikė tik pačioje registratūroje (kambariuose ne!), bet ir tai, tokiu pajėgumu, kad bandant užkrauti puslapį, galėdavai nueiti išgerti kavos ir sugrįžti, kol pavykdavo tą padaryti. Didžiulis nusivylimas, nes buvau planavusi dirbti iš viešbučio kambario.
Vėliau nusipirkau vietinio mobilaus operatoriaus „Turkcell“ SIM kortelę su 25 GB mobilių duomenų (kaina apie 15 Eur ir tiek GB man užteko labai ilgam) – šituos dalykus rekomenduočiau, tačiau išsiaiškinkite dar prieš atvykdami norėdami išvengti nusivylimų.
Atskirai apie publiką. Į ją nori nenori atkreipi dėmesį iš karto: stipriai perspausti ir jau tikrai ne kurortiniai vakariniai makiažai, standžiai laku nupurkštos šukuosenos iš 80-ųjų, ne visiškai europinio standarto drabužiai (feikiniai „Dolce“ rėkiančiomis salotinėmis raidėmis), ir garsi emocionali kalba, pagausinama mums visiems gerai žinomų keiksmažodžių.
Supraskite teisingai, jie man visiškai netrukdo, kaip ir aš jų. Bet ar jaučiuosi patekusi į sau svetimą aplinką? Tikrai taip. Jie spokso į mane, aš spoksau į juos.
Viešbučio vieta – nuo Kemero centro ir pagrindinio miestelio paplūdimio – apie kilometras, bet pakeliui susitinki, ko gero, keliasdešimt vietinių prekeivių, kurių absoliučiai visi bando tau kažką parduoti, įbrukti, įteikti, suvilioti arba bent jau pavaišinti tave kava ar arbata ir gana įkyriai kreipiasi visomis jiems žinomomis kalbomis, populiariausia „zdravstvuyte devushka“ („sveiki, panele“). Turiu prisipažinti, kad nuo šito dalyko buvau atpratusi, nes labai daug metų savo atostogų vieta renkuosi Gran Kanarijos salas, o ten prekeiviai į akis nelenda.
Apie Kemerą: miestelis yra rojus turistams, kurie nori degintis, šokti klubuose ar diskotekose, ramiai gurkšnoti kokteilius prie jūros esančiuose baruose arba apsipirkinėti ir maklinėti po vietinius pasivaikščiojimo bulvarus, rodyti save kitiems, į kitus žiūrėti. Čia po gatves taip pat cimpina begalės laukinių šunų bei kačių, kurie nėra pavojingi ir sukuria atsipalaidavusio kaimelio atmosferą.
Pramogų mėgėjams: realiai be pasivaikščiojimų prie jūros, apsipirkinėjimo, gulėjimo prie baseino arba tiesiog bimbinėjimo gatvėmis veikti nelabai yra ką. Mes linksminomės kartais nulėkdami pasivaikščioti į Antaliją, dydžiu gerokai lenkiančią Kemerą (iki jos veža vietinis autobusas, toks kaip mūsų mikriukas, kuriame reikia paprašyti vairuotojo sustoti – beje, rekomenduočiau visuomet su savimi turėti grynųjų, nes korteles priima tik pažengusios parduotuvės ir restoranai, o visur kitur vyrauja grynųjų kultūra).
Aktyvaus poilsio šalininkams čia vargiai bus kuo užsiimti – galbūt toks įspūdis man susiformavo dėl to, kad, kai lankėmės, kitos pramogos dar nebuvo spėjusios atsidaryti.
Sporto salė – teoriškai rašo, kad ji yra, bet praktiškai jos nebuvo arba ji buvo uždaryta, todėl laksčiau laukais palei jūrą, kuo šiaip jau negali žmogus labai stipriai skųstis ar keiksnoti likimo.
Maistas – gavome all inclusive variantą (kitokio pasirinkimo tiesiog nebuvo – mums paprastai pakanka pusryčių, o kitą maistą einame medžiotis kitur), bet realiai viešbutyje valgydavome tik pusryčius. Maistas – tvarkoje, europinis, standartinis, pritaikytas europiečių gomuriams. Kava viešbutyje ne visiškai mano lygmens, bet paprastai, vykdamas į Turkiją ar tą pačią Gran Kanariją, geros kavos išmoksti nesitikėti.
Prekybos centre Antalijoje, laimei, buvo „Starbucks“, kuriame baristas nekalbėjo angliškai, kas, sutikite, kiek keista, turint omenyje, kad tai yra tarptautinis tinklas, o Antalija – gausiai turistų lankomas miestas (skaičiuojama, kad 2021 metais vien Antalijoje apsilankė 9 milijonai turistų).
Kemeras – gausus restoranų ir kavinių, čia galima gauti viską nuo autentiško turkiško maisto – kebabas, kisir (bulgur salotos), dolma (į vynuogių lapus susukti ryžiai), meze, börekas (daugiasluoksnės tešlos kepinys su sūriu panašiu į mūsų varškę), köfte (mėsos kukuliai), corba (sriuba) – iki standartinio europinio. Turkiškas maistas stogą iš gerumo rauna savo šviežiais ingredientais ir europietiškiems gomuriams neįprastais prieskoniais ar jų kombinacijomis.
Čia taip pat galite gauti salotų, o vietinės kepyklėlės kepa baklavą, simitą (turkiškas riestainis su sezamo sėklomis) ir gamina turistinius turkish delight, kuris yra, mano galva, turistinis išmilsas turistams vilioti, nes joks turkas, patikėkite manimi, nevalgo jokio turkish delight.
Apie baklavą, ko gero, pasakoti nereikia – tai yra Osmanų imperijai būdingas daugiasluoksnės tešlos desertas, sodriai atskiestas medaus ir riešutų (dažniausiai pistacijų) sluoksniu. Turkijoje taip pat galima gauti autentiškos chalvos, kalnus prieskonių bei arbatų.
Aptarnavimas: ką jau ką, bet aptarnavimą turkai geba generuoti nuostabų – šaliai, didele dalimi pragyvenančiai iš turizmo, tai yra būtinybė ir įdiegta kraujyje kartu su motinos pienu.
Oficialus viešbučio žymėjimas šalyje: trys žvaigždutės.
Lietuviškų kelionių organizatorių žymėjimas: keturios žvaigždutės, todėl manau, kad tai yra vartotoją klaidinanti informacija. Kodėl reikia primesti savo subjektyvų žymėjimą? Viešbutis jokiais rakursais vertinant neatitinka keturių žvaigždučių žymėjimo atitinkamo lygmens.
Kaina už septynias naktis viešbutyje + kelionę lėktuvu iš/į Vilniaus oro uostą man ir paaugliui sūnui – apie 700 Eur.
Mano vertinimas
Kadangi buvau genama sentimentų, nebuvau apsvarsčiusi aspektų, kurie man kelionėje kliuvo – internetas ir maža veiklų amplitudė mums buvo problema. Už bumčikų grojimą vakarais, skruzdėlių invaziją į kambarį, kurių nebuvo įmanoma išprašyti iki pat vizito galo, ir viešbučio kontingentą išminusuoju po žvaigždę, ko rezultate suteikiu dvi žvaigždes iš penkių, ir niekaip daugiau negalėčiau.
Rinkitės bent jau keturių (lokalaus žymėjimo) žvaigždučių viešbučius. Tiesą sakant, kitąkart, velniai griebtų, ketinu sau leisti penkių žvaigždučių trytmentą, ir neketinu dėl to jaustis blogai, o ir jūs neturėtumėte.
