Trijulė neslėpė džiaugsmo, kai Naujuosius metus Kopakabanos paplūdimyje sutiko ramiai – be jokių nesklandumų ar nemalonumų. Juk ne šiaip sau net kai kurie vietiniai gyventojai bijo sutikti Naujuosius šiame paplūdimyje, nes būtent jų išvakarėse įvairiausios gaujos netgi iš tolimiausių Rio de Žaneiro vietų atvyksta ten ir ieško, ką galėtų apiplėšti. Jei iš jūsų yra pavagiamas daiktas, tai jums dar pasisekė, nes nieko nebijančios gaujos arba individualiai „dirbantys“ vagys kartais ne tik pagrasina peiliu, sumuša, bet gali net ir nužudyti.
Ir štai pirmoji 2023 metų diena. Saulė negailestingai kepina kūnus, danguje neaptiksi nė menkiausio debesėlio, o miestas, savyje talpinantis ne vieną milijoną žmonių – tuštutėlis, kadangi visi ilsisi po šventinės nakties. Tik ne mūsų trijulė, kuri jau nuo ryto turėjo aiškų planą, ką tą dieną nori atlikti ir pamatyti – juk ne tiek daug laiko ir liko šiame kontrastų pilname mieste.
„Prisimenu, atsikėliau pirma, kadangi per Naujuosius buvau tas žmogus, kuris pirmas nuėjo miegoti – mane dar labai veikė laiko skirtumas. Be to buvau išsekusi dėl įtampos, kad mus bet kada gali apiplėšti, visiškai nebuvau atsipalaidavus šventės metu, todėl normalu, kad emociškai ir fiziškai buvau pavargus. Švęsdami beveik nevartojome alkoholio, kad išliktume budrūs, todėl ir pagirių nebuvo, vos atsikėlę buvom pilni energijos ir pasiruošę toliau pažinti šį miestą,“ – prisiminimais dalijasi Agnė.
„Papusryčiavome, pakalbėjome, kiek daug žinučių gavome, jog esame itin sėkmingi žmonės, kadangi be jokių nesklandumų ir būdami turistai sutikome Naujuosius Kopakabanoje. Tada nuvykome aplankyti vieno įspūdingiausių statinių Brazilijoje – metropolinę Šv. Sebastijono katedrą, vėliau populiariųjų Escadaria Selaron laiptų, o paskui jokių planų neturėjome. Kadangi aš labai mėgstu įvairiose pasaulio vietose išbandyti masažus, pasiūliau visiems atsipalaiduoti, tačiau paaiškėjo, kad Mantas nėra didelis masažų fanas, todėl susitarėme, kad trumpam išsiskirsim: mudvi su Milda vyksim į masažą, o tuo metu Mantas į garsųjį Maracana stadioną... Bet štai po valandos skambina Mantas ir aš išgirstu šiuos žodžius: „Mane ką tik užpuolė ir apiplėšė. Telefonas sudaužytas, nelabai veikia. Susitinkam prie namų kuo greičiau.“ Tą akimirką supratau, kad per anksti apsidžiaugėme savo sėkme.“
Nors vien į „Youtube“ įvedus tokius raktinius žodžius kaip „New Year“ ir „Kopakabana“, galima atrasti bent 10 įrašų, kuriuose užfiksuoti apiplėšimai Naujųjų metų naktį, faktai kalba patys už save – šiame mieste pavojus tyko visada, todėl žmonės, o ypač turistai, turi išlikti budrūs bei atsargūs ne tik kiekvieną dieną, bet ir kiekvieną paros valandą, nesvarbu – tai vakaras, diena ar rytas.
„Su taksi atvykau iki Maracana stadiono. Buvo visiškai tuščia, žmonių nulis. Kažkaip buvau įsitikinęs, kad ten turi stovėti garsiojo futbolininko Pele skulptūra, bet, pasirodo, klydau. Tai šiek tiek pasivaikščiojau aplinkui, o tada išsitraukiau kamerą papasakoti būsimam vlog’ui, ką mačiau ir patyriau. Kelios minutės – ir pajutau smūgį į galvą. Iš rankų iškrito telefonas ir pamačiau pro save pravažiuojantį bičiuką su dviračiu. Tada aš šokau iš savo šlepečių ir bandžiau jį vytis. Pradėjome muštis, abu kritome ant žemės. Šiaip ne taip pavyko telefoną atgauti. Pamatęs tai ir supratęs, kad aš priešinsiuosi, užpuolikas išsitraukė peilį. Aš pradėjau bėgti. Žmonių aplinkui nėra, aš nepažįstu šios vietos, todėl tiesiog bėgu. Pradėjau šaukt pagalbos. Iš tolo pamačiau atvažiuojantį taksi, kuris realiai mane ir išgelbėjo, nes jei ne taksistas, kuris taip staigiai sureagavo, nežinau, kaip viskas būtų pasibaigę, kadangi bėgdamas mačiau, kad mano užpuolikas yra ne vienas – tolėliau tykojo ir jo bendrininkas. Stipriai apibrozdintos kojos, sudaužytas telefonas, subraižyta kamera, pamesta viena šlepetė, sutrenkta galva ir, žinoma, siaubingas išgąstis, bet, sakyčiau, man dar labai pasisekė, nes viskas galėjo baigtis žymiai blogiau. Visos prieš tai kitų žmonių pasakotos baisios istorijos tapo realybe ir aš tai patyriau savo kailiu. Nežinau, kas būtų buvę, jei Milda su Agne būtų buvusios kartu su manimi. Gal nebūtų buvę užpuolimo, o gal kaip tik būtume buvę užpulti visi trys. Visgi džiaugiuosi, kad jų nebuvo,“ – pasakoja Mantas.
Vėliau, aprimus emocijoms ir nuslūgus adrenalinui, Mantas suprato, kad patyrė ir daugiau nuostolių – jis nebeturėjo savo akinių, taip pat pametė „pūkelį“ nuo kameros, kuris padėdavo įrašant garsą. Šis įvykis trijulei ne tik apkartino patirtį Rio de Žaneire, bet taip pat ir demotyvavo toliau kažką filmuoti ir kurti vlog’ą. Visi trys pašnekovai neslepia, kad likusios dvi dienos Rio de Žaneire buvo pilnos įtampos ir nepasitikėjimo. Ironiška, bet kaip tik paskutinę dieną jie buvo suplanavę praleisti vienoje iš favelų. Atrodytų, po tokių įvykių mažiausiai norėtum kelti koją į tokią pavojingą vietą, bet mūsų pašnekovai nusprendė, kad, nepaisant buvusių įvykių, kelionė dar laukia ilga ir bijodami jie negalės ja pasimėgauti, todėl leidosi į dar vieną nuotykį.
Favelos – tai lūšnynų kvartalai, įsikūrę aplink daugelį didesnių Brazilijos miestų. Manoma, kad net 35 proc. Brazilijos gyventojų gyvena šiuose lūšnynuose. Paprastai čia namai pastatyti iš įvairių statybinių atliekų, nutiestos nelegalios elektros linijos ir vamzdžiai, kuriais iš miesto vandentiekio vagiamas vanduo. Favelose labai išplitusi prekyba narkotikais, ginklais, plėšimai, žmogžudystės ir turto prievartavimas.
„Nors po buvusių įvykių į favelas vykti buvo baisoka, bet visi buvę Brazilijoje sakė, kad tai – privalomas dalykas. Per „Tripadvisor“ susiradome vietinį gidą ir su 10 žmonių grupe išvykome į vieną iš favelų. Gidas iškart įspėjo, kad visada turime jo klausyti: jei jis sako, kad filmuoti negalima, tai jokiais būdais to nedaryti, nes kitu atveju galime iš favelos daugiau niekada ir nebeišvykti. Tai buvo tikrai įdomi, bet ir kraupi patirtis,“ – įspūdžiais dalijasi Milda.
„Favelos tikrai įdomus reiškinys. Jos susikūrė, kai skurdūs valstiečiai iš atokių Brazilijos vietų atvyko į Rio. Neturėdami galimybės įsikurti geresniuose rajonuose, naujakuriai favelose rentėsi savadarbius būstus ir tikėjo, kad po kurio laiko galės persikelti į geresnį rajoną. Deja, Brazilijai patyrus ekonominį nuosmukį, ši svajonė tapo dar sunkiau įgyvendinama, o faktas, kad nereikėjo mokėti už būstą, tapo motyvacija pasilikti faveloje gyventi. Taip favelos plėtėsi, nes vis atvykdavo naujų gyventojų, kurie pasistatydavo sau naujus namus. Bet, nepaisant to, kad favelose egzistuoja bendruomenės pojūtis ir žmonės pasirodė itin draugiški ir malonūs, tiesa ta, kad čia klesti prekyba ginklais ir narkotikais. Brazilijos policija į tai nesikiša, kadangi favelose galioja savi įstatymai, o iš gido išgirdome, kad neretai pati policija pasiima ir savo dalį. Turbūt dar ilgai atsiminsiu tuos kelis momentus, kai mūsų gidas griežtai perspėjo, kad dabar jokiais būdais negalima filmuoti, ir mes praėjome prekystalius, kurie buvo prikrauti ginklų arba narkotinių medžiagų. Ką jau kalbėti apie 12–15 metų berniukus, stovinčius su automatais ir žiūrinčius į mus, kad tik nieko tarpusavyje nekalbėtume, per daug nesmalsautume ir, neduok Dieve, neišsitrauktume telefono...“
Visi trys pašnekovai sutinka, kad apsilankymas faveloje buvo viena įspūdingiausių patirčių Rio de Žaneire. Tai – unikali vieta, kuri labai skiriasi nuo paties Rio de Žaneiro: tiek savo struktūra, architektūra, gyvenimo būdu ir, žinoma, taisyklėmis. Nors yra kelios favelos, kurios laikomos mažiau pavojingomis ir į jas galima atvykti be vietinio žmogaus, trijulė rekomenduoja vis tiek pasiimti vietinį gidą – ne tik dėl atsargos, bet ir dėl istorijų, kurių jis gali papasakoti apie gyvenimą čia ir savo patirtį.
Na, o čia – istorijos apie Rio de Žaneirą pabaiga. Tik kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia, tiesa? Taigi jau greitai skaitysite apie mūsų pašnekovų nuotykius Argentinoje, po kurios laukia didysis visos kelionės desertas – Antarktida.
