Beveik trejus metus į Lietuvą atvykti negalėjusiam A. Kleivai, tai padaryti pavyko prieš pat didžiąsias metų šventes. Kelioms savaitėms į tėvynę sugrįžęs vyras pagaliau galėjo aplankyti tėvus ir paragauti taip pasiilgtos juodos duonos. Jį taip pat maloniai nustebino pasikeitę lietuvių veidai.
„Iš bičiulių japonų, per tuos tris metus darbui ar atostogoms vykusių į Lietuvą, nuolatos girdėdavau, kad keičiasi pastatai, daugėja malonių vietų nueiti, pabūti. Bet kaskart didžiausią pokytį jie pastebėdavo žmonėse: veidai vis šviesesni, o patys žmonės – atviresni, paslaugesni. Nors ir man labai sunku įvardyti skaičiais ar konkrečiais pavyzdžiais, iš tikrųjų jauti, kad bendroje atmosferoje vis daugiau nuoširdaus pasitikėjimo savimi, savo šalimi, gausiau drąsos, erdvės pagalvoti apie kitą ir jam padėti. Visapusis susitelkimas Ukrainos atžvilgiu, nuolatinis dėmesio, minčių ir pagalbos jai išlaikymas, man atrodo, iš dalies yra to išraiška. Tokios Lietuvos, kokią radau po trijų metų, pavyzdys skatina ir įkvepia. Norisi grįžti vėl ir vėl“, – tėvynainiais gėrėjosi lietuvis, prieš pradėdamas pasakoti apie pokyčius Japonijoje.
