Šių metų vasaros kelionės po Malaiziją metu pagalvojome, kad būtų smagu užsukti į netoliese esantį Brunėjaus sultonatą, kuris yra vis dar nelabai populiarus turistų maršrutas, o ir pati šalis nelabai stengiasi reklamuotis.
Beje, Brunėjus yra labai saugi šalis, kurią valdo pats tikriausias sultonas, turintis didžiausius pasaulyje rūmus. Juose yra 1 788 kambariai, 257 vonios kambariai, pokylių salė 5000 svečių ir net mečetė, kurioje telpa iki 1 500 maldininkų. Rūmuose yra ir 110 vietų garažas asmeninei sultono prabangių automobilių kolekcijai, kondicionuojamos arklidės 200 polo žirgų ir penki baseinai.
Šiuo metu sultonas yra turtingiausias valdantis monarchas pasaulyje. Taip pat Brunėjaus sultonas Hassanal Bolkiah iš Elžbietos II perėmė ir ilgiausiai valdančio monarcho titulą – būdamas 76 metų jis šalį valdo jau beveik 55 metus.
Šalis gyvena iš dujų ir naftos gavybos, ir tai puikiai galima pamatyti žvelgiant į paauksuotus rūmų ir mečečių kupolus.
Dar vienas Brunėjaus sultonatą aplankyti mus suviliojęs niuansas buvo „įperkamas“ vienas pirmųjų pasaulyje septynių žvaigždučių viešbučių. Žinoma, kad tokios oficialios reitingavimo sistemos nėra, tačiau egzistuoja keliolikos viešbučių sąrašas, kurie savo prabanga užburia lankytojus. Viešbučio plotas didžiulis, o lankytojų labai mažai (matėme gal dvidešimt, įskaičiuojant ir mus), todėl apima savotiškas jausmas.
Kiekvienam kambariui priskiriamas asmeninis liokajus. Mums paklausus, kuriame iš trijų viešbučio paplūdimių būtų geriausia maudytis, liokajus labai nustebo ir paaiškino, kad ponai jūroje nesimaudo, tam yra skirti baseinai. Mes save laikome menkais ponais, todėl išbandę baseinus vis tik mieliau per bangas šokinėjome jūroje.
Dar viena juokingesnių siūlomų pramogų viešbutyje buvo plaukiojimas vandenlentėmis ir baidarėmis baseinuose – dėl saugumo į jūrą plaukti griežtai draudžiama, o ir baseine plaukiojant gelbėjimo liemenė būtina. Šito cirko net nebandėm, nes keista buvo pro tokius pramogautojus tiesiog briste prabrist.
Liokajus labai norėjo būti mums naudingas, todėl paprašėme suorganizuoti pasiplaukiojimo turą su vietiniu brunėjiečiu po mangroves, o sutemus – ir po vietinį naktinį maisto turgų. Pagrindinis mūsų pasiplaukiojimo tikslas buvo pamatyti tik Borneo saloje gyvenančias ir nykstančias didnoses beždžiones. Pamatėm ir jas, ir net vietinį tingų krokodilą.
Naktinis maisto turgus buvo tikras rojus: viskas, ką ragavome, buvo labai skanu ir net labai priimtina lietuviškam skrandžiui. Arba kelionėse mes tiek pripratom prie gatvės maisto, kad mūsų pilvai jau tingi vargintis dėl kažko protestuoti.
Saugiai klajojome po naktinį miestą ir stebėjomės, kad per porą dienų sutikom turistų tiek, kad ant dviejų rankų pirštų būtume laisvai suskaičiavę.
Nedidukas Brunėjaus sultonatas užima tik 5 765 km² plotą. Jo sostinės Bandar Seri Begawan senamiestis Kampong Ayer yra didžiausias pasaulyje kaimas ant polių.
Kampong Ayer gyvena apie 40 tūkst. žmonių. Šis rajonas yra sudarytas iš 42 mažesnių kaimų, kuriuose pastatai įrengti ant polių, o tarpusavyje namai yra sujungti mediniais tiltais. Naujieji tiltai jau yra gana platūs ir betoniniai, tačiau pasukus gilyn į kaimą „gatvelės“ siaurėja, o užsukus į visiškus užkampius tenka eiti traškančiu liepteliu, baiminantis, kaip neprasmegtum žemyn.
Namukų galima pamatyt labai įvairių – nuo visiškų klipatėlių iki naujų rajonų, kurių statybą remia sultono žmona.
Norėjome Kampong Ayer nors naktį pernakvoti, kad pamatytume gyvenimą šioje senoje miesto dalyje „iš vidaus“. Internete radome vienintelį nameliuką, kurio šeimininkė priima pagyventi turistus ir, laimė, vienas iš trijų nuomojamų kambariukų buvo laisvas.
Namelio šeimininkė Kemariah buvo labai šiltas ir draugiškas žmogus, todėl tikrai neprailgo įdomūs pokalbiai su ja apie Brunėjaus bei jos šeimos istoriją. Pasirodo, namukas (pastatytas dar 1920 m.) priklausė jos seneliui, šioje vietoje ji gimė ir užaugo, o po didžiulės renovacijos keletą kambarių ėmė nuomoti (pati su šeima vis dar čia gyvena).
Gyvenimo sąlygos ten pačios paprasčiausios, tualetas, kaip ir visuose kituose namuose, yra „tiesioginis“, t. y. viskas tiesiai patenka į vandenį apačioje. Kaimą nuo nemalonių kvapų gelbėja potvyniai ir atoslūgiai, kurie puikiai į jūrą per mangroves iškuopia žmonių „turtus“. Atoslūgiai ten matomi labai puikiai, nes dieną tyvuliavęs vanduo po kelių valandų aplink palieka tirštą purvo sluoksnį ir atrodo, kad kaimas yra pastatytas pelkės viduryje.
Kampong Ayer yra įsikūrusios ir kavinės, ir kelios mečetės, mokyklos bei parduotuvės. Net gaisrinė gali greitai atplaukti vandeniu. Susisiekimas su krantu labai paprastas: stovėdamas kaimo pusėje ar žemyninėje dalyje tiesiog kilsteli ranką ir per kelias minutes prilekia motorinė valtis. Persikėlimas į kitą krantą kainuoja vos keliasdešimt euro centų.
Ypač romantiška buvo sėdėti rytais ir vakarais atviroje terasoje, gurkšnoti arbatą ir klausytis melstis kviečiančių muedzinų giesmių. Vaikščioti kaime buvo visiškai saugu. Klajodavome aplink dieną ir vėlai vakare, nuklysdavome į labai atokias ir neapšviestas vietas, bet nė karto nejautėm nė menkiausio nesaugumo. Žmonės, mus pamatę, sveikindavosi ir mielai fotografuodavosi.
Plaukdavome į „miestą“ ir vakarieniauti, ir po vietinius turgus pamaklinėti, ir mečetėmis pasigrožėti. Aplankėme ir Karališkųjų regalijų muziejų, skirtą sultono karūnavimo sidabriniams bei auksiniams jubiliejams. Aukso ir sidabro muziejuje netrūksta, o muziejaus pagrindiniai akcentai yra didžiulės karietos, kurios rankomis buvo traukiamos sostinės gatvėmis. Taip pat ten galima apžiūrėti nemažai dovanų, kurias sultonas yra gavęs savo valdymo metu.
Šiek tiek juokinga, kad sultonas nuotraukose, kurios kabo viešose vietose, muziejuose, viešbučiuose ir net vietinių namuose, yra maždaug penkiasdešimties metų amžiaus, nors jis jau skaičiuoja 76-us metus.
