Nors paprastai prieš aprašant pasibaigusią kelionę, palaukiu kiek ilgiau, nes mano požiūriu, įspūdžiams reikia kažkiek susigulėti ir subręsti, kad jie sklandžiau dėstytųsi, bet šįkart savo įsitikinimą pažeisiu, nes o kas man neleis? Pažiūrėsiu kaip viskas išeis. Tiesą sakant, šį tekstą rašau net ne šviežiai grįžęs, o dar būdamas kelionėje. Sėdžiu dabar JAV miesto Bostono oro uoste, laukiu vėluojančio naktinio skrydžio į Vokietijos Miuncheno oro uostą, kuriame turėsiu persėsti skrydžiui į Kopenhagą, o tada, pernakvojus Danijos sostinėje, parskristi į Kauną, ir rašau.
Taigi, čia yra tarsi tokia tiesioginė kelionės transliacija, nes kada ir kaip ji baigsis pats sužinosiu tik šio teksto pabaigoje. Taigi, keliauju esamuoju laiku kartu su jumis.
Kodėl sakau, jog nežinau kada kelionė baigsis? Nes ką tik buvo pranešta, kad mano skrydis iš Bostono į Miuncheną atidėtas pusei valandos. Tai nežymus ir dažniausiai jokios reikšmės neturintis atidėjimas, tačiau pasakymas dažniausiai nelygu pasakymui visada. Miunchene mano persėdimas yra ypatingai trumpas – viena valanda ir dvidešimt minučių. Nukėlus skrydį pusei valandos šis laikas sutrumpėja iki penkiasdešimties minučių ir žinant, kad Vokietijoje dar laukia eilė prie pasų kontrolės, šis laikas atrodo ne tik išskirtinai trumpas, bet ir per trumpas. Nespėjus į Kopenhagos lėktuvą, manęs Miunchene lauktų krūva papildomų problemų, kurias turėčiau išspręsti. Žinia, mano skrydis jungiamasis, tai tas problemas man turėtų pradėti spręsti oro linijos, tačiau iš patirties žinau, kad net ir tokiu atveju visas reikalas gali sukelti didelį galvos skausmą, ypač po naktinio skrydžio, kai nesi normaliai pailsėjęs, taigi – nekantrus ir nervingas.
