Su gvatemaliečiu vyru Lina susipažino Ispanijoje, ten jiedu gyveno kelerius metus. Vėliau moteriai teko priimti viską keičiantį sprendimą vykti į visiškai nepažįstamą egzotišką šalį, ant rankų sūpuojant 2 mėnesių kūdikį ir šalia glaudžiant vyresniąją dukrą, kuriai tuomet buvo septyneri. Prieš atvykdama į Gvatemalą, Lina tikina nieko apie ją nežinojusi. Ir nors ten viskas absoliučiai kitaip nei tvarkingoje Europoje, moteris nepatyrė jokių neigiamų emocijų, bet keistenybių buvo daug.
Šiuo metu Lina gyvena mažame miestelyje, kuriame yra apie 19 tūkstančių gyventojų, o tai Gvatemalos standartais laikoma dideliu kaimu. Įdomu tai, kad jos namai stūkso slėnyje, kurį savo knygoje „Mažasis princas“ aprašė Antoine de Saint-Exupery.
„1938-aisiais šis prancūzų rašytojas nusileido savo lėktuvėliu Gvatemalos sostinės oro uoste pasipildyti degalų. Planas skristi link Bogotos subyrėjo į šipulius kaip ir lėktuvėlis, kuris dėl techninių nesklandumų nukrito vos keli šimtai metrų nuo pakilimo vietos. A. De Saint-Exupery penkias dienas išbuvo komos būsenos, o vėliau ne vieną mėnesį gydėsi ir gyveno šiame slėnyje, kuriame ir aš gyvenu. 1943 m. A. De Saint-Exupery parašė „Mažąjį princą“, kuriame literatūros kritikai įžvelgia nemažai Gvatemalos gamtovaizdžių ir atributų. Vienas iš jų – Mažojo princo planeta, asteroidas B612. Turbūt pamenate, kad ji buvo tokia maža, jog tilpo tik trys ugnikalniai ir rožė. Slėnis, kuriame gyvenu, yra apsuptas būtent trijų vulkanų, vienas iš jų užgesęs, du aktyvūs, kaip ir knygoje. Antigva (Antigua), pagrindinis slėnio miestas, vadinamas Amžinuoju rožių miestu, nes čia rožes labai įprasta matyti visuose namuose ir kiemeliuose. Iš tiesų, kai užlipu ant terasos išgerti kavos ar tiesiog pasitikti dienos, man patinka stebėti šį mažą uždarą slėnį ir tris, atrodo, ranka pasiekiamus vulkanus. Mąstau, ar ir A. De Saint-Exupery aplankydavo įspūdis, kad čia ir baigiasi pasaulis, kad už tų kalnų ir ugnikalnių, supančių slėnį, daugiau nieko nėra. Niekada, skaitydama „Mažąjį princą“ neįsivaizdavau, kad teks gyventi asteroide B612. O juk Lietuvoje palikau nemažą šios knygos įvairiausiomis pasaulio kalbomis kolekciją“, – Delfi pasakoja Lina.
Per dešimtmetį egzotišką kraštą prisijaukinusi Lina šiandien padeda šią šalį atrasti kitiems – ji dirba profesionale gide, organizuoja keliones po Gvatemalą ir kaimynines regiono šalis.
Kaip lietuvei sekėsi prisijaukinti spalvingą šalį, kokios būdo savybės būdingos ir lietuviams, ir gvatemaliečiams, kuo ši šalis žavi vis dar negausiai atvykstančius turistus, Lina papasakojo atvirame interviu.
– Ar prisimenate, koks buvo pirmas įspūdis atvykus į Gvatemalą?
– Kartais bandau pasitikrinti savo prisiminimus ir suvokti, ar tikrai tie pirmi mėnesiai šalyje manęs neerzino, nekėlė nerimo, juk viskas čia absoliučiai kitaip nei tvarkingoje Europoje. Vis dėlto negaliu prisiminti jokių neigiamų emocijų, nors keistenybių buvo daug. Nusprendžiau šalį priimti tokią, kokia ji yra. Be to, atvykau į Gvatemalą su kūdikiu, taigi turėjau laiko neskubėdama patirti kasdienį gyvenimą (važiuoti visuomeniniu transportu, eiti į turgų pirkinių, kalbėtis su vietiniais). Gvatemala – puiki vieta auginti vaikus. Vietiniai dievina kūdikius ir mažus vaikus, aplinkui daug majų moterų su vienu, dviem, trim ar keturiais vaikais, juos visur nešasi kartu, maitina krūtimi. Prisimenu savo mažosios dukters Silvijos kūdikystę kaip visišką laimės ir atsipalaidavimo laiką. Gal ir dėl to, kad mobiliojo tais laikais neturėjau.
– Kaip sekėsi įsitvirtinti šioje šalyje? Kaip į svetimšalę reagavo vietiniai?
Panašu, kad egzistuoja dviejų rūšių svetimšaliai. Jeigu esi svetimoje šalyje ir neturi pinigų, tu imigrantas. Jeigu gyveni svetimoje šalyje ir turi pinigų, esi vadinamasis expat. Būti baltos odos ir mėlynų akių jau privilegija. Dar didesnė privilegija – galimybė subręsti tokioje šalyje kaip Lietuva. Švietimas, socialinės garantijos yra tie dalykai, kuriais, kaip suprantu, visi Lietuvoje itin mėgsta skųstis, bet skundai turbūt priklauso nuo konteksto arba nuo to, su kuo lygini. Pavyzdžiui, socialinių garantijų Gvatemaloje, galima sakyti, visiškai nėra. O jeigu ir yra, tai jos prieinamos ne daugiau nei 20–30 proc. šalies žmonių.
Šeimos šioje šalyje labai didelės, dar ir šiandien daug šeimų turi po 4–5 vaikus, o kaime – ir daugiau, tačiau neegzistuoja nei išmokos už vaikus, nei motinystės atostogos. Valstybinės ligoninės nemokamos, vis dėlto, jeigu tau reikia operacijos, už priemones visuomet teks sumokėti pačiam.
Būstą aš nuomojuosi. Vis dėlto standartinis gvatemalietis bus linkęs gyventi su tėvais ar dar didesne šeima. Įprasta, kad vienuose namuose gyvena kelios kartos. Galbūt seneliai įsigijo žemės sklypą, jį padalino savo vaikams, o tie – savo vaikams. Gvatemaliečiai tokius namus juokais vadina karvelidėmis, kur mažą lopinėlį turi kiekvienas. Ir vieni kitus remia, rūpinasi.
Gyvendama Gvatemaloje suvokiau, kad išsilavinimas svarbus ne tiek dėl akademinių pagrindų ar žinių, – daug svarbiau, jog išsilavinimas įgalina mus priimti sprendimus, kurie kartais būna tikslingi ir pozityvūs. Gvatemaloje man tenka matyti žmonių, gyvenančių skurde, ir vienas iš skurdo požymių tas, kad žmonės nepajėgūs priimti jokių sprendimų. Plaukia pasroviui laukdami, kol kas nors nutiks. Ir jeigu nutinka, pavyzdžiui, gauna pasiūlymą nelegaliai vykti į JAV kertant upes, dykumas, dar sumokėti nelegaliam pagalbininkui, vadinamajam „kojotui“, milžiniškus pinigus, žmonės desperatiškai įsikimba tokio pasiūlymo.
– Kokius esminius skirtumus galėtumėte įvardinti, jei reiktų palyginti lietuvius ir gvatemaliečius?
– Kultūra nuolat keičiasi, taigi Lietuvos jaunimo nepažįstu. Vis dėlto panašumų turbūt daug nerasčiau. Sakyčiau, abi tautos labai svetingos ir vaišingos, žmonės darbštūs ir veiklūs. Skirtumų būtų daug daugiau. Lietuviai tvarkingi, praktiški ir pragmatiški, individualistai. Gvatemaliečiai chaotiški, absoliučiai nepraktiški: pavyzdžiui, šventėms, ar tai būtų asmeninės, ar religinės, išleidžia krūvas pinigų (fejerverkams, tortams, muzikantams, šimtams svečių), nors pinigų gali trūkti elementariausioms reikmėms. Lietuviai – tikri pragmatikai palyginus su gvatemaliečiais. Pastariesiems visokios istorijos, mitai, kaimo gandai, apkalbos, žinoma, pagražintos, yra labai didelė gyvenimo dalis. Tas vadinamasis magiškas realizmas būdingas visai Lotynų Amerikai, ir jį rasti galima ne tik knygose. Žmonių kasdiena nėra lengva: sunkus darbas, daug vakarietiškam pasauliui svetimų problemų, taigi jie kuria istorijas, kurios praskaidrina karčią kasdienybę.
Gvatemaliečiai, be jokios abejonės, vis dar labai bendruomeniški. Šeima, giminė, bendruomenė, bažnyčia – svarbiausi visuomenės institutai. Dėdės, tetos, nežinia kurios eilės pusbroliai ir pusseserės, senoliai, bendruomenės autoritetai, kaimynai – visi noriai dalyvauja tavo asmeniniame gyvenime. Vis dar įprasta sveikintis gatvėje (išskyrus 5 milijonų sostinę). Stipri šeima ir bendruomenė padeda gvatemaliečiams niekuomet nesijausti vienišiems, o visus metus šviečianti saulė neleidžia liūdėti. Taigi, nors žmonės gyvena sunkiai ir, remiantis vakarietiškais standartais, neturtingai, dauguma jaučiasi labai laimingi. Surūgęs ar rimtas veidas čia laikomas blogo tono ženklu.
– Kaip jums, pragmatiškai lietuvei, sekasi priimti jų kultūrą? Ar nėra sunku?
– Nebuvo sunku, bet gal dėlto, kad per metus pakeičiau savo požiūrį į tam tikras vertybes. Pirmiausia, Gvatemala yra patogi šalis gyventi, vienaip ar kitaip, kultūra čia vakarietiška, ji nėra šokiruojanti. Žmonės gerbia kito asmeninę erdvę, o tai reiškia, jog niekas neateis pas mane aiškinti, kaip turiu gyventi, kuo tikėti, kaip vaikus auklėti. Gal čia žmonės užsieniečių švelniai prisibijo – laisvė, kuri duodama užsieniečiui, nepalyginama su įsipareigojimais, kuriuos visuomenė užkrauna vietiniams. Taigi aš būdama suaugusi savo namų ribose galiu elgtis kaip tinkama.
Priimti jų kultūrą tokią, kokia ji yra, man padeda nuolatinės studijos apie šią šalį, jos istoriją. Gidės darbas nemažai prisidėjo. Kiekvienas savam darže tvarkomės taip, kaip norime, ir jeigu aš čia tik svečiuojuosi, privalau to daržo taisykles gerbti. Tai nereiškia, kad privalau elgtis, kaip man nėra priimtina, ar turiu nuolatos piktintis, nes čia ne taip kaip Europoje, bet galiu išlaikyti aukso viduriuką. Pavyzdžiui, kai tik atvykau, mane, punktualią lietuvę, nervindavo gvatemaliečių nepunktualumas, neva kaip jie drįsta mane versti prarasti brangų laiką. Dabar juokinga tai prisiminus, nes iš esmės tai susireikšminusios vakarietės mąstymas, vėliau išmokau nebesinervinti. Aš jau numanau, kiek ir kada gvatemaliečiai vėluoja, taigi pasiskaičiuoju, kad neatvažiuočiau nei labai per anksti, nei per vėlai. Štai, jeigu vyksta koncertas ar kitas renginys, paprastai vėluojama nuo 15 iki 40 minučių, jeigu gimtadienis ar koks šeimos susibėgimas – gali būti ir valanda ar pusantros. Taigi aš apskaičiuoju viduriuką ir niekada nei pavėluoju, nei turiu ilgai laukti. Nuosaikumas – puikiausias matas gyvenant svečioje šalyje, kuri ilgainiui, nepaisant kultūrinių skirtumų, tampa sava.
– Lietuvio akimis turbūt visos Centrinės Amerikos šalys atrodo vienodai egzotiškos, tad įdomu, kokie dalykai Gvatemalą labiausiai išskiria iš kitų?
– Gamtos įvairovė ir majų kultūra. Gvatemala vos 1,5 karto didesnė nei Lietuva, o turi apie 30 skirtingų ekologinių sistemų. Tokios majų gyvenimo autentikos ir koncentracijos kaip Gvatemaloje nepamatysite jokioje kitoje kaimyninėje valstybėje. Šalyje vis dar galima išvysti autentišką, nesuvaidintą vietinių gyvenimą. Radikalios egzotikos kaip Afrikoje ar Papua Naujojoje Gvinėjoje čia, žinoma, nepamatysite, bet ieškantiems autentikos Gvatemala vis dar puiki šalis, tik reikia žinoti, kur važiuoti, nesitenkinti vien turistiniais takais. Sudarydama privačias programas klientams, stengiuosi priderinti kelionės datas prie tradicinių švenčių: jos itin spalvingos ir autentiškos. Viena iš švenčių, apipinta gausybe originalių tradicijų, yra Visų Šventųjų diena, lapkričio 1-oji. Pavyzdžiui, miesteliuose Santjago Sakatepekese (Santiago Sacatepequez) ir Sumpange (Sumpango) (jie įsikūrę vos valanda kelio nuo šalies sostinės) jau beveik šimtą metų egzistuoja tradicija organizuoti gigantiškų aitvarų festivalį. Vyrų grupės visus metus ruošiasi šiai šventei. Iš sviestinio popieriaus ir bambukų lazdų gamina 30–40 metrų aukščio aitvarus. Jie, žinoma, neskrenda, yra per sunkūs, bet kokio grožio ir spalvingumo! Šventės metu dalyvaujančių vyrų grupių užduotis yra pakelti ir pastatyti aitvarą taip, kad nesuplyštų. Tai itin sinchronizuota ir emocijų kupina užduotis. Lapkritis Gvatemaloje itin vėjuotas, tad kartais vėjai neleidžia pakelti aitvarų sklandžiai, juos suplėšo; oi, kiek tuomet emocijų ir ašarų būna! Ir čia kalbam apie Gvatemalos mačo tipo vyrus. Man labiausiai patinka vykti į San Chuan Sakatepekesą (San Juan Sacatepequez), nes būtent ten aitvarų festivalis vyksta kapinėse. Taigi galima išvysti ne tik kaip pakeliami aitvarai, bet ir kaip vietinių šeimos lanko kapines, susitinka su mirusiais protėviais, ant kapų susėdę kartu geria, valgo, groja, linksminasi. Tai labai būdingas Visų Šventųjų dienos paminėjimas visoje Mezoamerikos teritorijoje, nors labiausiai žinomos turbūt meksikiečių tradicijos.
Apie 8 valandos kelio nuo sostinės, aukštai kalnuose, nuostabiame slėnyje, įsikūręs miestelis Todos Santosas (Todos Santos, Visų Šventųjų miestelis). Jau pavadinimas sufleruoja, kad būtent šią dieną miestelyje švenčiama pagrindinė metų šventė. Pagrindinis šventės akcentas – arklių lenktynės. Šio miestelio ypatumas tas, jog vyrai vis dar masiškai dėvi tradicinius kostiumus. Moterys, žinoma, irgi, taip pat ir vaikai. Visoje Gvatemaloje majų moterys visur dėvi tradicinius rankomis austus kostiumus. Vyrai šios tradicijos jau nebesilaiko ir dėvi vakarietiškus drabužius. Gvatemaloje yra mažiau nei 10 vietovių, kur vyrai vis dar dėvi savus apdarus kasdien, ir būtent Todos Santosas išsiskiria tuo, kad čia kasdien taip rengiasi kone visi vyrai. Taigi lapkričio 1-ąją tradiciniais aprėdais išsipustę miestelio vyrai sėda ant arklių ir varžosi, kas finišą pasieks pirmas. Lenktynės būtų tiesiog dar vienos lenktynės, jeigu ne tradicija prieš jas baisiai prisigerti. Dažnai pradedama gerti keletą dienų prieš. Taigi tik įsivaizduokite nežmonišku greičiu centrine miestelio gatve, kur pilna žiūrovų, lekiančius arklius ir ant jų tabaluojančius girtut girtutėlius raitelius. Galite nuspėti, kad tokiose lenktynėse sužeistų, o ir mirusių būna kiekvienais metais.
– Gvatemaliečiai garsėja ir savo gana stipriu religingumu, tradicijų puoselėjimu – kaip tai pasireiškia kasdieniame jų gyvenime?
– Taip, Gvatemala, tikra tradicionalistų valstybė. Ir, žinoma, labai religinga. Aš esu visiška priešingybė. Vis dėlto čia ne Iranas, taigi nieks manęs už mano mąstymą nebaudžia. Su laiku išmoksti, su kuo tam tikromis mintimis gali dalintis, o kur geriau liūto neerzinti. Be to, mano aplinkos žmonės nebijo šių temų kvestionuoti.
Taip pat nejaučiu, kad privalėčiau duoti vakarietiškų patarimų vietiniams, kaip jiems geriau gyventi ar kuo tikėti. Kiekvienas žmogus, kiekviena tauta turi savo kelią. Ir vien dėl to, kad jis ne toks kaip mūsų, nereiktų nei pamokslauti, nei stengtis keisti.
Gvatemalos tradicionalistinei sistemai turime padėkoti už vis dar išsaugotas tradicijas, spalvingus kostiumus, rankų darbo audinius ir kitus rankdarbius, 22 majų kalbas, garifūnų kalbą, unikalią gastronomiją, bendruomeninę visuomenės sandarą, tradicines šventes, – visa tai dar galime matyti ar patirti šiame sparčiai globalėjančiame ir vienodėjančiame pasaulyje.
Vienas iš unikalių Gvatemalos atributų – religinis majų sinkretizmas. Majai – pagonys, politeistai, XVI amžiuje į šiandieninės Gvatemalos žemes atvykus ispanams buvo verčiami pakeisti tikėjimą. Verčiami ne gražiuoju, o bausmėmis, deginimais, kalinimais. Taigi majai, labai užsispyrę ir tikri tradicionalistai, pasirinko savotišką taktiką – išoriškai priėmė krikščionybę, o vidų pasiliko tokį, kokį norėjo. Užtat šiandien Gvatemalos majų gyvenamuose miesteliuose galime matyti daug sinkretizmo apraiškų – žmonės tikėjimą interpretuoja, kaip nori, ir maišo įvairių religijų elementus. Mūsų žmonėms, ypač religingesniems, tai atrodo nejaukiai, kelia jausmų audras ir nuodėmingumo įvaizdį, o majams visiškai normalu maišyti majų dvasines ceremonijas su katalikybės atributais, vykdyti pagoniškas dvasines ceremonijas bažnyčiose, bažnyčių brolijose garbinti stabus, kurie oficialios bažnyčios nepripažįstami. Beje, ir parapijų klebonai majiškose gyvenvietėse turi būti lankstūs, nes ne jie čia turi didžiausią autoritetą, o majų dvasiniai lyderiai. Taigi joks dogmatiškas klebonas iš sostinės majų miestelyje ilgai neužsibus. Tiek laiko bažnyčia, nors ir nenoriai, toleravo šitokią košę, ir dabar, po 500 metų, jau per vėlu ką nors keisti.
– „Google“ vaizdų paieškos sistemoje įvedus šalies pavadinimą randamos labai spalvingos nuotraukos – atrodo, kad šalis gyvena nuolatiniame Rio de Žaneiro karnavale. Ar išties Gvatemala kasdien tokia spalvinga?
– Švenčių tikrai daug, kaip ir spalvų. Spalvų, beje, daug ne tik švenčių metu, bet ir kasdienybėje. Gvatemala, be jokios abejonės, pati spalvingiausia Centrinės ir Šiaurės Amerikos valstybė. Spalvinga Gvatemalą daro majų moterys, kasdien vilkinčios savo nuostabaus grožio rankomis austus ryškių spalvų kostiumus. Taip pat milžiniški turgūs, kuriuose – spalvų, kvapų įvairovė, vaisių, daržovių, žolių begalybė. Jeigu atvyksite į Gvatemalą, būtinai aplankykite majų turgų. Kuo labiau į šalies gilumą – tuo jis įspūdingesnis.
Šventės, žinoma, dar spalvingesnės. Vis dėlto su Brazilijos karnavalais ar Karibų jūros salų kultūra Gvatemala mažai ką turi bendro. Čia istoriškai buvo labai mažai juodaodžių įtakos ir visuomet egzistavo milijoninė majų populiacija, kuri formavo tradicijas savaip. Majai tikrai nešoka nei salsos, nei bačatos, nevaikšto išsirengę ir klubų nejudina. Čia šventės visai kitokios. Vadinamieji tradiciniai šokiai, atliekami miestelių švenčių metu, yra savotiškas teatras, kuriame įvairiais personažais persirengę aktoriai šoka ir judesiu, o ne tekstu, išreiškia savo vaidmenį. Visa tai lydima muzikos, vadinamojo tradicinio gvatemalietiško ritmo son, kurio pagrindas – nacionalinis šalies instrumentas marimba, pučiamieji (įvairios dūdelės) ir mušamieji (būgnai arba vėžlio kiautas).
– Na, bet tarp švenčių reikia ir padirbėti. Kuo žmonės verčiasi šalyje? Tai įdomu kalbant ir apie lauktuves – ką vertėtų nusipirkti viešint šioje egzotiškoje šalyje?
– Gvatemala – agrarinė šalis. Didelių miestų čia nedaug. Didžiausia žmonių konglomeracija – sostinėje ir ją supančiuose miestuose, čia gyvena apie 30 proc. visos šalies gyventojų. Sostinės gyventojai iš esmės užsiima prekyba, daug žmonių dirba valstybinėse institucijose – jų čia, be abejo, daugiausia. Per paskutinius 20 metų paplito skambučių centrai, kuriuose paprastai dirba jaunesni žmonės, mokantys užsienio kalbų.
Mažesniuose miesteliuose gyvenantys žmonės jeigu ne prekiauja, neužsiima tekstile ar drabužių pramone, tai dažniausiai darbuojasi žemdirbystės srityje. Gvatemala eksportuoja daugybę kavos, cukraus, bananų ir kitų tropinių vaisių. Taip pat šalis yra pagrindinė kardamono eksportuotoja pasaulyje. Gvatemalos kalnų regionai augina daržoves ne tik sau, bet ir visoms kaimyninėms šalims. Gvatemaliečiai labai darbštūs: kur akis užmato, prisodinta, prisėta, net stačiausiuose kalnų šlaituose ir terasose.
Dažniausiai Gvatemaloje žmonės ieško kavos, skrudintų kakavos pupelių, kurios, beje, yra puikus antioksidantas. Šalies aukštikalnėse, kur gyvena majai, visur parduodama spalvingos majų tekstilės ir jos dirbinių.
Gvatemala labai didžiuojasi savo naudinguoju ištekliu – žadeitu. Žadeitas pagal Friedricho Mohso (Moso) mineralų kietumo skalę vertinamas 7 iš dešimties, tai itin kietas ir ilgaamžis akmuo. Randamas ilgiausios Gvatemalos upės Motagvos (Motagua) slėniuose, kur egzistuoja tektoninis lūžis, skiriantis dvi tektonines plokštes, – Šiaurės Amerikos ir Karibų. Būtent čia susidaro ypatingos geologinės sąlygos žadeitui formuotis. Šiandien galite įsigyti įvairiausių papuošalų, suvenyrų, statulėlių iš žadeito, o istoriniais laikais šis akmuo buvo ypač svarbus ne tik tarp majų, bet ir visos Mezoamerikos elito. Miestų valdovai, dvasiniai lyderiai buvo laidojami su žadeito įkapėmis (apyrankės, kojų papuošalai, karoliai, amuletai, visą veidą dengiančios mozaikinės kaukės) – tai jiems garantavo prisikėlimą ir sklandesnį virsmą dieviškąja būtybe.
Jeigu neturite daug vietos bagaže, iš Gvatemalos galite parvežti miniatiūrinių lėlyčių, jos vadinamos Quitapenas. Lietuviškai būtų galima pavadinti „šalinančios rūpesčius“. Gvatemaliečiai tiki, jog šioms lėlytėms galime išsakyti mus kankinančias problemas ir prieš eidami miegoti pasidėti jas po pagalve, – ryte rūpesčių neva bus kaip nebuvę.
– Gvatemalos regionai skiriasi ne tik tradicijomis, bet ir augmenija, reljefu, tad ko galima rasti skirtingose Gvatemalos pusėse? Kuriame šalies regione rekomenduotumėte apsistoti?
– Tikra tiesa, Gvatemala tiek kultūriškai, tiek gamtiškai labai įvairi valstybė. Nedidelė, bet labai kalnuota, tankiai apgyvendinta, čia gyvena apie 18 milijonų žmonių. Šalį gamtiškai būtų galima skirstyti į kalnų vietoves, vandenynų pakrantes ir džiungles. Kalnai sudaro didžiąją dalį šalies.
Milžiniška vulkaninė kalnų grandinė tęsiasi lygiagrečiai su Ramiuoju vandenynu nuo Meksikos iki Salvadoro sienos. Čia vorele išsidėstę 37 oficialūs ugnikalniai, kurių aukščiausias tachumulkas (Tajumulco) siekia 4222 metrus virš jūros lygio. Yra ir daugybė kitų, ne vulkaninių, kalnų grandinių šalies vakaruose, centre, pietryčiuose. Būtent kalnuose gyvena dauguma Gvatemalos gyventojų ir absoliuti dauguma Gvatemalos majų. Jie šalyje sudaro apie 50 proc. gyventojų. Majai, tikrieji šių žemių šeimininkai, išlaikę savo kalbas, tradicijas, kostiumus, socialinę ir politinę struktūrą, kuri labai skiriasi nuo metisų. Kalnuose pats geriausias klimatas. Subtropinėse platumose gyventi aukštai kalnuose reiškia gyventi esant amžinam pavasariui. Gvatemaloje daugumoje kalnų vietovių oras visus metus būna apie 24–26 laipsnius šilumos.
O vandenynų pakrantėse karšta, drėgna, todėl ten gyvena mažiau žmonių. Atlanto vandenyno įlankoje gyvena vienintelė Gvatemalos juodaodžių etninė grupė garifūnai. Šie žmonės yra juodaodžių vergų ir Karibų jūros salų aborigenų palikuonys. Atplaukę į Gvatemalos krantus XIX amžiaus pirmaisiais metais, pasiprašė šalies valdžios prieglobsčio. Tuometinė Gvatemalos valdžia jiems suteikė negyvenamas Atlanto vandenyno pakrantes, apaugusias džiunglėmis ir knibždančias maliarinių uodų. Čia ši etninė grupė gyvena iki šiol. Garifūnų kultūra (šokiai, dainos bei gastronomija) įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą.
Džiunglės išsidėsčiusios šalies šiaurėje. Čia beveik negyvena žmonės, vos viena kita nedidelė bendruomenė. Šiose vietose karšta, drėgna, tai geriausiai išlikusios Centrinės Amerikos džiunglės ir antros didžiausios po Amazonės džiunglių visoje Amerikoje. Knibžda gyvūnų, paukščių, didžiausia augmenijos įvairovė. Ir, žinoma, čia pasislėpę dauguma majų klasikinės civilizacijos miestų, kurie pasiekė savo apogėjų apie VII–VIII mūsų eros amžiuje, o vėliau ištikus krizei buvo apleisti. Šiandien tai milžiniški, dar mažai tyrinėti majų klasikinės civilizacijos plotai.
– Įvairovės šiai šaliai netrūksta, tad kiek dienų rekomenduotumėte skirti kelionei po ją, kad netektų bėgti tekinomis?
– Jeigu nuspręsite vykti į Centrinės Amerikos regioną, labai patariu Gvatemalai skirti ne mažiau nei 10 dienų. Šalis žemėlapyje atrodo mažytė, bet joje tiek visko daug! Kadangi Gvatemala tokia įvairialypė ir skirtinga, nebijokite vykti tik į šią šalį. Dažniausia keliautojai apgailestauja, kad neskyrė šiai šaliai daugiau dienų. Vis dėlto, jeigu pirmą kartą vyksite į Gvatemalą ir neturite daug laiko, kone privalomi lankytini objektai yra trys: kolonijinis miestelis Antigva, nuostabaus grožio ir atmosferos ežeras Atitlanas bei, žinoma, Tikalis, – didžiausias visų laikų majų civilizacijos miestas. Pirmieji du yra reliatyviai arti vienas kito, taip pat arti sostinės ir, žinoma, tarptautinio oro uosto. O Tikalis nutolęs nuo sostinės apie 12 valandų kelio. Važiuodami nuo sostinės link Tikalio, taip pat galite aplankyti dar vieną Gvatemalos UNESCO paveldo objektą – archeologinį parką „Quirigua“. Jame esančios majų stelos – graviruoti smiltainio monolitai – atima žadą dėl savo aukščio ir meniškumo. Be to, vykdami Tikalio link sustokite dienai ar dviem „Rio Dulce“. Tai vaizdingas upės Dulsės (Dulce) nacionalinis parkas, kuriame žavi ne tik mangrovės, kanjonai, bet ir įdomi čia gyvenančių žmonių kultūra. Beje, galima pasimėgauti geriausiomis visoje šalyje žuvimis ir jūrų gėrybėmis. „Saldžiąja“ (Dulce) upe galite nuplaukti iki Gvatemalos Karibų.
– O kuriuo metų laiku rekomenduotumėte aplankyti šią šalį? Kada geriausiai atsiskleidžia gamtos grožis?
– Pats geriausias laikas, kai nelyja aukštikalnėse ir mažiau lyja tropinėse žemumose, yra nuo spalio antros pusės iki vasario vidurio. Tai vadinamasis sausasis sezonas. Taip pat puikus laikas keliauti yra kovas ir balandis, kai Antigvoje, sostinėje ir kitose šalies vietose švenčiama gavėnios ir Velykų savaitė, – galima išvysti unikalių religinių procesijų su spalvingais kilimais, kuriuos vietiniai gyventojai kuria iš nudažytų pjuvenų, gėlių, vaisių, daržovių. Vis dėlto šiuo periodu gana karšta ir sausas sezonas eina į pabaigą, taigi viskas išdžiūvę, sunku pamatyti tikrą šalies grožį. Nebijokite į Gvatemalą keliauti vasarą. Birželis, liepa, rugpjūčio pirma pusė – nors tai ir lietingas sezonas, lietaus dažnai nebūna arba jeigu lyja, tai tik vėlai vakare ir naktį. Tačiau viskas žalia, vaizdai skaidrūs.
– O kokia situacija kalbant apie šalies turizmo išsivystymo lygį? Kokių viešbučių, kavinių, pramogų tikėtis šioje šalyje?
– Turizmas čia vis dar menkai išvystytas. Tačiau tikrai pakankamai, jog net ir aukštus reikalavimus infrastruktūrai keliantys turistai rastų kur apsistoti ar pavalgyti. Visgi tai labai priklauso nuo regiono. Antigva, ežeras Atitlanas, Floreso miestelis (bazė Tikaliui tyrinėti) turi gana išvystytą turistinę infrastruktūrą. Čia ir keliai geresni. Tačiau jeigu nuspręsite keliauti į Gvatemalos gilumą, mažiau turistų lankomus regionus, gali būti, kad nerasite net 2 žvaigždžių viešbučių, tik labai paprastus šeimyninius viešbutukus, svečių namus. Ir, žinoma, daug prastų kelių. Nors, tiesą sakant, keliai Gvatemaloje sparčiai gerėja. Neseniai čia buvo atvykę prancūzų žurnalistai filmuoti programos „Pavojingiausi pasaulio keliai“ ir baisiai nusivylė, nes tų prastų kelių nerado.
Iš kitos pusės, mažai turistinė Gvatemala būtent tuo ir žavi keliautojus. Štai, pavyzdžiui, Meksikoje lankydami pagrindinius archeologinius parkus susidursite su būriais žmonių, o Gvatemaloje vaikščiodami kad ir po turistų labai mėgstamą Tikalį per 3–4 valandas galbūt sutiksite kokius 50 žmonių. Turistai dažnai jaučia, kad vietos, kurias lanko, yra tik jiems. Tai nuostabus jausmas! Tenka praleisti su keliautojais ir 10, ir daugiau dienų šalyje, keliaujame iš vietos į vietą ir turistų beveik nematome.
Gvatemala nėra pritaikyta savarankiškai keliauti, nors tai irgi įmanoma. Vis dėlto visuomeninis transportas nėra patogus keliautojams. Jeigu leisitės į žygį, nerasite rodyklių, šiukšlių dėžių, suoliukų pailsėti ir kitų vakarietiško pasaulio atributų. Taip pat internete nerasite autobusų tvarkaraščių, tikslių adresų, detalios informacijos ar galimybės užsisakyti paslaugų. Tikslesnę informaciją gausite viešbučiuose, iš žmonių ar vietinių gidų.
Keliauti po Gvatemalą gera, nes ji vis dar mažai turistinė, taigi žmonės draugiški, šilti; nors nekalba angliškai, visuomet padės, patars, paaiškins, skirs laiko palydėti, kur jums reikia. Gvatemaliečiams paslaugumas yra viena didžiausių vertybių.
– Kas Gvatemaloje labiausiai žavi turistus – gamta, kultūra, o gal maistas?
– Labiausiai keliautojus žavi Gvatemalos žmonių nuoširdumas, taip pat kultūrinės patirtys. Juk Gvatemaloje galima ne tik aplankyti turistinius objektus, bet ir prisiliesti prie žmonių gyvenimo, jų tradicijų, apsilankyti vietinių namuose, o gal ir dalyvauti atliekant tradicinės majų pirties ritualą.
Taip pat žmonės išvyksta pakerėti Gvatemalos įvairialypiškumo. Man turistai yra sakę: „Lina, pabuvome Gvatemaloje 7 dienas, bet jaučiamės lyg septynias skirtingas šalis per šią savaitę aplankę.“ Tokia ta Gvatemala.
– Minėjote unikalią šios šalies gastronomiją. Kuo ji ypatinga?
– Gvatemaliečiai dievina savo maistą. Na, o turistų atsiliepimų esu girdėjusi visokių. Vieniems maistas čia labai skanus, toks naminio tipo, kitiems mažai patinka. Gal dėlto, kad gvatemaliečiai nenaudoja daug prieskonių, kai kur ir druskos nedaug deda. Iš kitos pusės, mes gimę vadinamojoje kviečių kultūroje, taigi atsidūrę kukurūzų civilizacijoje sutrinkame: mūsų skonių receptoriai kitokie. Gvatemalos virtuvės pagrindas yra vadinamosios trys sesutės, jau tūkstantmečius sodinamos kartu, – kukurūzai, pupelės ir moliūgai. Kukurūzinius paplotėlius tortilijas gvatemaliečiai valgo su viskuo. Beje, čia jie, kitaip negu Meksikoje, daromi rankomis ir švieži parduodami tokiose kamurkėlėse, vadinamose tortillerias. Jei ant stalo nėra tortilijų, gvatemalietis jausis nepavalgęs, nesvarbu, kokie karališki būtų pietūs. O tos tortilijos visiškai prėskos – tik kukurūzų masė ir truputį vandens. Pupelių, juodųjų arba raudonųjų, priklausomai nuo regiono, irgi negali trūkti bent 2 kartus per dieną – pusryčiams ir vakarienei. Jas valgo visokias: visagrūdes, keptas, sumaltas į košę, kaip sriubą ir t. t.
Pietums tradicinė gvatemaliečių šeima dažniausiai valgys įvairiausių sultinių arba troškinių. Tradiciniai yra vadinamieji recados – tai padažas iš ant ugnies paskrudintų tam tikrų ingredientų, vėliau sumaltų ir verdamų, kad sutirštėtų. Kiekvienas regionas turi savo tipinį padažą. Į jį atskirai dedama virtos mėsos ir daržovių.
Gvatemalos ir Meksikos teritorijose kadaise buvo majų civilizacijos lopšys, kur užgimė daugelis įvairių kultūrų ir po ispanų kolonizacijos periodo paplito po pasaulį. Tai visų rūšių pipirai, pomidorai, ananasai, kakava, kertuočiai, anonos, avokadai ir, žinoma, kalakutiena. Vaisių mėgėjų įvairūs švieži vaisiai laukia visus metus.
– Ar dažnai sulaukiate turistų iš Lietuvos? Kokių šalių piliečiai dažniausiai apsilanko Gvatemaloje?
– Turint omeny, jog mūsų nedaug, mes tikri keliauninkai. Lietuvių atvyksta nuolat, nors tautiečiams ši šalis dar mažai pažįstama. Dažniausiai atvyksta jau gerokai po pasaulį pakeliavę žmonės ir tie, kurie išgirdo draugų, giminių atsiliepimų apie šią šalį. Tai tolima, taigi ir nepigi šalis.
Gvatemaloje po pandemijos labai intensyviai pradėjo keliauti vietiniai. Jie keliauja didžiulėmis šeimomis, o kartais atvyksta koks gausiai uždirbantis giminaitis iš JAV ir visus pakviečia porą dienų pabūti prie vandenyno ar prie ežero Atitlano. Be abejonės, didžiausią procentą tarp užsieniečių turistų sudaro kaimyninių šalių ir kitų netoliese esančių ispanakalbių šalių žmonės. Daug kostarikiečių, kolumbiečių, nes sąlyginai pigūs skrydžiai. Jie dažniausiai atvyksta 5–7 dienoms. JAV gyventojų kanadiečių, irgi atvyksta. Ir ne tik turizmo tikslais. Daug jų atvažiuoja savanoriauti, mokytis ispanų kalbos, taip pat egzistuoja medicininis turizmas. Pastarąjį dešimtmetį Antigvoje šiaurės amerikiečiai pamėgo švęsti vestuves. Čia organizuojamos labai elegantiškos ir, žinoma, daug pigesnės vestuvės.
Tarp europiečių Gvatemalą labiausiai mėgsta prancūzų turistai. Jie atvyksta didesnėmis grupėmis ir keliauja po šalį paprastai ne mažiau nei 14 dienų. Šiais metais Antigvoje matau daug olandų, ypač jaunimo.
Kiti lyderiai tarp keliautojų yra izraeliečiai. Izraelis palaiko labai draugiškus diplomatinius santykius su Gvatemala. Tai sena draugystės istorija – nuo tada, kai 1948 m. Gvatemala buvo trečia šalis, pripažinusi naujai susikūrusią Izraelio valstybę.
Vienaip ar kitaip turistų srauto šalyje beveik nepajusite, ypač jeigu nekeliausite po šalį Kalėdų ir Naujųjų periodu bei per priešvelykinę savaitę.
– Kokio tipo ekskursijas vedate? Kas šiame darbe jus pačią labiausiai žavi?
– Aš esu profesionali gidė visoje Gvatemaloje ir turiu vietinio turizmo departamento akreditaciją, taigi galiu keliautojus lydėti po visą šalį. Kaip kelionių vadovė, lydžiu grupes ir po Meksiką, Belizą, Hondūrą, Salvadorą, kitas Centrinės Amerikos šalis. Smagiausi man yra bendruomeniniai turai, taip pat labai domiuosi archeologija ir majų civilizacija. Ir visuomet laukiu žygiuojančių keliautojų, nes labai patinka kalnai ir yra tiek daug fantastiškų žygių po Gvatemalą.
Turiu savo kelionių agentūrą ir, žinoma, su mielu noru sudarau maršrutą, suplanuoju ir suorganizuoju bei užsakau visas su kelione susijusias paslaugas. Taip pat bendradarbiauju su Lietuvos kelionių agentūromis. Mane galite rasti „Facebooko“ paskyroje Caribou Travel Keliones Gvatemaloje.
– Ir, žinoma, kainos – kokios jos šioje šalyje? Kas pigu, kas brangu, kam neverta taupyti, o kur neverta išlaidauti?
– Gvatemala nėra pigi šalis, bet tikrai ne tokia brangi kaip Lietuva, nors kai kurie dalykai čia gali būti net brangesni. Pavyzdžiui, labai brangūs ir reti pieno produktai. Gvatemalos teritorijoje galvijų pieno atsirado tik prieš 500 metų, o masiškiau imta vartoti maždaug tik prieš 100 metų. Taigi daugeliui žmonių sūriai, varškės, o ypač brandinti, ar ožkų pieno produktai yra didžiulė keistenybė ir, tiesą sakant, bjaurybė. Vaikams net paprastas fermentinis sūris neskanus. Pieno produktų paklausa maža, taigi ir kainos didelės. Vaistų kainos labai aukštos.
O štai paslaugų kainos mažos palyginti su Europa. Nors yra brangių restoranų, ypač Antigvoje, vis dėlto kainos čia dar nepasiekė europinio lygio. Iš kitos pusės, gana brangūs viešbučiai. Maža pasiūla palaiko aukštas kainas.
