Atrodytų, šis istorinis paminklas kilęs tiesiai iš pasakos „Tūkstantis ir viena naktis“ ir nuo 1631 m. stovi ant upės kranto, pagerbdamas imperatorių Džahanšachą bei jo mieląją žmoną Mumtaz Mahal, rašoma naujoje knygoje „Aplink pasaulį per 80 stebuklų". Legenda byloja, kad jaunoji sužadėtinė įtikino Mogolų valdovą pažadėti padaryti keturis dalykus, jei ji mirtų anksčiau nei jis: susituokti dar kartą, kad 14 jųdviejų vaikų turėtų motiną, gerai elgtis su atžalomis, kasmet aplankyti jos kapą ir pastatyti jos atminimui rūmus. Ir iš tikrųjų po jų vedybų praėjus 17 metų ji mirė. Sielvarto apimtas imperatorius puikiai išmanė meną bei architektūrą – be kita ko, jis užsakė Delyje pastatyti Džamos mečetę, o Lahore įrengti Šalimaro parką. Jis į savo karališkąjį dvarą sukvietė geriausius persų, afganų ir netgi venecijiečių architektus, kad šie suprojektuotų mauzoliejų, o gabūs graviruotojai padengė sienas eilėmis iš Korano. Be to, valdovas pasamdė 20 tūkst. darbininkų ir amatininkų, o šie 22 metus dieną naktį dirbo statydami kompleksą, kuriame buvo architekto iš Samarkando suprojektuotos mečetės ir minaretai. Marmurui pergabenti buvo sukonstruota beveik 3 km ilgio rampa. O siekdamas išvengti pastato griūties ant gražiosios Mumtaz Mahal bei jo paties kapo, nes norėjo būti palaidotas šalia mylimosios, imperatorius paprašė, kad minaretai kampuose būtų šiek tiek pasvirę į išorę – tik tiek, kad įvykus žemės drebėjimui akmenys kristų už sienomis aptvertos srities ribų.
Tai labiau paminklas amžinai meilei nei prabangi šeimos koplyčia, indų žodžiais tariant, „suprojektuota dievų ir pastatyta juvelyrų“. Ir iš tiesų fasado puošyba – baltas marmuras iš Makranos karjerų, esančių daugiau nei 300 km atstumu nuo Agros, buvo gabenamas dramblių traukiamais vežimais ir taip pat panaudotas kupolams padengti – primena auksakalio darbą. Šio mineralo cheminė sudėtis suteikia nepakartojamo patrauklumo, nes tarsi magiškai keičia spalvą, atsižvelgiant į paros metą ir meteorologines sąlygas. Be to, šis marmuras inkrustuotas smulkiais agatais, nefritais ir granatais, kuriais suformuojami dailūs, subtilūs gėlių motyvai. Taip ant šio pastato sienų rikiuojasi įvairiaspalvės šakelės, girliandos ir žiedų pumpurai. Ant sienų, ryte įgaunančių kreminę spalvą, kuri vėliau virsta rausva ir palaipsniui iš auksinės pereina į šviesiai mėlyną, kol galiausiai mėnesiena ant marmuro gyslų sukuria sidabrinius atspalvius.
Tadž Mahalis atsispindi Jamunos upės vandenyje, o centrinis kupolas – dideliame baseine su fontanu sodo viduryje: toks begalinis atspindžių žaismas vyrauja visoje mauzoliejaus komplekso stilistikoje. Toliau patenkama prie mečečių dvynių, apsuptų kylančiais minaretais ir pastatytų terasoje, kurios grindinys taip pat išklotas marmuru su minėtuoju daugiaspalviu efektu. Tai maldos salė šimtams tikinčiųjų iš netoliese esančių vietovių, kuriems Agra yra tradicinės piligriminės kelionės tikslas. Kita vertus, turistai pirmenybę visgi teikia didžiulei teritorijai priešais mauzoliejų, kuris yra sodo gale. Jis papuoštas daugybe didelių nišų ir mažų bokštelių, karūnuotų nedideliais kupolais. Iš pirminio komplekso neišliko tik legendomis apipintos laiptinės, dengtos sidabru. Bet apskritai šis statinys tebėra toks, koks buvo, kai jį paskutinį kartą matė meilės užvaldytasis imperatorius: jis mirė sulaukęs 74 metų ir buvo rastas atmerktomis akimis, lyg žiūrėtų į Tadž Mahalį ir savo mylimosios sielą.
