Maroke jau septynerius metus gyvenanti Rasa Barčaitė prisimena, kad iš pradžių į gyvenimą šioje šalyje žiūrėjo kaip į didelį nuotykį, bet vėliau suprato, kad tai jos namai. „Pamenu, kai čia atsikrausčiau, atrodė, pabūsiu tik laikinai, keletą metų“, – juokiasi moteris ir tikina, kad gyvenimas čia yra kaip vienas nesibaigiantis spontaniškas nuotykis.
Po pandemijos Marokas vėl atsigauna ir tampa mėgstama atostogų šalimi, tad Rasa sutiko papasakoti, ką šioje šalyje verta pamatyti, paragauti, pajausti ir patirti bei kuriuo metų laiku čia keliauti geriausia.
– Jau kelerius metus gyvenate Maroke. Kokie vėjai jus ten nunešė?
– Mano Maroko odisėja prasidėjo nuo meilės marokiečiui (tipinė daugumos Maroke gyvenančių užsieniečių istorija). Prieš atsikraustydama į Maroką keletą metų gyvenau Amsterdame ir nusprendžiau nuvykti atostogų į Maroką. Marakešo restorane susipažinau su marokiečiu Ali, jis tuo metu gyveno Kanadoje ir čia buvo atvykęs aplankyti savo tėvų. Maniau, kad pažintis su Ali bus tik trumpas atostogų romanas: jis gyveno Kanadoje, tad tikrai nieko rimto iš to neišsivystys. Tačiau klydau. Man grįžus atgal į Amsterdamą, meilė nesibaigė – nuolat susirašinėjome, aplankiau jį Kanadoje, ir pagaliau nusprendėme, kad mums abiem reikia kraustytis į Maroką.
Ten įkūrėme menininkų rezidenciją, metus laiko vystėme šį projektą, tačiau pirmas bandymas gyventi Maroke man buvo labai sunkus. Vargino vasaros karščiai, kultūriniai skirtumai, neturėjau draugų, o ir Ali per daug manimi rūpinosi, todėl buvo labai sunku būti savarankiška. Išsiskyrėme, grįžau atgal į Amsterdamą, dirbau su projektais Lietuvoje. Tačiau labai norėjau būti nepriklausoma, trūko to marokietiško chaoso, gyvenimas Europoje atrodė per daug suvaržytas, tad priėmiau ryžtingą sprendimą grįžti į Maroką. Tik šį kartą viena. Neturėjau jokio konkretaus plano, tik keletą draugų.
– Ir iš antro karto jums pavyko prisijaukinti Maroką. Kas pasikeitė? Kodėl nepavyko pirmą kartą?
– Pirmą kartą gyvenau po draugo sparneliu, neturėjau savo draugų, daug dirbau, todėl nebuvo laiko suprasti tikrojo Maroko veido. Akys atsivėrė čia pagyvenus vienai, kai norėdama užmegzti pažinčių nuolat lankiausi įvairiuose renginiuose, susipažinau su daugybe įdomių žmonių. Gyvenimas vienai mane tik sustiprino, pradėjau rašyti tinklaraštį „Blondinė Maroke“, radau pasitikėjimo jį rašyti ir anglų kalba. Mane susirasdavo keliautojai, pradėjo prašyti pagalbos keliaujant po Maroką, taip atradau savo naują aistrą – kelionių planavimą.
Dabar žvelgdama atgal galvoju, iš kur turėjau tiek drąsos. Buvau viena, nemokėjau prancūzų ar arabų kalbos, santaupos minimalios, jokio plano, tik aistra rašyti, kuri pavirto į darbą.
Džiaugiuosi, kad šiuo metu mano gyvenimas yra tarp Lietuvos ir Maroko. Jau ne vienus metus dirbu per atstumą ir padedu organizuoti tarptautinę meno mugę „ArtVilnius“, dirbu ir su kitais meno projektais. Darbas kasmet keletui mėnesių sugrąžina į Vilnių, ir kartais net pati suabejoju, kur gyvenu, – Afrikoje ar Europoje. Lietuvoje esu baigusi menotyros studijas, esu ne vienus metus čia dirbusi žurnaliste ir naujienų redaktore, tad darbas su meno komunikacija man atrodė ir iki šiol yra kaip svajonių išsipildymas.
– Vis dėlto Marokas mums, lietuviams, yra itin egzotiškas kraštas. Ar lengvai prisitaikėte prie gyvenimo kitoje kultūroje?
– Kaip jau minėjau, Marokas mane sužavėjo savo spontaniškumu, laisve ir chaosu. Esu kūrybingas žmogus ir man patinka, kad niekada nežinau, kaip praeis kiekviena diena, – gal netikėtai užsuks draugas, gal gatvėje sutiksiu įdomų žmogų, o gal netikėtai atsidursiu kalnuose. Marokiečiai labai draugiški, lengva užmegzti pažintis, dauguma puikiai kalba angliškai, yra išsilavinę. Kitas apsektas – Maroką ne vienas įsivaizduoja kaip tradicinę Afrikos šalį, kur mažai civilizacijos, daug skurdo, purvo ir nusikaltimų. Tačiau realybė visiškai kitokia – Marokas yra labai moderni šalis, labiau paveikta arabų civilizacijos ir prancūzų, ispanų proletariato įtakos. Pati net kartais pamirštu, kad gyvenu Afrikoje, o kai manęs paklausia kur, atsakau, kad juk Maroke. Beje, ir musulmoniška kultūra čia palyginti liberali. Ne tokia liberali kaip Turkijoje, bet vis tiek dabartinio Maroko karaliaus įtakos veikiama juda į priekį ir liberalėja dideliu greičiu.
Sužavėjo ir oras Maroke. Visuomet šviečianti saulė tikrai daug prisideda prie kūrybiškumo, net nepamenu, kada mačiau sniegą. O gal ir meluoju, netoli Marakešo esančiuose Aukštojo Atlaso kalnuose žiemą yra sniego, ir nemažai, nors tuo metu kitur dienomis oras įšyla iki 20 laipsnių šilumos. Tačiau nesu šalčio mėgėja, todėl žiemą kelionių į kalnus vengiu.
– Šalyse, net jei jos nelabai didelės, dažnai skiriasi regionų kraštovaizdžiai, kurortų dydžiai, pramogų gausa. Ar Maroke yra taip pat? Kurią šalies dalį rekomenduotumėte rinktis atostogoms? Ką populiariausiuose šalies miestuose galima atrasti?
– Labai geras klausimas, nes itin dažnai keliautojai, vykdami į Maroką, neapskaičiuoja šalies dydžio ir per savaitę laiko nori pamatyti svarbiausias Maroko vietas. Štai, pavyzdžiui, šiauriausias Maroko miestas Tanžeras nuo Marakešo nutolęs 600 km, nuvažiuoti iki Sacharos dykumos užtruks net 10 valandų, jei važiuosite nesustodami. Taigi atvykstantiems pirmą kartą ir neturintiems daug laiko visuomet rekomenduoju pasirinkti tik keletą vietų ar miestų.
Jei norite pasyvių atostogų, rinkitės Maroko pietų pajūrio liniją: Agadirą, Taghazoutą ar Es Savirą. Nors Maroke „viskas įskaičiuota“ paketai egzistuoja, ypač kurortiniame Agadire, tačiau džiaugiuosi, kad į Maroką keliaujantys lietuviai yra smalsūs. Net ir pasirinkę pasyvias atostogas Agadire, į mane kreipiasi dėl papildomų veiklų, turų ir patirčių. Pagaliau, pats Agadiras yra naujai pastatytas miestas, kurį 1960-aisiais visiškai sugriovė tragiškasis 9 balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimas, tad ten tikrosios Maroko dvasios nepajusite. Jaunesniems keliautojams dažnai rekomenduoju rinktis netoliese esantį Taghazouto kaimą, jis yra ne tik banglentininkų rojus, bet ir traukia savo žvejų kaimo autentika.
Kitas pajūrio miestas Es Savira – puiki vieta pajusti šalies dvasią ir jos kultūrinį, ypač muzikinį, palikimą. Aplink Agadiro ir Es Saviros regioną auga garsieji argano medžiai, iš kurių sėklų spaudžiamas pasaulyje unikalus arganų aliejus. Ir, žinoma, ožkos, į medžius sulipančios ėsti arganų riešutų, – turistinė atrakcija, kuria greitai pasinaudojo apsukrūs vietiniai, ožkas ten dažnai patys įkeliantys ir pririšantys.
Norintiems aktyviau pakeliauti, visuomet rekomenduoju kiek ilgiau apsistoti Marakeše, nes aplink jį yra nemažai įdomių vietų. Pavyzdžiui, 1,5 val. kelio nuo Marakešo esantis Imlilio kaimas, kuriame savo viršūnę iškėlęs aukščiausias Šiaurės Afrikoje Tubkalio kalnas. Marakešo miestas yra mano namai; ne vieną keliautoją jis nustebina savo chaosu, nesibaigiančiu derybų menu, spalvomis, muzika ir skoniais. Jemaa el Fna aikštė – garsiausia Marakešo vieta, visiška egzotika net ir patiems marokiečiams. Į UNESCO kultūros paveldo sąrašą įtraukta aikštė yra vienintelė tokia visame Maroke. Daugelis sako, kad jei nebuvote apsilankę Jemaa el Fna aikštėje, nebuvote pačiame Maroke. Didžiausias Maroko gatvės restoranas, tiksliau, restoranai, yra šioje aikštėje. Vakarop čia pradeda veikti virš 50-ies maisto stendų, kuriuose galima paragauti įvairiausių patiekalų.
Beveik visi keliautojai Maroke trokšta pamatyti garsiąją Sacharos dykumą, bet kai pasakau, kad iki jos vien nuvažiuoti užtrunka visą dieną, dauguma šią kelionę palieka kitam kartui. Sacharai reikia skirti mažiausiai tris dienas. Lengviausias ir pigiausias būdas iki ten nusigauti – turas su grupe arba nuvairuoti patiems.
Beje, įdomus faktas – net patys marokiečiai nelabai daug žino apie Sacharos dykumą, ją galima pasiekti iš keleto taškų, iš kurių populiariausias yra Merzugos kaimas, ten yra Erg Chebbi smėlio kopos, vietomis siekiančios net 150 metrų aukštį. Tačiau dar geresnė ir autentiškesnė Sacharos vieta yra už M'hamid El Ghizlane kaimo, ten esančios kopos Erg Chigaga pasiekiamos tik pervažiavus įspūdingą oazę. Šią vietą renkasi tie, kurie nemėgsta minių ir nori visiškai autentiškos patirties.
Ach, romantiškoji Kasablanka! Kiek daug keliautojų, pamatę ar girdėję apie garsųjį to paties pavadinimo filmą, nori aplankyti šį miestą. Realybė tokia, kad pats filmas „Kasablanka“ buvo kurtas Amerikoje ir su tikrąja Kasablanka neturi nieko bendro. Kasablanka – 4 mln. gyventojų turintis biurų miestas su daugybe eismo kamščių, kriminalų ir nedraugiškų vairuotojų. Kasablanką, kaip ir sostinę Rabatą, siūlau rinktis, jei turite daug daugiau laiko pamatyti Maroką ir mėgstate didelius miestus.
– O ar patogu savarankiškai keliauti po visą šalį, jei norisi savo akimis pamatyti visas jos puses?
– Taip, po Maroką tikrai galite drąsiai keliauti ir savarankiškai, tarpmiestinis viešojo transporto tinklas gerai išvystytas. Autobusai ir traukiniai labai patogūs, modernūs ir nebrangūs. Pavyzdžiui, traukinio bilietas nuo Marakešo iki Kasablankos (250 km) kainuoja apie 12 eurų, kelionė trunka 2,5 val. Traukiniai ir autobusai retai vėluoja, bilietus galima nusipirkti ir internetu. Tik neapsigaukite, Maroke yra ir vietinių autobusų stočių, kuriose autobusai važinėja be tvarkaraščių, yra nepatogūs, tad būtinai rinkitės CTM arba „Supratours“ kompanijų autobusus.
Jei norite savarankiškai aplankyti Sacharos dykumą, rekomenduoju nuomotis automobilį, nes iki ten, nors ir važiuoja autobusas, kelionė bus labai ilga, o ir pakeliui negalėsite pamatyti daugybės gražių vietų, kurios sudaro dalį kelionės po Maroką grožio. Transporto eismas Maroke išties kiek chaotiškas, tačiau šią chaoso sistemą nesunku greitai perkąsti ir priprasti. Aš pati išmokau vairuoti tik prieš pusę metų ir būtent Marakeše. Prisipažinsiu, bijau sėsti prie automobilio vairo Lietuvoje, nes Maroke laikomasi kiek kitokių, neoficialių, taisyklių. Beje, didžiuosius Maroko miestus jungia mokamos magistralės, tad keliai savarankiškai vairuoti tikrai geri.
– Kaip ryžotės tapti kelionių planuotoja? Ar vedate ir ekskursijas?
– Į mane kreipiasi keliautojai, kurie nenori naudotis kelionių agentūrų siūlomais „viskas įskaičiuota“ paketais ir planuoja šią egzotišką šalį atrasti patys. Keliautojams sudarau individualius kelionių planus, rekomenduoju, kokius viešbučius užsisakyti, suderinu norimus turus, surandu vairuotojus, gidus ir esu atsakinga, kad kelionės metu viskas vyktų pagal planą.
Visuomet pabrėžiu, kad nesu kelionių agentūra, mano darbas yra būti tarpininke ir nematoma kelionės gide. Esu netgi parengusi 155 puslapių elektroninį žurnalą apie Marakešą. Rašau nematoma, nes gide pati nedirbu ir keliautojams miestų neaprodau; manau, kad šį darbą reikia perduoti vietiniams gidams, dirbantiems su licencija. O keliones planuoju ne tik lietuviams, mano „Blondinė Maroke“ puslapis turi ir anglišką „Blondie in Morocco“ versiją, kuri, kad ir kaip keista būtų, daug populiaresnė, – į mane kreipiasi daugybė užsieniečių. Planuoju ne tik keliones, bet ir konsultuoju į Maroką norinčius keltis užsieniečius, padedu jiems čia įsikurti.
Beje, nemėgstu girtis, bet Maroke nėra labai daug čia gyvenančių ir apie šalį rašančių užsieniečių, todėl mano tinklaraščio angliškoji „Blondinės Maroke“ versija bei straipsniai dažnai pasirodo pagrindinėse „Google“ paieškos sistemose. Net ir patys marokiečiai man dažnai rašo ir dėkoja už mano straipsnius, kurie padeda jiems patiems geriau pažinti savo šalį.
– Ar po pandemijos turistai vėl pradeda grįžti į Maroką?
– Marokas į pasaulinę pandemiją pažiūrėjo išties griežtai ir savo sienas keliautojams atvėrė tik šių metų vasarį. Ir tai su reikalavimais, kad keliautojai turėtų tiek vakcinos pažymėjimą, tiek PGR testą. Džiaugiuosi, kad prieš keletą savaičių Maroko valdžia priėmė naują sprendimą ir dabar į Maroką vakcinuoti keliautojai gali patekti su vakcinos pažyma, o nevakcinuoti turi atsivežti neigiamą PGR testą.
Tad kol kas turizmas Maroke atsigauna lėtokai, nors birželį Marakeše jau buvo pilna turistų. Lietuviai irgi keliauja, bet dar vangokai. Tikiuosi, situacija pasikeis ir rudeniop Maroke lietuvių kalba bus girdėti dažniau, mat viena oro linijų bendrovė pranešė, kad nuo spalio vykdys tiesioginius bei jungiamuosius skrydžius iš Baltijos šalių į Marakešą.
– Daugelis girdėjo, jog Marokas skambiai pristatomas kaip amžinos vasaros šalis, bet gal galite patarti, kuriuo metų laiku geriausia ten vykti? Tai aktualu kalbant ne tik apie oro ir vandens temperatūrą, bet ir nuomos, skrydžių kainas.
– Tikrai tiesa, daugelis keliautojų Maroką įsivaizduoja kaip amžinos vasaros vietą. Tačiau čia egzistuoja ne tik be proto karštos vasaros, bet ir marokietiškas žiemos sezonas. Vasaros sezonas Maroke prasideda gegužės pirmoje pusėje ir tęsiasi iki rugsėjo pabaigos. Vasaros pikas – liepos viduryje, rugpjūčio mėnesį. Tai pats nesvetingiausias metas keliauti į Maroką. Dienomis Marakeše, jo apylinkėse bei link dykumos pusės oras gali įkaisti net iki 50 laipsnių karščio, pajūrio dalyje – kiek vėsiau, apie +30–35 °C. Tad jei į Maroką ruošiatės vasaros piko metu, patariu rinktis pajūrio miestus – Agadirą, Taghazoutą, Es Savirą, al Džadidą ar kitus.
Rugsėjis, spalis, lapkritis bei kovas, balandis ir gegužė keliautojams dovanoja šiltą orą tiek dieną, tiek vakare. Šis metas idealus leistis į apžvalginius turus po Maroką, dykumą, tyrinėti Aukštojo Atlaso kalnus, kopti į Tubkalio kalną ar mėgautis kitomis aktyviomis pramogomis.
Žiemos sezonas Maroke trunka porą mėnesių – gruodį ir sausį, kartais nusitęsia iki vasario vidurio. Nors kai kam juokingai skambės žiemos sezonu vadinti laiką, kai oras įšyla iki 20 laipsnių, tačiau šie skaičiai apgaulingi. Vakarop orai atvėsta ir dažnai nukrenta iki 4 laipsnių šilumos. Tokie temperatūrų svyravimai būdingi visame Maroke, išskyrus Agadiro regioną, kuriame ir žiemą vakarais būna visai šilta. O Marakeše vietiniai vilki žiemines striukes, kepures.
Kalbant apie nuomos kainas, daugiausia keliautojų Maroke būna nuo rugsėjo iki Naujųjų Metų, tuomet ir viešbučiai kainuoja daugiausia. Ypač Marakeše, ir ypač gruodį, kai dauguma išeina ilgesnių Kalėdų atostogų ir atvyksta į Maroką švęsti Naujųjų Metų.
Beje, prieš vykdami į Maroką pasitikslinkite, kada čia vyksta ramadanas ir kitos religinės šventės. Nesakau, kada ramadano metu keliauti Maroke sudėtinga, bet gyvenimas šį šventą musulmonų mėnesį išties kiek sustoja ir pasikeičia, daugelis neturistinių kavinių užsidaro.
O, svarbiausia, neskubėkite, nes pažinti Maroką – tai ne pamatyti visas lankytinas jo vietas, o patirti dvasią, kultūrą, pajausti spalvas, kvapus ir atmosferą. Pabendraukite su vietiniais, paragaukite gatvės maisto, nueikite į vietinį restoraną ar barą.
– Dar vienas visus dominantis faktas – kainos šalyje. Ar brangu keliauti po Maroką? Maždaug kokį biudžetą reikėtų numatyti norint pakeliauti bent savaitę?
– Marokas nėra labai brangi, bet ir nėra labai pigi, kaip daugelis įsivaizduoja, šalis. Norint išsinuomoti normalų viešbučio kambarį, teks pakloti apie 50 eurų. Žinoma, galima ir už mažiau, jei tinka visiškai paprasti kambariai ir aptarnavimas. Kavinėse, jei norite valgyti geresnėse ir tvarkingesnėse, už patiekalą teks sumokėti apie 10 eurų. Jei mėgstate gatvės maistą, tuomet prasisuksite nebrangiai: lėkštė tradicinės sriubos harira kainuos apie 0,30 euro, vietinė pica – apie 3 eurus, tadžinas – panašiai.
Alkoholis Maroke brangokas, kokteilis bare kainuoja apie 10 eurų, mažas alaus bokalas – apie 5 eurus (jei perkate prekybos centre – 1 euras). Butelis vietinio geresnio vyno parduotuvėje kainuoja apie 7 eurus, paprastame restorane – apie 20 eurų. Benzino litras kainuoja 1,4 euro, automobilio nuoma parai – apie 30 eurų. Jei keliautojas nori turo į dykumą su grupe, tai kainuoja 110 eurų, paprastesni dienos turai – apie 20 eurų. Taksi Maroke labai pigus, jais naudojasi visi vietiniai, miesto autobusai nėra populiarūs. O kiek reiktų savaitei laiko pinigų Maroke, sunku apskaičiuoti. Marokas gali būti ir brangi, ir pigi šalis, priklausomai nuo keliautojo poreikių ir biudžeto.
– Maroko kultūra ir papročiai – dar viena plati tema. Ką svarbu žinoti prieš vykstant į šią šalį? Kokių taisyklių vertėtų laikytis?
– Gal pradėkime nuo to, kad Marokas visgi yra musulmoniška šalis, meldžiamasi penkis kartus per dieną. Kiekviename mieste ir miesto rajone pilna mečečių, kuriose nuo pat ankstyvo ryto per mikrofonus paleidžiami kvietimai melstis (call to prayer). Jei jūsų viešbutis yra netoli mečetės, rytais kvietimo melstis garsai tikrai pažadins. Tačiau per laiką prie šių garsų tiek pripranti, kad net nebegirdi. Nenustebkite dienos metu pamatę ne tik mečetėje, bet ir gatvėse ant kilimėlių besimeldžiančius vietinius.
Svarbu paminėti, kad Maroke į mečetes draudžiama patekti ne musulmonams, išskyrus Hassano II monumentaliąją mečetę Kasablankoje, kur yra paskirtos specialios lankymosi su gidu valandos, skirtos turistams.
Atskirai norėčiau paminėti fotografavimą Maroke. Vietiniai labai nemėgsta, kai juos fotografuoja turistai, todėl visuomet paprašykite leidimo arba fotografuokite iš tolo, jiems nematant. Neetiška fotografuoti besimeldžiančius ar moteris be jų sutikimo. Jei Marakešo pagrindinėje aikštėje Jemaa el Fna fotografuosite pasirodymus, už juos būtinai turite palikti keletą dirhamų. Į Maroką atvažiuoja daug fotografų, tikėdamiesi padaryti gausybę šios margos šalies kasdienybės gyvenimo portretų, bet labai greitai susiduria su realybe, kad vietiniai fotoaparatų ir telefonų kamerų labai vengia.
Atvykę į Maroką, būkite pasiruošę visur gerti saldžią mėtų arbatą. Arbata Maroke yra pasitikimo ir svetingumo simbolis, su arbata būsite sutikti savo viešbutyje ir visur, kur keliausite. Atsisakyti arbatos – nemandagu, todėl bent dėl vaizdo pasiurbčiokite. Marokiečiai į arbatą deda be galo daug cukraus, tad užsisakydami kavinėje paprašykite cukrų atnešti atskirai. Alkoholis, nors pagal religiją ir draudžiamas, Maroke tikrai egzistuoja, yra daugybė alkoholinių prekių parduotuvių ir barų. Tačiau būkite dėmesingi – negerkite alkoholio viešose vietose.
– Na, ir dar vienas būdas pažinti šalį – tai užklysti į jos virtuvę. Koks maistas šalyje populiariausias? Ką rekomenduotumėte paragauti?
– Tadžinas Maroke valgomas visur, jis gaminamas įvairiais būdais. Pats terminas „tadžinas“ reiškia tiek patį specialios formos molinį indą, tiek patį troškinį. Tadžinas tradiciškai gaminamas pirma karamelizuojant svogūnus, ant jų dedama arba vištiena ir kitos daržovės arba tadžinas su jautiena gaminamas tik su džiovintomis slyvomis (tai mano mėgstamiausias). Tadžinas Maroke valgomas su duona, vietiniai nenaudoja įrankių, šakute tampa duona.
Penktadienis Maroke – ypatinga diena: vyksta pagrindinės maldos ir valgomas kuskusas. Taip, kuskusas yra tradicinis Maroko patiekalas (kaip pas mus – cepelinai), bet gaminamas tik penktadieniais ir vietinėse kavinėse patiekiamas apie 13 valandą, kai pasibaigia penktadieninės maldos. Paruošti tikrą kuskusą užtrunka apie 4 valandas, nes kruopos ne verdamos vandenyje, bet garinamos per specialų rėtį, keletą kartų rankomis perskiriamos. Tad jei esate Maroke, kuskusą užsisakykite tik penktadienį, nes kitomis dienomis jis turbūt bus ne toks skanus ir labiau skirtas turistams.
Tandžija (nemaišykite su tadžinu) – tai specialus molinis indas, kiek primenantis vazą, kuriame gaminamas nuostabus marokietiškas troškinys. Į tandžijos indą dažniausiai dedama jautienos arba avienos, ir ne vien gerosios jos dalys – privalomai įeina ir lašiniuota mėsos dalis, kremzlės, suteikiančios tandžijai ypatingą skonį. Daržovių dedama minimaliai.
Dievinu lengvesnį marokiečių gatvės maistą – pomidorų padaže virtas baltąsias pupas (loubia), lęšius, avinžirnių sriubą (harira), omletą su jų saulėje džiovinta jautiena (khlea). Beje, daugelyje šalių pagirių maistas yra kebabai ir iš „McDonald“, o Maroke daug kas po barų naktį keliauja į visą parą veikiančius gatvės restoranų stendus ir užsisako pupų, lęšių su karvių kojomis, žarnokų (tkalia) ar ilgai specialiame puode troškintos mėsos (tandžija).
