Antarktidos oazės: net atšiauriausioje Žemės vietoje yra nuostabaus grožio slėniai

Antarktida yra viena atšiauriausių vietų Žemėje: čia visus metus tvyro šaltis, pučia smarkūs katabatiniai vėjai, o beveik visą žemyną dengia ledas. Tačiau yra regionų, kuriuose piečiausio žemyno paviršius yra be ledo dangos. Šie regionai vadinami „oazėmis“ arba „sausaisiais slėniais“, nes čia vyrauja gana palankios sąlygos gyvybei vystytis. Jų plotai varijuoja nuo kelių dešimčių iki kelių tūkstančių kvadratinių kilometrų.

Štai keletas žymiausių Antarktidos oazių.

Makmerdo sausieji slėniai

Makmerdo sausieji slėniai užima maždaug 4 900 kvadratinių kilometrų ir yra laikomi didžiausiais Antarktidos plotais be sniego. Šiuos slėnius supantys aukšti kalnai neleidžia ledynams slinkti į slėnius, todėl jų niekada neuždengia ledas. Šiuose slėniuose yra itin mažai drėgmės, todėl nelieka sąlygų ledui susidaryti. Ši vietovė taip pat yra viena sausiausių vietų Žemėje. Manoma, kad lietaus joje nebuvo mažiausiai 2 mln. metų.

Nors ir vadinami „oaze“, Makmerdo sausieji slėniai iš esmės yra dykuma. Amžinajame įšale negali išgyventi jokie gyvi organizmai, nors čia buvo rasta šiek tiek ištvermingų fotosintetinių bakterijų, gyvenančių palyginus drėgname uolų viduje, ir anaerobinių bakterijų, kurių medžiagų apykaita yra grįsta geležimi bei siera, - pastarosios gyveno po Teiloro ledynu. Makmerdo sausuosiuose slėniuose taip pat tyvuliuoja keli itin sūrūs ežerai ir teka kelios atitirpusio vandens upės.

Haleto kyšulys

Haleto kyšulys – dar viena oazė, plytinti šiauriniame Haleto pusiasalio smaigalyje Roso jūros pakrantėje, Rytų Antarktidos Viktorijos Žemėje. Skirtingai nei Makmerdo sausieji slėniai, Haleto kyšulys yra nepaprastai turtingas augalų įvairove: čia auga 18 kerpių rūšių ir penkios samanų rūšys. Šioje vietovėje gyvena ir gyvūnai, tarp jų keturios erkių rūšys ir trys kolembolų rūšys, taip pat pietinių poliarinių plėšikų ir Adelės pingvinų kolonijos.

Bangerio kalvos

Bangerio kalvose, esančiose Knokso pakrantėje Antarktidos Vilkso Žemėje, ledo nebūna visus metus, bet kodėl taip nutinka, mokslininkai tiksliai nežino. Neužšalusios teritorijos plotas siekia 450 kvadratinių kilometrų, bet gali išsiplėsti ir iki 900 kvadratinių kilometrų. Tarp raižytų kalvų tyvuliuoja daug gėlo ir sūraus vandens ežerų. Didžiausias ir giliausias ežeras – Dumblių (Figurnojė) ežeras – yra 25 km ilgio ir iki 137 m gylio.

Vestfoldo kalvos

Vestfoldo kalvos – tai virtinė žemų, uolėtų, sniegu ir ledu nepadengtų pakrantės kalvų, užimančių 411 kvadratinių kilometrų plotą ir besidriekiančių šiaurinėje Sorsdalio ledyno pusėje, Ingridos Kristensen pakrantėje, Princesės Elžbietos Žemėje. Jose iš daugiau kaip 300 ežerų ir vandens telkinių yra susiformavusios labai įvairios ežerų sistemos, kurias galima laikyti didžiausia pasaulyje sluoksniuotų ežerų koncentracija.

Širmacherio oazė

Širmacherio oazė yra mažiausia iš Antarktidos oazių, jos plotas – 34 kvadratiniai kilometrai. Tai maždaug 25 km ilgio ir iki 3 km pločio plynaukštė, esanti Širmacherio kalvose, Princesės Astridos pakrantėje, Rytų Antarktidos Karalienės Matildos Žemėje. Joje yra daugiau kaip 100 gėlo vandens ežerų.

Ši plynaukštė, esanti tarp Antarktidos ledo skydo pakraščio ir Novolazarevskaja Nivl šelfinio ledyno, yra maždaug 100 m aukščio ir funkcionuoja kaip barjeras į šiaurę slenkančiai ledo srovei, todėl šis regionas niekada nepasidengia ledu. Palyginus aukštesnė temperatūra leidžia augti tam tikroms samanų ir kerpių rūšims. Tarp gyvūnų, kuriuos galima pamatyti šioje oazėje, yra antarktinis plėšikas, antarktinis audrapaukštis, snieginis audrapaukštis, Vilsono audrapaukštis. Kartais į šią oazę užklysta ir Adelės pingvinai.