Šie skaičiai padeda geriau įsivaizduoti, kokia didelė dalis marokiečių dirbo turizme ir kaip sunku jiems buvo išgyventi šiuos keletą metų. Marakeše gyvenu beveik septynerius metus ir buvau įpratusi visur matyti gausiai po miesto gatves ir Mediną šurmuliuojančias turistų minias, jų gidus ir triukšmingų derybų garsus. Ir paskui viskas dingo; net dvejiems metams. Dvejiems metams dingo ir mano, Maroko kelionių planuotojos Blondinės Maroke, karjera, kuri tik dabar pamažu grįžta į gyvenimą.
Pandemijos metai
2020 metų pavasarį dėl prasidėjusios pandemijos šalies gyventojai keletui mėnesių buvo uždaryti namuose. Vakarais visi privalėjo būti namuose, o kad galėtum nueiti į prekybos centrą, reikėjo atskirai išduoto leidimo. Blogiausia, jog buvo uždarytos Maroko sienos – beveik pusę metų nebuvo galima nei išskristi, nei atskristi, išskyrus specialius repatriacinius skrydžius. Mano nuomone, Marokas kiek persistengė valdydamas pandemiją, nepasverdamas, kiek daug žmonių yra priklausomi nuo turizmo. Žinoma, buvo mokamos pašalpos, tačiau jų sumos buvo juokingos. Aišku, suprantama ir valdžios padėtis. Nors medicininės paslaugos Maroke yra aukšto lygio, gerų ligoninių netrūksta, dauguma jų yra privačios ir sunkiai pasiekiamos žemesnes pajamas gaunantiems gyventojams.
2021 metų rudenį Marokas atsigavo ir vėl pradėjo plūsti keliautojai, bet dėl naujos omikron bangos valdžia vėl sugalvojo visiškai uždaryti šalį net dviem mėnesiams. Sienų uždarymas vyko taip: šeštadienio vakarą informavo, kad nuo pirmadienio uždaromos Maroko sienos. Įsivaizduokite šalyje užstrigusių turistų nuotaikas, atšauktas rezervacijas ir gyventojų pyktį.
Kas sunkiausia buvo išgyvenant pandemijos metus būtent Maroke? Turbūt gyvenimas nežinioje ir nuolatinis laukimas. Maroko valdžia daugumą sprendimų, tokių kaip sienų uždarymas, komendanto valandos, priimdavo paskutinę minutę, daugumos tų sprendimų net viešai nepranešdavo, tekdavo žvejoti informaciją iš antrinių kanalų ar „Facebook“ paskyrų.
Tačiau šių metų vasarį pagaliau buvo atidarytos Maroko sienos, atrodo, kad pandemijos pėdsakai pamažu nyksta, o gyvenimas grįžta į senas vėžes.
Marokas laukia keliautojų
Šiuo metu Marokas įsileidžia tik visiškai vakcinuotus keliautojus, kurie, be vakcinos pažymėjimo, turi pasidaryti ir PGR testą, atliktą 48 val. iki atskridimo į šalį. Atrodo, nemažai reikalavimų, tačiau kiekvienas tikisi, kad bent PGR testo reikalavimas greitu metu bus panaikintas. Balandžio 12 dieną pagaliau leista į Maroką atvykti ir per vandenyną – tai buvo draudžiama daryti net dvejus metus.
Susisiekimas vandenyno keliais Marokui labai svarbus, nes šiaurėje esantį Tanžero miestą nuo Ispanijos Tarifos skiria vos 32 km, o iki Gibraltaro – vos 13 km vandenyno; tarp šalių kasdien migruodavo daugybė tiek keleivinių, tiek krovininių laivų. Beje, įdomus faktas, būtent Tangiero pakrantėje rasite oficialią pažymėtą vietą, kurioje Atlanto vandenynas susijungia su Viduržemio jūra.
Oficialiai medicininės kaukės viešosiose vietose vis dar privalomos, tačiau beveik niekas jų nenešioja, užsideda nebent tik didžiuosiuose prekybos centruose. Vakcinos pasas oficialiai irgi privalomas parodyti daug kur, bet jo niekur neprašo (bent jau manęs niekada neprašė, visuomet keliauju, lankausi kavinėse).
Kaip pasikeitė Marokas?
Ko tikėtis šiemet į Maroką planuojantiems vykti keliautojams? Pirmiausia, ne visos kavinės, restoranai ar viešbučiai po pandemijos buvo atidaryti, ne vienas jų vis dar laukia didesnių keliautojų srautų, kitos vietos bankrutavo. Tad prieš vykdami būtinai pasitikslinkite, ar nusižiūrėtas restoranas, muziejus tikrai atidarytas ir priima lankytojus.
Nuo balandžio į Maroką atvyksta nemažai keliautojų, ypač tai matyti šį mėnesį vykstančio ramadano metu, per kurį vietiniai daugiau būna namuose, tad gatvėse labai paprasta pamatyti padidėjusį turistų skaičių.
Planuojantieji į Maroką gali tikėtis nemažai gerų permainų, maloniai jomis bus nustebinti ir čia grįžtantys poilsiautojai. Vis daugiau marokiečių neblogai kalba angliškai, dar labiau modernizuotas viešasis susisiekimas, traukinių ir autobusų komfortas dažnai prilygsta ir europiniam susisiekimo lygiui. Vyksta sparti šalies skaitmenizacija, daugumą transporto bilietų jau galima laisvai nusipirkti internetu, kaip ir rezervuoti vietas restoranuose ar kitose lankomose vietose. Dauguma miestų pandemijos laikotarpį išnaudojo gatvėms, medinoms modernizuoti, muziejams rekonstruoti.
Pabrangęs gyvenimas
Jau senokai egzistavo mitas, kad Marokas yra gana pigi valstybė kelionėms ir gyvenimui. Gal ir buvo tokia, bet laikai keičiasi ir gyvenimo lygis Maroke smarkiai kyla. Čia egzistuoja labai didelė atskirtis tarp žemas ir aukštas pajamas gaunančių gyventojų. Prisipažinsiu, kartais net pati būnu nustebusi, kiek daug aplink važinėja „Range Rover“ ir kitų prabangių automobilių, kokie perpildyti būna restoranai ir klubai, kuriuose kokteiliai kainuoja brangokai – nuo 10 eurų, o taurė vyno – 6 eurai.
Bet šalia „Range Rover“ automobilių pamatysi ir elgetų, vos galą su galu suduriančių amatininkų ir iš 300 eurų algos gyvenančių prekybos centrų apsaugos darbuotojų, vairuotojų, sodininkų etc. Štai namų tvarkytoja dienai kainuoja apie 15 eurų, už šią sumą ji gali ir pietus pagaminti, ir visą dieną tvarkyti namus. Čia gyvena daug užsieniečių, ypač prancūzų, kuriems gyvenimą palengvina tai, kad dėl kažkada čia karaliavusio prancūzų protektorato didelė dalis vietinių puikiai kalba prancūziškai.
Būsto nuomos kainos, bent jau didžiuosiuose Maroko miestuose, smarkiai išaugo. Pavyzdžiui, Marakeše, jei nori išsinuomoti dviejų kambarių butą naujoje miesto dalyje (kaip kad koks Antakalnis), be 400 eurų sunkiai ką berasi. Ir tai be baldų. Nors, žinoma, už šildymą Maroke mokėti nereikia, dėl karštų vasarų (praėjusią kentėjome net 47 laipsnių karštį) didžiuliai pinigai mokami už oro kondicionierius. Benzinas, kaip ir visur pasaulyje, taip ir Maroke brangsta, dabar kainuoja apie 1,4 euro už litrą. Kalbant apie automobilių verslą, jų kainos Maroke beprotiškos. Dėl didelių importo mokesčių už padėvėtą automobilį, už kurį Lietuvoje sumokėtum kokį 1 000 eurų, čia tenka pakloti ir 5 000 eurų. Iš Europos atsivežti automobilius sudėtinga, nors Ispanija prie pat – pagal įstatymus transporto priemonės iš užsienio Maroke gali būti tik šešis mėnesius per metus.
Kodėl dabar reikėtų rinktis Maroką?
Ar verta keliautojams šiemet apsilankyti Maroke? Tikrai taip, nes nepaisant privalomos vakcinos ir PGR testo išlaidų, Marokas visuomet išliks puikiu pasirinkimu egzotikos ištroškusiems keliautojams. Jis įtiks ir mėgstantiesiems įvairias pramogas bei vietas. Štai praėjusią savaitę savaitgalį praleidau Sacharos dykumoje ir mėgavausi jos pavasarine iki 30 laipsnių karščio kaitinančia saule, paskui aplankiau savo kalnų gidą Imlilo kaime. Kaimas nuo Marakešo nutolęs vos valandą kelio ir yra aukščiausio Šiaurės Afrikos kalno – Tubkalio – prieglobstis. Ten esančios Aukštųjų Atlaso kalnų viršūnės papuoštos sniegu, o ir pačiuose kalnuose, šviečiant saulei, mane pasitikdavo tirpstančio sniego likučiai.
O šį savaitgalį planuoju praleisti prie jūros esančiame Taghazout kaime, esančiame 3 val. kelio nuo Marakešo, ten stebėsiu bangas gaudančius banglentininkus, deginsiuosi ir, nors vanduo dar vėsokas, galbūt nersiu į vandenyno bangas. Ir tai tik keletas veiklų ir vietų, jau septynerius metus mane laikančių Maroke, nes čia visuomet atrandu naujų patirčių.
Dažna į Maroką keliaujančiųjų klaida – noras per trumpą laiką pamatyti kaip galima daugiau, pamirštant šalies dydį. Štai vien nukakti nuo Marakešo iki Sacharos dykumos trunka apie 8 valandas, nuo Sacharos iki Fezo – panašus atstumas.
Marokas keliautojus traukia ir unikaliu pozicionavimu – būdama Afrikos žemyne, šalis yra paveikta Vakarų kultūros. 1912–1959 metais didelę dalį Maroko į savo rankas perėmė prancūzai. Šiaurinė, palei vandenyną einanti dalis, ir maža teritorija pietuose pateko į ispanų rankas. Marokas tapo Prancūzijos protektoratu, tačiau ne kolonija, todėl savo identitetą išlaikė, tačiau vis tiek neišvengė Vakarų įtakos: prancūzų yra ir administracinė Maroko kalba, nemaža dalis marokiečių idealiai kalba prancūziškai, o pastaruoju metu vis daugiau marokiečių pradeda kalbėti ir angliškai.
Kada geriausia vykti į Maroką?
Maroko sezonus padalyčiau į tris dalis: labai karštas (vasaros), karštas (rudens ir pavasario) bei šiltas (žiemos) sezonas. Vasaros sezonas Maroke prasideda gegužės pirmoje pusėje ir trunka iki rugsėjo pabaigos. Vasaros pikas – liepos viduryje, rugpjūčio mėnesį. Tai pats nesvetingiausias metas kelionėms į Maroką. Dienomis Marakeše, jo apylinkėse ir dykumos pusės link gali įkaisti net iki 50 laipsnių karščio, pajūrio dalyje kiek vėsiau, apie 30–35 laipsnių šilumos.
Tiek laiko pragyvenus Maroke, mano oro samprata tapo labai marokietiška. Kai temperatūra Maroke laikosi tik apie 30 laipsnių, vietiniai dažnai nešioja šiltesnius drabužius. Juk nebekaršta! Nors mes, lietuviai, tokio oro ne visada sulaukiame ir vasarą. Būtent pavasario ir rudens sezonai yra idealiausi kelionėms į Maroką. Nors kai kam juokingai skamba žiemos sezonu vadinamas laikais, kai oro temperatūra laikosi apie 20 laipsnių šilumos, šie skaičiai apgaulingi. Vakarop orai atvėsta ir dažnai nukrinta iki 4 laipsnių šilumos, o labiau palijus, kalnuose ir kai kuriuose miestuose atsiranda sniego.
Laisvai samdomų darbuotojų rojus
Marokas pamažu populiarėja ir tarp laisvai samdomų darbuotojų (freelancerių), šiemet sulaukiau nemažai norinčiųjų čia laikinai pagyventi ir padirbėti laiškų. Ir nenuostabu kodėl – geras oras, puikus maistas, šalies gamtos ir kultūros įvairovė, draugiški vietiniai, naujai besikuriančios coworking spaces ir, svarbiausia, geras bei nebrangus internetas.
Jei planuojate atvykti į Maroką padirbėti keletui mėnesių ir norite apsistoti Marakeše ar pajūryje, pavyzdžiui, Taghazout, mažo buto nuoma jums kainuos apie 500-600 eurų mėnesiui (trumpalaikės nuomos kur kas brangesnės), automobilio nuoma mėnesiui – apie 500 eurų, benzino kaina – apie 1,40 euro už litrą, važinėti taksi miestuose labai pigu. Kaip minėjau, internetas visame Maroke veikia puikiai, o turint vietinę SIM kortelę 5 GB interneto papildymas jums kainuos 5 eurus. Minėtuose miestuose yra įsikūrę keletas oficialių coworking biurų.
Skirtingai ne Egiptas ar populiarioji Turkija, Marokas niekada negarsėjo kaip „viskas įskaičiuota“ keliautojų šalis. Žinoma, tokių viešbučių ir kompleksų Maroke yra ne vienas, ypač Agadyre, tačiau, bent jau mano nuomone, Maroką dažnai renkasi smalsūs keliautojai, kurie nori šalį patyrinėti, pakeliauti. O keliauti Maroke išties saugu, kelių ir susisiekimo infrastruktūros puikiai išvystytos. Tad labai džiaugiuosi, kad Marokas yra smalsių keliautojų šalis.
Labai dažnai sulaukiu klausimo – kodėl Marokas? Kodėl pasirinkau gyventi taip toli nuo Lietuvos, Afrikoje? Ir visuomet atsakau, kad čia tiesiog jaučiuosi kaip namuose, o šiuolaikiniame pasaulyje nebėra skirtumo, kur gyventi ar dirbti. Jau ne vienus metus dirbu ir Lietuvai, esu laisvai samdoma darbuotoja, todėl džiaugiuosi jau septynerius turėdama galimybę viena koja būti gimtojoje šalyje, kita – Maroke.
