Skraidymas virš Masai Maros draustinio savaime buvo unikalus patyrimas. Vien jau kas rytą apačioje matyti tikrą gamtą, mokytis ją skaityti ir jausti ryšį atrodė nereali likimo malonė. Tiesa, susitikimai su tąja gamta akis į akį kartais skatindavo net ir apmąstyti savo vietą pasaulyje. Kaip tą kartą, kai afrikiečiai vairuotojai, po skridimo susirinkę keleivius, užmiršo prie gondolos likusį pilotą, taigi Vytautą. „Imi galvoti, kas tu per rūšis? Mąstanti, aukštesnė? Tačiau kam čia svarbu tavo nuotaikos-nenuotaikos, išgyvenimai? Ateitų liūtas priešpiečių, ir ką tu savo intelektais... Labai prablaivo požiūrį į gyvenimą, išmuša didybės maniją. Tu – ne visatos centras, ne valdovas, nereikia sureikšminti savęs.“
Nedidelis jų namelis stovėjo už krūmų per tris šimtus metrų nuo pagrindinių stovyklavietės pastatų. Liūtai čia beveik nepasirodydavo, užtat drambliai mėgo laužyti medžius, o kartais atpėdindavo ir iki durų. Laimė, šiems galiūnams nekildavo minčių pasibelsti...
„Jau pripratau prie gazelių, laukinių kiaulių ar antilopių draugijos. Tegu po langais valkiojasi marabu ar net hienos. Visus juos dar įmanoma pakęsti ar nubaidyti. Bet ką daryti su buivolu? <...> Neapleidžia jausmas, kad gyvenu milžiniškame zoologijos sode. Visai neprastai pritaikytame jo gyventojams. Tik šio zoologijos sodo narvuose tupime mes – žmonės. Kol šviesu, mus dar išleidžia pasiganyti, norinčius pavežioja po apylinkes fotoaparatais papyškinti pro visureigio langus. Bet tik kol šviesu. Saulei nusileidus, įsigalioja komendanto valanda – judėti tik apšviestame stovyklos centre. Mūsų namukas pakraštyje, todėl vakarieniauti kiekvieną kartą mus veža visureigiu.“
Vieną vakarą oreiviai sumanė iškelti sau nedidelę puotą ir netoli būsto užkūrė nemenką laužą. Besigerėdamas ugnimi, kiek nuodėmingai užsisvajojau apie pusnuoges vaidilutes, mano vaikomas aplink laužą. Kol klaidžiojau fantazijose, Donatas budėjo, galingu prožektoriumi šviesdamas į tamsą. Nesusilaikiau nepasišaipęs, atseit, negi manai, kad koks nors sveiko proto žvėris ims artintis prie tokio laužo? Pamatysi, Samarinai. Tuoj viską pats pamatysi. Stakelis neklydo – netrukus sulaukėme interesantų. Donatas pašvietė į atokesnius krūmus, ir juose iškart sužibo dvi poros akių. Kitoje kiemo pusėje – dar dvi, o paskui jau ir trys poros. Tai – tylus laukimas. Paslaptingi savanos faunos atstovai iš tamsos spoksojo į mus. Banguoti judesiai išdavė, kad tai – hienos. Niekas kitas savanoje nesėlina taip keistai judindamas galvą. Dieną, stebint komišką jų eiseną, atrodo, kad grobuonis linguoja kažkokiu tik jam girdimu muzikiniu ritmu. Tačiau, susidūręs naktį, negalvoji apie muziką. Akivaizdu, kad prie mūsų namų renkasi visa jų gauja. Gauja hienų. Jos medžioja tik gaujomis. Palauk, ką medžioja? – galvoje šmėkštelėjo naivus klausimas. Pagal žibančių akių išsidėstymą tamsoje greitai tapo aišku, kad apsuptieji esame būtent mes! Krūtinę užpildė keistas, dar šiame gyvenime nepatirtas jausmas – medžiojamojo nerimas. Tai – genuose slypintis mechanizmas, kurį modernus gyvenimas, panašu, teoriškai jau seniai ištrynė. Staiga supranti, kad iš aukščiausių savo pozicijų nusiritai iki kačių/šunų maisto kategorijos. Tapai kažkokia pica, o alkanų susirinko pakankamai daug. Prisiminiau, kad beveik visada tokiu metu po langais kaukia hienos. Tik ne šiąnakt – dabar jos dirba. Šventiškam vakarui tebesirutuliuojant, prožektoriumi nuolatos šaudydami į tamsą, atbuli traukėmės namo link. Kai kurios akiplėšiškos, gal žvalgybon paskirtos hienos pareigingai laikė distanciją ir, mums traukiantis, atsargiai sėlino laužo link. Jų kontūrus nušvietė silpstančios ugnies šviesa. Visiškai užhipnotizuotas medžioklės, dar akimirką pastovėjau ant slenksčio. Duris, žinoma, užrakinome, galutinai palaidodami mano neišpildomas svajas apie pusnuoges vaidilutes savanos naktyje.
Tiesą sakant, ir į Dubajų Vytautas atkeliavo paskui Emyratuose jau kelis metus dirbusį Donatą. Dar keliais mėnesiais anksčiau už savo šefą virš dykumų pradėjo skraidyti Vytauto Samarino įmonės Hot Air Lines pilotas Artūras Kukštys. Pakilti į orą Šilutės aeroklube jis pasvajodavo dar vidurinės laikais, tačiau nenorėjo skaudinti tokiai idėjai nepritarusios mamos. Užtat pradėjęs studijuoti istoriją Pedagoginiame, jis pasijuto laisviau ir pradėjo šokinėti parašiutu. Bėda, kad tas užsiėmimas studentui buvo per brangi muzika, bet tunelių be šviesos jų gale, matyt, nebūna arba tokie nesusipratimai pasitaiko retai. Artūras netyčia sužinojo apie parasparnius, susipažino su puikiu instruktoriumi Jevgenijumi Blocha ir pradėjo skraidyti. Suprantama, aviatorių – pažįstamų bei draugų – ratas plėtėsi, ir neišvengiamai atėjo daug nulėmusi diena, kai Artūras susipažino su Vytautu Samarinu, išmokiusiu valdyti oro balioną ir suteikusiu darbą savo firmoje Hot Air Lines. Taip prabėgo keleri gražūs metai, jiems su Kristina gimė Sofija. Tačiau ne veltui amžinatilsi mano teta Bronė kažkada pasakė: Moters pasaulis – namai, vyro namai – pasaulis. Pamažu smelkiantis nuojautai, kad Lietuva su savo laukais, miškais, ežerais, nors ir gražiausia pasaulyje, tapo tarsi per daug pažįstama, prieš ketverius metus Artūras išskrido į Šri Lanką.
„Man visada rūpėjo augti, jaučiau, kad ten bus kitaip, rasiu kažką nepatirto.“ Naujo ir nepatirto Artūras Šri Lankoje rado su kaupu – džiunglės, iš vandens styrantys ryžiai, klampynės, bekelės. Nesibaigiančios problemos privažiuoti negalinčiai komandai. Paskui – Vietnamas, kur lietuviai bandė kurti oreivystę, kol tos veiklos neužkasė korona. Vis dėlto Artūras spėjo paskraidyti virš džiunglių bei vandenų, tokiose vietose, kur niekas niekada nebuvo pakilęs. „Apačioje neša į vandenyną, bet pakyli aukštyn ir vėjas sugrąžina kranto liniją. Skrendi pagal prognozę, nepasakysi, kad jauku.“
Taip likimą už ūsų yra tampęs ir Vytautas – kliaudamasis sinoptikų pažadais, ne kartą, pakilęs prie Klaipėdos, buvo kilometrą kitą pasidavęs į Švedijos pusę, bet kiekvienąsyk laimingai sugrįžo į tėvynę. Tačiau tai niekis, palyginti su didžiąja Samarino avantiūra arba beprotiškiausiu iššūkiu, kai 2006-ųjų lapkričio 27-ąją jie su alpinistu Vladu Vitkausku absoliučiai nepritaikytu tokiam žygiui oro balionu pakilo į 10064 m aukštį.
„Ties devyniais kilometrais laukė visai naujas patyrimas, susidūrėme su nematytu reiškiniu: deguonimi maitinama pilotinė ugnelė šnypščia kaip suvirinimo aparatas, tačiau pagrindinės ugnies, kuria kaitini kupolą, nebėra. Vaizdžiau sakant, apsipylęs benzinu, nesusidegintum, nes ore per mažai deguonies. Propanas pliūpsniais šauna pro pilotinę liepsną ir neužsidega. Nematai ir nežinai, kiek tų sprogių dujų jau pripurškei į kupolą, nesupranti, koks ten dabar mišinys. Galvoji, kas bus toliau. Jeigu detonuotų, nebūtinai daug iš kupolo liktų.“
Kol nedegė propanas, ledinio oro apgobtas kupolas staigiai vėso, ir balionas ėmė smarkiai kristi. Išretėjusiame ore nebūna lygaus skridimo – balionas arba kyla, arba krenta. Praradus kelis šimtus metrų, dujos vėl užsidegė. „Tada jau kaitinau be perstojo, maigiau svirteles abiem rankomis. Galvoje šmėkščiojo padrikos mintys – mąstymas ten labai ribotas ir kažin ar teisingas. Negali žinoti, nuo aukščio protas darosi nesveikas. Mūsų užsibrėžtas Everesto aukštis liko apačioje, tačiau nė vienam neatėjo į galvą mintis, kad turėtume sustoti. Mes kilome, nors nebuvome tam pasiruošę.“
Atviroje gondoloje kylant nuo devynių kilometrų į dešimt, žmogaus gyvybei grasinanti aplinka blogėja, sakytum, geometrine progresija. Fizine prasme tai – perėjimas į kitą, organizmui mirtiną, sferą. Oro slėgis darosi toks mažas, kad kraujagysles, net smulkiausius kapiliarus užkemša azoto burbulai.
„Savijauta – kaip čia pasakius. Spaudžia krūtinę, pirštai negyvi, sunku atlikti bet kokį veiksmą, matymo laukas susitraukia, aplinkinį pasaulį įžiūri lyg pro vis siaurėjančią susukto žurnalo tūtelę. Atbukę pojūčiai verčia klaidžioti puikiausiai, atrodytų, pažįstamoje gondoloje. Atsimenu, ilgai ieškojau racijos, nors paprastai ranka pati žino jos vietą. Akivaizdžiai trūko patyrimo, kaip teisingai naudotis deguonies kauke. Bijai, kad per mažai atsukęs čiaupą gali prarasti sąmonę, tačiau dėl tos pačios baimės persistengęs, apsinuodytum deguonimi, o rezultatas būtų toks pat. Staiga man ant galvos nukrito išsilydžiusi vienos pilotinės ugnelės galvutė. O jeigu ir antra? Ar nekils gaisras? Žinojau, jog ateis minutė, kai kažkuris nualpsime arba – ir abu. Dabar kai pagalvoju, kaip tie minus 56 laipsniai galėjo paveikti mūsų inventorių, plastmasę, gumą... Nuo labai prastų dalykų skyrė milimetro storumo sulopyta kaukė. Galėjo atsitikti nežinia kas – mums tiesiog pasisekė arba, jei sąžiningai, kažkas iš aukščiau pasigailėjo.“
Be kraupių nuotykių, žinoma, neišsivertė ir Stakelis. 1995-ųjų vasarą jis, būdamas visiškai jaunas ir nepatyręs pilotas, kartu su kitais oreiviais virš Kauno pakliuvo į audros nagus. Kaitindamas kupolą abiem degikliais, kad stichija netrenktų baliono į stogus, Donatas išgyveno tikrą siaubą, nuo įtampos trūkčiojo veido raumenys, bet jis dirbo ir ieškojo išeičių. Kauno marios, apie kurias buvo pagalvojęs, prašvilpė labai greitai, už Rumšiškių, laimingai prašokęs aukštos įtampos liniją, nutarė leistis, užgesino degiklius, užsuko dujų ventilius ir netrukus trenkėsi į žemę. Paskui gondolą dar labiau suknežinęs smūgis į kelio sankasą, į melioracijos griovį, vėl keli šimtai metrų lygiu lauku... „Vakare paskambinau mamai, pasakiau, kad ją myliu, nors anksčiau niekad to nedarydavau.“
Emyratuose su skrydžių sauga – griežtai. Ko gero, niekur kitur nerasi, kad net labai patyręs pilotas, stodamas į darbą, pirmuosius 35 skridimus atlieka su instruktoriumi. Kaip pasakytų Artūras, pinigų skrydžių saugai čia negailima. Skraidyti Dubajuje jam patinka ir todėl, kad čia susirinko pilotai iš įvairių kraštų ir kiekvienas – su savo šalies patyrimu. Stebėdamas kolegas, bandau lipdyti savo patirtį.
Ištikimas savo principui – augti – Artūras žinių ir patirties semiasi ne vien skraidydamas, netrukus taps kvalifikuotu oro balionų techninės priežiūros specialistu. Kaip tik šiai tarnybai firmoje, be piloto pareigų, vadovauja Donatas. Jau šešiolikmečiai sūnūs Steponas Darius ir Kasparas Girėnas žino, kad laisvą laiką, kiek jo ten lieka, jų tėtis skiria lėktuvams. Virtualios studijos Dubajuje ir praktiniai skrydžiai Lietuvoje jau gerokai priartino dieną, kai jis laikys rankoje komercinės aviacijos piloto licenciją. Tuo metu Vytautas čia – skrydžių padalinio administratorius, o artimoje perspektyvoje, po baigiamojo studijų etapo, – sraigtasparnio pilotas. Iš arti matydamas tų vyrų pastangas, negaliu nesigerėti atkaklumu ir tvirtu žingsniu kelyje, kurį jie pasirinko.
Vis dėlto nei skridimas virš dykumos, nei prabangiausi EXPO 2022 paviljonai, nei stiklinis dangoraižių spindėjimas, nei prieš penkerius metus pastatyto senamiesčio jaukumas negali atitolinti mūsų nuo Ukrainos. Suvokiame, kad vietiniams arabams ir milijonams jiems tarnaujančių imigrantų iš tolimos Azijos toji baisią auką sudėjusi Ukraina yra beveik nežinoma, ir labai mažai čia gyvena žmonių, kuriems ukrainiečių skausmas būtų kaip savas, o fronto linija eitų per širdis. Suvokti neįmanoma tik bunkerio išgamos nužmogėjimo masto ir zombiais paverstos rusų tautos. Dar neseniai sakydavome, kad nereikia tapatinti nuprotėjusio diktatoriaus ir paprastų rusų. „Užmiršk“, – pataria Vytautas. – Joks tironas nepradeda karo be liaudies palaikymo.“
Gimęs Šiauliuose, pagal viduramžius siekiantį genealogijos medį jis yra iš labai senos didikų giminės, kažkada iš LDK bėgusios į Rusiją. Tai buvę įdomių likimų, liberalių pažiūrų žmonės, kažkas iš giminės laisvę baudžiauninkams suteikė dar iki baudžiavos panaikinimo. Būta gentainių draugystės su Michailu Lermontovu, Levu Tolstojumi. Tačiau tikrų žinių Vytautas turi tik apie savo senelį Andrejų Samariną. „Jis buvo vienas pirmųjų fotografų, paveikslavo Volgą, turėjo ateljė Nižnij Novgorode, naujas dalykas, kaip dabar – IT įmonė. Turiu 1913 metų nuotraukų. Senelis dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, yra dainavęs su Fiodoru Šaliapinu. Jo gyvenimui skirta dalis Nižnyj Novgorodo muziejaus ekspozicijos.“
Vytauto tėvas paauglystės metais dirbo patrankų gamykloje. Po Stalino, kuris praretino ir Samarinų giminę, tėvas plaukiojo prekybiniame laivyne Rygoje. „Į plaukiojimo pabaigą baigė teisę. Mama norėjo grįžti į Lietuvą. Jie apsigyveno Šiauliuose. Tėvas advokatavo. Jis suprato lietuviškai, bet mane mokė skaityti rusiškai. Augau dvikalbis.“
Dubajuje su Vytautu nuolat ieškojome žinių apie Ukrainą ir net sustoję prie aukščiausio pasaulyje pastato, atsimenu, prašnekome apie tai, ką Putino propaganda padarė su rusų galvomis. Maskvoje turėjau puikų, nuo aerodromų laikų artimą draugą. Iš akademinės aplinkos, nepaprastai dvasingas, giliai tikintis žmogus. Kai Rusijoje buvo trumpam dvelktelėjusi demokratija, jis karštai palaikė Borisą Jelciną, jo prašymu A. Strazdelio gatvėje veikusioje tipografijoje atspausdinome kalnus proklamacijų, vilkome krepšius į stotį – bičiulis iš visos širdies tikėjo šviesia Rusijos ateitimi. Vėliau matydavomės rečiau, ryšį palaikydavome telefonu, tiesa, buvau atsikvietęs su šeima pailsėti į Druskininkus.
Disertaciją jis apsigynė dar jaunas, o žinomu lakūnu bandytoju tapo ilgais nuoseklaus darbo metais. Pastarąjį kartą kalbėjomės prieš Kalėdas. Sveikata, vaikai, anūkai, linkėjimai draugams. Po tradicinių naujienų lyg atjausdamas, lyg drovėdamasis paklausiau, kaip, girdi, jūs ten gyvenate? Po kelių sekundžių jau negalėjau patikėti, kad tas beveik isteriškas monologas liejasi iš mano draugo lūpų: „Pas mus viskas gerai, Rusija eina teisingu keliu, jokie Vakarai, kad ir kaip besistengtų, mūsų nesustabdys. Ką, Edma, negi jie ir tau išplovė smegenis?“
Jeigu jau tokį žmogų Kremliaus ruporai pavertė, atsiprašau, idiotu, tai ką kalbėti apie kitus – užguitus, kone alkanus, nelabai kada prasiblaivančius. Tačiau nereikia nė tos nelaimingos tamsuomenės – 273 Rusijos akademijų bei universitetų rektoriai pasirašė peticiją, mat „...prezidentas priėmė gal sunkiausią, iškentėtą, bet reikalingą sprendimą...“
Mano brolis Liudas ne vienus metus iki pat karo skraidė Ukrainoje. Prieš kelias dienas jam parašė kitas turboreaktyvinio ATR-72 kapitonas, beje, neslepiantis ir savo pavardės. Atsitiko, kad Sergejus gerą savaitę tvėrė rusų apsuptyje. Jis paliudijo faktą – antinacistai, kad žmonės liktų be vandens, miestelyje į šulinį įmetė lavoną.
Žymus rusų (sovietų) rašytojas Aleksejus Tolstojus (1883–1945) kažkada, pasitelkęs senovinę geografinę sąvoką Rusia, apibūdino dvi skirtingas didžiulės teritorijos dalis.
„Yra dvi Rusios. Pirmoji – Kijevo – įleidusi šaknis į pasaulinę, mažų mažiausiai į Europos kultūrą. Gėrio, garbės, laisvės, teisingumo idėjas toji Rusia suvokė taip, kaip jos suprantamos visame Vakarų pasaulyje.
Tačiau yra ir antroji Rusia – Maskvos. Tai taigos Rusia – mongoliška, laukinė, žvėriška. Savo nacionaliniu idealu ji pasirinko kruviną despotiją ir laukinį įniršį. Ši Maskvos Rusia nuo seno buvo, yra ir bus visišku visko, kas europietiška, atmetimu ir amžinu Europos priešu.“
Tačiau grįžkime į dykumą. Ne į dykynę, kokia Putinas su jį palaikančiais zombiais pavers Rusiją, o į smėlynus, kuriuose, kaip sako ne kartą dykumos kaimeliuose leidęsis mūsų bičiulis Artūras, daug daug gyvybės ir gyvenimo...
