Ne paslaptis, jog Australijos sienos dėl pasaulinės pandemijos buvo užsidariusios daugiau nei 700 dienų. Ji buvo užsivėrusi ne tik užsieniečiams, bet ir savo piliečiams, o grįžtantiems į šalį netgi galėjo grėsti kalėjimas, todėl atvykimas, o tuo labiau kelionės po šią šalį, jau atrodė nebeįmanomos. Tačiau dar 2021 metų gruodžio mėnesį Australijos Vyriausybė savo sienas atvėrė tarptautiniams studentams, kurie yra labai svarbus variklis Australijos ekonomikai, be to, buvo dar keletas išimčių. Nieko nelaukęs priėmiau sprendimą vykti į tolimąją Australiją ir pats įsitikinti, kuo šis žemynas taip užburia viso pasaulio keliautojus ir laisvą jaunimą.
Australijos studento vizą gauti nesunku, bet tam reikia paaukoti nemažai laiko. Lietuvoje yra bent kelios agentūros, kurios padeda susitvarkyti visus dokumentus. Reikia įstoti į universitetą arba koledžą Australijoje, parašyti motyvacinį laišką Australijos migracijos tarnybai, atlikti sveikatos patikrą. Vizos gavimo laikas labai įvairus. Vieni vizą gauna per du mėnesius, o kai kuriems yra pavykę gauti ir per kelias valandas po sveikatos patikrinimo. Australijos studijų programos populiarios visame pasaulyje ir netgi patenka į TOP 5 pagal tarptautinių studentų skaičių. Studijos čia patrauklios, nes studijuojat sukuriamos puikios sąlygos dirbti ir užsidirbti, todėl kiekvienas studentas Australijoje gali save išlaikyti. Nemaža dalis jau ir suaugusių žmonių, kurie turėjo puikius darbus savo šalyje, su studento viza išvyksta į Australiją dirbti.
Žodžių junginys „kelionė į Australiją“ dažnam nuskamba labai brangiai. Taip, Australija – brangi šalis, juk vien už kelionės bilietą į kitą pasaulio galą gali pakloti daugiau nei tūkstantį eurų, viešbučiai čia irgi nepigūs, o kur dar maisto kainos... Jos čia 2–3 kartus didesnės nei Lietuvoje. Gyvenamasis būstas Sidnėjuje taip pat brangus: kambario nuoma kainuoja vidutiniškai nuo 250 AUD per savaitę plius depozitas ir mokesčiai. Bet aš jau turėjau patirties planuodamasis tokius dalykus, todėl pasisekė surasti variantų už daug mažesnes kainas. Beje, nebijokite apie keliones paklausti ten gyvenančių lietuvių, yra ne viena „Facebooko“ grupė, kuriose jie tikrai su džiaugsmu suteiks informacijos, kaip prasisukti pigiau, ką tikrai verta pamatyti. O labiausiai pasisekė su bilietu atgal į Lietuvą – už jį sumokėjau tik 200 eurų. Kai pasakiau australams, kiek sumokėjau už bilietą į Lietuvą, jie tiesiog negalėjo patikėti ir sakė, kad mane tikrai apgavo. Ačiū Dievui, neapgavo, o ir parskridau sėkmingai. Bet apie tai – vėliau.
Šiuo metu populiariausias ir ekonomiškai geriausias kelionės maršrutas į Australiją vykdomas per Helsinkį ir Singapūrą su „Finnair“ oro linijomis. Jomis atvykau ir aš. Tik nusileidus Sidnėjaus Kingsfordo Smitho tarptautiniame oro uoste, pasitiko labai griežta keliautojų kontrolė. Dar nesustojus lėktuvui iš garsiakalbių pasigirdo Australijos Vyriausybės informacija, o monitoriuose pasirodė filmukas apie tai, kokios yra COVID taisyklės Australijoje, ir net grasinimai kalėjimu, jei atvykus nepasidarysi privalomo COVID testo, nesiizoliuosi ar neinformuosi tarnybų apie jaučiamus COVID simptomus. Be to, lėktuve reikėjo užpildyti kelionės deklaraciją, kurią paskui prašoma pateikti pasienio poste. Žinoma, toks pasitikimas per daug nedžiugina, bet jei laikaisi visų taisyklių, į kalėjimą niekas nepasodins. O Australijoje labai svarbu laikytis taisyklių.
Išėjus iš Sidnėjaus oro uosto, apėmė jausmas, lyg būtume nusileidę vienoje iš pietų Europos salų, nes oras ir netgi kvapas atrodė labai panašus.
Apsistojau maždaug už 5–8 km nuo Sidnėjaus centro, bet tai tikrai ne problema, ir visiems labai siūlau – neapsistokite pačiame Sidnėjaus centre, nes kainos ten kosminės. Naudokitės viešuoju transportu, jis čia labai gerai išvystytas. Keliaudamas po Sidnėjų traukiniu net nepajusdavau, kaip greit atsidurdavau centre, o traukiniai čia važiuoja kas 15–20 min. Sidnėjaus gyvenamieji rajonai labai skirtingi. Kiekvienas turi savo žavesio, išsiskiria tiek architektūra, barais, kavinėmis ir net žmonėmis. O jie čia labai įdomūs. Pavyzdžiui, mano spėtame pamėgti Newtowno rajone, kuris yra vienas iš vakarėlių centrų visame Sidnėjuje, visada pamatysi tai, kas tave gali nustebinti. Ekstravagantiškos išvaizdos jaunimas, čia pat rūkantis „žolės“ suktinę, basomis po darbų į namus grįžtantys statybininkai ir tiesiog ant šaligatvio alų geriantys gatvės roko muzikantai, Drag show ir kiti margumynai. Vienas iš australiškiausių momentų mano kelionėje – eidamas gatve, kitoje gatvės pusėje pamačiau žmogų, važiuojantį neįgaliojo vežimėliu su kolonėle, iš kurios visu garsu grojo „Down under‘‘. Ši daina yra neoficialus Australijos pankų himnas. Ir tai vyksta kiekvieną darbo dieną. Čia tikrai niekas nelaukia savaitgalių ar šventinių dienų, kad galėtų pašvęsti. Dar vienas į akį kritęs įdomesnis dalykas – vakariniuose Sidnėjaus rajonuose žmonės nesislepia, jie gyvena su atidarytais langais, durimis. Vakarais, kai eidavau pasivaikščioti, galėdavau pamatyti, kaip žmonės valgo vakarienę, gerią alų ar tiesiog šnekasi savo svetainėje. O rytinuose rajonuose dauguma, kaip ir Lietuvoje, gyvena su užrakintomis durimis ir „užkaltais“ langais.
Pranešus pažįstamiems, kad kuriam laikui išvykstu į Australiją, visi iškart sunerimdavo – „bet juk ten taip šilta ir velnias žino, koks valandų skirtumas, tau bus sunku“. Išties tų 9 valandų skirtumas ir karšto bei drėgno oro mišinys „duoda per galvą“, bet man per daug sunkumų nebuvo ir aklimatizacijos nelabai jutau. Kalbant apie orą, tai nuvilsiu tuos, kurie dar šią australišką vasarą planuoja ten vykti ir tikisi patekti į „karštąją Australiją‘‘, kur visada plius 40 laipsnių ir niekada nelyja. Rytinėje Australijos dalyje šis sezonas ypač lietingas ir apniukęs, o oras kartais tikrai priminė lietuvišką vasarą.
Tik atvykęs nieko nelaukiau ir pradėjau savo pažintį su Sidnėjumi. Šiame didžiausiame ir seniausiame Australijos mieste gyvena 5 mln. gyventojų. Tik išgirdęs tokį skaičių pagalvoji, kad jame ištirpsi ir teks visąlaik kuprinę prižiūrėti, kad koks ilgapirštis nepačiuptų. Nebijokite, Sidnėjus – labai saugus miestas, o ir momentų buvo tokių, kai prie garsiųjų operos rūmų stovėjau absoliučiai vienas. Net ir vaikščiodami Sidnėjaus verslo rajone ar prekybos centruose galite susidaryti įspūdį, kad esate absoliučiai vienas. Kodėl? Nes čia žmonės labai atsakingai ir rimtai laikosi visų COVID ribojimų. Visuotinio karantino nebėra, bet žmonės patys be jokio prašymo ar botago laikosi atstumų, nešioja kaukes viduje ir lauke. Tokias rekomendacijas, kaip nešioti kaukes ar tiesiog laikytis atstumų, australai priima kaip būtiną dalyką ir niekam tai sunkumų nesukelia. Būna ir taip, kad eidamas gatve priešais pamatai australą, ir jis, tave išvydęs, užsideda kaukę bei pereina į kitą gatvės pusę, kad tik nesusitiktumėt, nes juk gali užsikrėsti. Šitaip nutiko tikrai ne vieną kartą. Iš pradžių atrodydavo keista, bet paskui pripratau. Net ir paplūdimiuose žmonės laikosi, kaip aš praminiau, dviejų kengūrų atstumų. Nors čia paplūdimių gausa didžiulė, vis dėlto Sidnėjaus Bondajaus paplūdimys pats populiariausias ir jame žmonių būna labai daug, bet visi laikosi saugaus atstumo.
Liūdnoką vaizdą sudarė toliau nuo centro esantys uždaryti restoranai, barai, net ir Sidnėjaus operos baras, esantis lauke, šalia operos rūmų, buvo tuščias, mat dėl sumažėjusio turistų srauto jie buvo uždaryti. Australijoje pragyvenimas, o ypač Sidnėjuje, kuris yra vienas brangiausių pasaulio miestų, nepigus, todėl iš rinkos pasitraukė ne vienas verslas. Net ir pačiame miesto centre buvo galima rasti uždarytų ir prestižinių parduotuvių ar kavinių, kurios maistą tiekia tik išsinešti.
Čia žmonės tikrai labai saikingai leidžia pinigus ir niekas nesidemonstruoja, kad turi daugiau už kitus. Australai ir šiaip visame pasaulyje žinomi dėl savo paprastumo, tuo įsitikinau ir aš. Gatvėje prieš mane ėjęs australas pametė piniginę, aš, vos tik tai pamatęs, suskubau ją pakelti ir pranešti jam (Lietuvoje, kad ir kaip gaila, bet dažnai dar gali apkaltinti, kad tai tu ištraukei piniginę), o jis su nuoširdžia šypsena padėkojo, paspaudė ranką ir pradėjo klausinėti, iš kur aš atvykęs. Turbūt mano balta lietuviškos žiemos nugairinta oda išdavė, kad esu ne vietinis... Man pasakius, kad atvykau iš Lietuvos, jis labai nudžiugo, mat apie mūsų šalį buvo girdėjęs. Tokių atsitiktinių ir šiltų pokalbių būdami Australijoje tikrai neišvengsite, jei tik būsite atviri ir besišypsantys, kokie ir yra australai. Net ir vaikščiodami Sidnėjaus centre nepamatysite persipuošusių moterų, nebent ateisite čia vėlai vakare, kai jaunos australės apsirengia pačius trumpiausius sijonėlius ir su dvigubu makiažo sluoksniu ieškosi vaikinų ar vyrų su kostiumais. Čia pagrindinis aprangos kodas – kad būtų patogu. Net ir lankantis banke teko matyti biuro darbuotoją, kuris atrodė taip, lyg ką tik būtų grįžęs iš paplūdimio. Prieš atvykstant teko girdėti, kad australai vaikšto basi. Galiu tik patvirtinti, kad tai tikrų tikriausia tiesa! Jie tikrai vaikšto be batų ir nesvarbu, ar tu būtum kavinėje, ar tuose pačiuose Sidnėjaus operos rūmuose, į kuriuos pasižiūrėti operos ateina ir basi, ir su maudymosi kostiumėliais. Taigi jei mėgstate vaikščioti be batų, Sidnėjus yra jums!
Būdamas čia, negali nesižavėti gamta. Europos ar Amerikos miestuose gamta dažniausiai turi prisitaikyti prie miesto, o čia – viskas priešingai: gamta yra pirmoje vietoje visur ir visada. Vaikščiodamas Sidnėjaus centre kartais pagalvodavau, kad esu džiunglėse, nes per tą žalumą, gyvūnų ir parkų gausą net dangoraižių ar Sidnėjaus televizijos bokšto nebūdavo matyti, kuris, beje, yra aukščiausias pastatas visame mieste. Įdomus faktas – joks kitas pastatas Sidnėjuje negali būti aukštesnis už šį bokštą. Jokio triukšmo, daug gamtos, nematytų ir kartais keistų paukščių – toks gyvybe alsuojantis yra Sidnėjaus centras. Australija yra apie gamtą, o ne apie miestus. Juk net ir būdamas milijoniniame mieste gali atsidurti visiškose džiunglėse su įvairiais ropliais ir nematytais paukščiais, kurie labai triukšmauja. Jūs būtinai turite nuvykti į garsųjį menininkų rajoną ir Bondajaus paplūdimį, pasivaikščioti pakrantės keliu, kuris driekiasi apie 8 km. Šis takas yra vienas populiariausių visoje Australijoje, ir galima suprasti kodėl. Neįtikėtini skardžiai, uolos, įlankos ir jūriniai baseinai tikrai susuka galvą. Šis takas turi ir vieną labai įdomią detalę – tai senovinės kapinės, kurias jūs praeisite eidami šiuo taku. Kapinės yra ant paties kranto skardžio ir iki šiol jose vyksta laidotuvės.
Keliaudamas po įvairias šalis pastebiu, kokie gyvi, energingi ir spindintys gyvenimo džiaugsmu yra vyresnio amžiaus žmonės. Čia, Australijoje, jie – ne išimtis. Tokių gyvų ir bendravimu spindinčių pagyvenusių žmonių aš dar niekur nemačiau! Atrodo, kad čia niekas neišeina į pensiją. 90 metų šiame krašte nieko nereiškia. Jie leidžiasi į žygius, atidaro savo verslus, žaidžia tenisą, keliauja į paplūdimius, sėdi restoranuose, bendrauja, vairuoja mašinas. Čia nematyti tokios didelės prarajos tarp jaunystės ir senatvės, ir turbūt todėl, kad jie užtikrinti Australijos socialinės politikos, jie jaučiasi saugūs, na, žinoma, ir oras prideda bent kelerius gyvenimo metus.
Dažnas galvoja, kad Australija yra kaip JAV, tik toliau ir karščiau. Tai tikrai netiesa. Australai – labai aktyvūs žmonės. Kai viešėdavau JAV ir išeidavau pasivaikščioti paprasta gatve, į mane pro langus žiūrėdavo žmonės, o čia viskas priešingai. Nėra gatvės, kuri neturėtų šaligatvio pasivaikščioti, visi vaikšto, bėgioja, kruta. Aš per dieną nueidavau ir virš 20 km. Dar pridėkime kalbos barjerą. Taip, čia žmonės kalba angliškai, bet jų specifinė tartis ir netgi visiškai kiti žodžiai dažnam keliautojui būna iššūkis. Beje, eismas Australijoje vyksta kita kelio puse, nei esame pripratę.
Mėgstantys egzotinį maistą tikrai ras sau patinkančių patiekalų, nematytų vaisių ar net tokių nematytų dalykų, kaip Tibeto virtuvė. Sidnėjuje kas trečias gyventojas yra azijietis, todėl natūralu, jog azijietiškų restoranų čia ypač daug. Bet aš rekomenduoju eiti į turgus. Jų yra ne vienas, o kainos mažesnės nei įprastose parduotuvėse, ir jie tikrai skiriasi nuo mūsiškių. Visų pirma, turgūs čia labai gyvi, tai yra vieta pabendrauti. Tikrai niekas neina tik nusipirkti trūkstamų produktų. Žmonės ateina pasėdėti su draugais, pavalgyti vietinėje turgaus gatvės kavinėje, o tada gal ir ką įsigyti, bet vien apsipirkimas nėra pirmoje vietoje. Sidnėjuje ir visoje Australijoje labai populiarus patiekalas – „Fish and Chips“, jo rasite ant kiekvieno kampo ir įvairiomis kainomis, todėl tie, kurie nedrįsta paragauti ar nemėgsta egzotinio maisto, irgi ras ką pavalgyti.
Lietuviams keliauti, pritapti Australijoje tikrai nesunku, nes mes kalbame angliškai, be to, kaip ir patys australai, esame gana paprasti. Svarbu daug šypsotis ir nebijoti pasijuokti iš savęs, nes jei pats nesijuoksi iš savęs, tai tikrai pasijuoks australai. Kelias į bendravimą su australais yra per humorą. Australų humoro jausmas itin stiprus ir kartais tikrai juodas, todėl pasiruoškite perlipti savo humoro raudonąsias linijas.
Keliaujant iš Australijos į Lietuvą taip jau susiklostė, kad pasisekė gauti turbūt pigiausius įmanomus kelionės bilietus už 200 eurų (be registruoto bagažo, už kurį teko sumokėti papildomai) su pigiausiomis pasaulyje „Scoot“ oro linijomis. Kai papasakojau draugams, kiek sumokėjau už bilietus, jie nuoširdžiai negalėjo tuo patikėti, sakė, kad mane tikrai apgaus ir aš neišskrisiu. Pasisekė, išskridau.
Tiesa, teko patirti labai ilgą, net 22 valandas trukusį, persėdimą Singapūre. Na, galvojau, nieko čia tokio, juk vis tiek Singapūro oro uostas yra vadinamas geriausiu pasaulyje, tad laukimas jame neturėtų prailgti. Netgi teko girdėti istorijų, kad žmonės specialiai keliauja per Singapūrą, jog galėtų pailsėti šiame oro uoste.
Vakare išvykęs iš Sidnėjaus naktį jau buvau Singapūre. Tik atvykus pasitiko termometrais ginkluoti oro uosto darbuotojai ir visus iš eilės tikrino, ar kas neturi aukštesnės temperatūros. Pradėjus eiti Singapūro oro uosto koridoriais pasidarė labai nejauku, nes vyravo mirtina tyla, o dar visur tamsu ir net darbuotojų nelabai buvo matyti. Paėjęs apie 15 min. oro uosto koridoriais, užėjau į neveikiančią, tuščią kavinę ir ant ilgesnio minkštasuolio tiesiog priguliau, kad porą valandų galėčiau numigti. Staiga iš kažkur atsirado maža ir labai pikta oro uosto darbuotoja bei įsakmiu tonu pasakė, kad čia gulėti negalima, aš turiu eiti kitur, tik nepasakė kur. Tikrai nustebau, nes įprastai oro uostuose žmonės, kurie labai ilgai laukia persėdimo, guli bet kur ir prie jų niekas nekimba. Priėjus kitą terminalą pasitiko oro uosto darbuotojas ir ant mano rankos greitai užmovė violetinę popierinę apyrankę, kurios prasmės nesupratau iki pat išskridimo iš Singapūro. Jos prasmės nepaaiškino ir pats darbuotojas, bet po susitikimo su ana darbuotoja aš jau pabijojau klausti.
Pradėjo troškinti, tad ėmiau ieškoti, kur galėčiau nusipirkti vandens. Perėjęs beveik visą oro uostą negalėjau rasti nė vienos veikiančios „Duty free“ parduotuvės! Nedirbo nė viena kavinė ar pinigų keitykla. Tokio neveikiančio oro uosto dar nesu matęs. Suprantama, kad dėl pandemijos oro uoste labai sumažėjo skrydžių, bet kad oro uostas atrodys praktiškai neveikiantis, tikrai nesitikėjau. Pagalvojau, kad nueisiu į WC ir tiesiog atsigersiu vandens iš krano. WC, ant sienos, labai matomoje vietoje, virš kriauklių, buvo užrašas, kad vanduo negeriamas! Na, pagalvojau, kad čia kažkokia nesąmonė. Ir ar tikrai „geriausias pasaulio oro uostas“ savo keleivius palieka be geriamojo vandens? Ieškojau ir geriamojo vandens kranelių, deja, radus vieną, paaiškėjo, kad ir jis neveikė.
Praėjus maždaug 15 valandų, nuovargis pradėjo imti viršų. Gyvastį ir pozityvą palaikyti padėjo tik nuotoliniai vaizdo pokalbiai su draugais ir tėvais. Beje, surasti veikiančią telefono įkrovimo stotelę Singapūro oro uoste taip pat buvo iššūkis. Sėdėjau kažkokioje gan apleistoje laukiamojoje salėje ir žiūrėjau, kaip kyla lėktuvai, kol staiga vėl iš kažkur atsiradusi oro uosto darbuotoja paprašė išeiti, neva ši zona yra neveikianti. Aš jai pasakiau, kad anksčiau čia mačiau sėdintį ne vieną žmogų ir niekas nesikabino, o ir aš čia sėdžiu jau kuris laikas. Darbuotoja kažką sumurmėjo panosėje, dar kažkam paskambino ir vėl angliškai paprašė išeiti bei ieškotis vietos kitur. Neturėjau jėgų ginčytis ar veltis į kalbas, todėl tiesiog nuėjau, kur mato akys. Netikėtai užklydau į rūkomąją zoną lauke, ant oro uosto stogo. Tai turbūt buvo geriausia vieta, kokią mačiau Singapūro oro uoste. Man tai priminė botanikos sodą – buvo daug kaktusų, kitų augalų, suoliukų, o ir pakilimo takas matyti lyg ant delno. Niekur nenorėjau iš čia eiti. Netoliese pastebėjau rūkančią moterį, kurią atsiminiau dar iš Sidnėjaus oro uosto, – ji prieš mane stovėjo laukiant registracijos į skrydį. Priėjau ir paklausiau, ar ir jai šis oro uostas toks nesvetingas. Moteris tik patvirtino, kad iki šiol negėrė vandens, nebuvo normaliai išsitiesusi, kaip ir aš.
Galiausiai likus kokiai valandai iki skrydžio viename oro uosto kampe, kuris buvo apkrautas kažkokiomis statybinėmis medžiagomis, pamačiau žmonių eilę prie kažin kokio automato. Priėjęs išvydau, kad tai geriamojo, ir dar karšto, vandens automatas! O labiausiai nustebino keliaujanti vyrų komanda su striukėmis, ant kurių buvo užrašas „Team Myanmar“. Jie ten stovėjo su dideliais indais, kuriuose buvo daug užpilamųjų makaronų, – užpylę karštu vandeniu ėmė vakarieniauti.
Pasidariau išvadą, kad jie žinojo, kokia situacija yra šiame oro uoste, ir buvo tam pasiruošę.
Po tiek valandų laukimo, troškulio ir skaudamos nugaros vidurnaktį vietos laiku pagaliau buvo atidaryti skrydžio į Berlyną vartai.
„Scoot“ oro linijos taip pat nustebino – per visą 15 valandų trunkantį skrydį nepasiūlė nė stiklinės vandens ar užkandžio. O paprašius buvo pasakyta, kad viską reikėjo užsisakyti dar prieš skrydį. Man tokia mintis net į galvą neatėjo, nes, kiek esu skraidęs, ir ilgojo, ir trumpojo skrydžio metu vandens stiklinę duoda be papildomų komentarų.
