Apie korupciją, vagystes, išnaudojimą ir amžiną chaosą Mantas Bertulis prabilo feisbuke. Publikuojame cenzūruotą, bet neredaguotą tekstą.

„Esame jau mėnesį išvykę ir galiu pasakyti, kad nors Afrika ir yra man vienas labiausiai neįvertintų žemynų turizmo atžvilgiu, tačiau čia keliauti savarankiškai yra pakankamai sunku.

Kelionės po Afriką vargina labiau nei bet kurios kitos. Visiškai kitoks žmonių mentalitetas, nesusikalbėjimas, logikos paieškos, nežabota korupcija, betvarkė bei dar papildomai karštis atima iš tavęs paskutines jėgas.

Net man, kaip daug pasaulio mačiusiam žmogui bei turinčiam nemažai kantrybės, kartais baigia išmušti paskutinis saugiklius. Priežasčių tam yra galybė.

Jeigu žmogus pasakė tam tikrą laiką, kuomet jis bus vietoje sutartu laiku, tai jis bus tuo laiku arba bet kada vėliau. O tas „bet kada vėliau“ gali būti ir 2, ir 3 ir netgi 5 valandos po numatyto susitarimo. Pranešti, kad vėluos? Baikit juokus. Tokios opcijos pas juos nėra.

13:20 val. per visą miestą trenkiamės 15 km į vienos valstybės ambasadą pasidaryti vizų. Apsauginis paaiškina, jog dabar pietų pertrauka, į darbą diplomatai grįš 14:00. Ok, nuvarome į netoliese esantį prekybos centrą palaukti. Grįžtame 14:15. Dabar jau gauname atsakymą, kad vizų skyrius dirba tik rytais nuo 10 iki 12 val. Tai kokio velnio negalėjai iš karto pasakyti?

Atskrendame į Hararę. Pirmas dalykas ką bandome padaryti – nusipirkti vietinę SIM kortelę. Reikia pasų kopijų. Ok, pasidarome. Prieina mūsų eilė. Pradeda aiškinti, kad galima atsiskaityti tik „bondais“ (taip jie vadina iš numirusių 2019 m. po hyperinfliancijos prikeltą savo valiutą). Nu, bl***. Tipo negalima nei JAV doleriais, kuriuos naudoja visa šalis, nei kreditine kortele? Ne, negalima ir taškas. Nu ok. Einu į gatvę ieškoti. Niekas neturi iškeisti, nes 10$ per didelė suma, o ir bankomatai neveikia arba tik dolerius išduoda. Šiaip ne taip juodojoje rinkoje išsikeičiu 20$ ir grįžtu su pluoštu pinigų, kad net piniginė neužsidaro. Tos pardavėjos jau nebėra. Ok, einam pas greta dirbantį bičiuką. Pasakau, jog noriu SIM kortelės ir kokių 25GB interneto. Dar dėl visa ko paklausiu, ar galima mokėti doleriais bei kortele? „Žinoma, be problemų“. Nu tu bl**. Rimtai? Kas per ch*****? Viena sako, kad negalima. Kitas, jog galima. Galiausiai sumokėjome doleriais…

Aleksandras Zubriakovas praėjusį antradienį išsiuntė vieną siuntinį mums į Zambiją. Buvo prižadėta, jog per 3 darbo dienas pristatys. Ok, laukiame. Paaukojame kelias svarbias kelionės dienas. Viskas buvo sklandu, iki kol siuntinys pasiekė Zambiją. Ties čia ir baigėsi jo istorija. Niekas apie jį daugiau nieko negirdėjo.

Atvažiavome prie vieno bankomato su taxi, jog išsigryninti šiek tiek dolerių iš Bankera kortelės. Praėjo vos minutė, kaip Danielius Bunkus išėjo, jau random čiuvelis su oranžiniais polo marškinėliais uždėjo mums ant rato blokatorių. Nežinau kaip lietuviškai vadinasi. Per sekundę. Pamatė greičiausiai, kad baltieji sėdi gale, pagalvojo išsireikalaus savo pinigų. Tai ir išsireikalavo. Vairuotojas turėjo sumokėti 5$ į rankas, kad nuimtų. Dar pabandžiau nufotkinti mūsų mašiną su tuo užrakintu ratu, tai iš karto prisistatė prie manęs kažkoks jų „bosiukas“, pradėjo lįsti į akis ir reikalauti ištrinti nuotrauką.

Vakar irgi panašiai gavome p*****, kad su telefonu vietiniame turguje filmavome. Pasiteisinimą, kad čia „vieša vieta“ gali susikišti į užpakalį. Aišku, atvykę į svetimą šalį turime žaisti pagal jų taisykles, bet būtų gerai, kad jos bent būtų kažkokios arba bent kažkiek logika egzistuotų.

Vargina ir tai, jog nėra labai lengva patekti iš taško A į tašką B. Pavyzdžiui, kai keliavome su Milda po Uzbekistaną, tai ten viskas easy. Sėdi į traukinį/mašiną ir važiuoji, užsibookini kokį nori hoteli ir nakvoji.

Čia prieš priimant kokį nors sprendimą, turi gerai pasverti visas aplinkybes. Pvz. šiandien turėjome susitikimą su vienu Zimbabvės apsaugos firmos savininku (vėl keistos Bunkaus pažintys), tai jis mums griežtai neleido naudotis viešuoju transportu, ypač traukiniais. Kodėl? Nes tiesiog ten nėra jokios apsaugos ir plėšikai, kaip per filmus, tiesiog gali įlipti į traukinį naktį ir apiplėšti tave. Taip, tokia yra čia realybė.

Atsargiai turime rinktis ir viešbučius. Čia, kur esame apsistoję Hararėje, t.y. Rainbow Towers Hotel jis taip pat labai nerekomendavo rinktis. Dažnos vagystės iš kambarių, kuomet kambarių tvarkytojai įeina į tavo apartamentus be tavo žinios, susiranda paslėptus dolerius, išima iš krūvos vidurio dalį arba pakeičia padirbtais ir viskas. Nieko neįrodysi arba labai ilgai užtruksi, kol bus atliktas tyrimas.

Jau nekalbu, kad vaikštant mieste esi vienintelis baltaodis ir tarsi atšvaitas visiems. Užtenka išsitraukti telefoną iš kišenės ar pamatyti Robertas per petį permestą kamerą ir visų akys iš karto sužimba.

Kur dar istorijos su 4 valandas vėluojančiu traukiniu, pasodinimu į kalėjimą be priežasties ar random policininkų sustabdymais kelyje su prašymais duoti porą dolerių „ant maisto“.

Kad Afrika greitu metu nepasikeis, tai esu 100% įsitikinęs. Jie patys to nenori. Jiems tvarka, logika, pasitikėjimas, punktualumas nerūpi. Aniems labiau patinka chaosas, korupcija, išnaudojimas, resursų švaistymas bei baltųjų medžioklė.“

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (56)