Prognozėmis neužsiimsiu, tik priminsiu, kad po Antrojo pasaulinio karo neramių momentų pasaulyje yra buvę ne vienas, bet kažkokios pasaulinės kataklizmos išvengti pavyko. Rimčiausias jų įvyko beveik prieš šešiasdešimt metų, tokį patį gražų spalį, kaip šiandien. Tai buvo Karibų krizė, kurios metu dvi stipriausios pasaulio branduolinės valstybės JAV ir SSRS buvo labai arti susidūrimo, galėjusio išsivystyti į Trečiąjį pasaulinį karą. O tos krizės priežastimi buvo šios dienos mūsų teksto herojė – Kubos respublika.
Išsamiai apie tą krizę nepasakosiu, ne to čia susirinkome. Be to, manau, kad jei jau skaitote šį straipsnį, apie tuos įvykius puikiai žinote ir patys, nes esate išsilavinę ir intelektualūs skaitytojai.
Tačiau, kad įvesčiau į pasakojimą, glaustai tuos įvykius priminsiu. Karibų krizės užuomazga buvo, kai JAV užsibrėžė nuversti revoliuciją Kuboje surengusį komunistinį pusprotį Fidelį Kastro, kuris užgrobęs valdžią nusavino visą šalyje esantį amerikiečių turtą. Užsiutusios JAV įvedė Kubai prekybos embargą, dėl kurio naujai iškepta komunistinė šalis beveik žaibiškai tapo ubage. Vis dėlto, amerikiečiams Kastro nuversti nepavyko, o Kubos valdžia paprašė karinės pagalbos iš Sovietų Sąjungos. Ši ją suteikė bematant, bet daugiau padėti negalėjo, nes ir pati buvo ubagė. Jau nekalbant apie sovietinius turistus, kurie niekaip negalėjo atsverti amerikiečių praradimo, nes patys buvo ne mažesni ubagai kaip ir kubiečiai.
