Vienoje tokių lentynėlių yra buvusios sovietinės respublikos. Aną savaitę pasakojau kaip prieš pandemiją aplankėme sunkiausiai pasiekiamą regiono valstybę – Turkmėnistaną. Tai buvo paskutinė mano brolio aplankyta buvusi sovietinė respublika, su kuria jis tą regioną ir uždarė. Man gi, trūksta dar dviejų – Tadžikistano ir Uzbekistano. Tikiu, jog nuslūgus pandemijai pavyks aplankyti ir jas, o dabar apžvelgsime dar vieną, gal kiek mažiau kontraversišką nei Turkmėnistanas, tačiau irgi labai įdomią valstybę – Kirgiziją.
Anksčiau rašydamas apie Kirgiziją pasakojau, kaip kirgizai tarsi kojines keičia prezidentus. Prezidentas prisidirbo? Imam šakes, maunam jį ant jų ir nešam lauk. Tai toks bendras kirgizų elgesio su prezidentais modelis. Dabar šiuo klausimu šalyje ramu, bet iš naujesnių įvykių yra tai, kad šį pavasarį Kirgizija truputį pakariavo su kaimyniniu Tadžikistanu. Skaičiau, jog maždaug trečdalis bendros šių šalių sienos yra ginčytina teritorija, todėl pasienyje periodiškai įvyksta ginkluoti konfliktai. Dažnai tai būna dėl ginčytinose teritorijose esančių gėlo vandens rezervų, nes regione jaučiamas vis didesnis vandens trūkumas. Tokie konfliktai nėra labai reti, bet šis pavasarinis buvo rimtesnis, nes daugiau nei šimtas karių žuvo jo metu. Pasaulio žiniasklaida į tai pernelyg nesureagavo, bet man atrodo, kad tai gana rimta. Įsivaizduokite jei pasienyje su Baltarusija įvyktų apsišaudymas ir jo metu žūtų šimtas karių. Skandalas būtų didžiausias.
