Ribojasi su šešiomis šalimis

Azijos širdyje esantis Afganistanas ribojasi su Kinija, Iranu, Pakistanu, Tadžikistanu, Turkmėnija ir Uzbekija. Iš 32 milijonų gyventojų ketvirtadalis gyvena dideliuose miestuose, kaip antai, Mazari Šarifas, esantis už 320 km į šiaurės vakarus nuo sostinės Kabulo. Šiame ketvirtame didžiausiame šalies mieste stovi XV a. Žydroji mečetė. Pats miesto pavadinimas reiškia „Princo kapas“. Vietos legendos byloja, kad jame yra pranašo Mohamedo žento kalifo Ali kapas, todėl į miestą atvyksta daug piligrimų, ypač šiitų. Mečetė garsi dar ir tuo, kad prie jos suskrenda didžiuliai būriai baltų balandžių. Vietos gyventojai tiki – jei balandis turi kitokių atspalvių plunksnų, jam atskridus prie šventosios mečetės, visos plunksnos akimirksniu tampa akinamo baltumo.

Nuošalus koridorius

Per 600 km į rytus nuo Mazari Šarifo esantis Vachano koridorius tiek kultūriniu požiūriu, tiek geografiškai yra atskirtas nuo visos šalies. 350 km ilgio siauroje teritorijoje Badachšano regione susikerta trijų didžiausių pasaulyje kalnų grandinės – Hindukušo, Karakorumo ir Pamyro.
Kaip BBC pasakoja Jamesas Willcoxas iš untamedborders.com, vienos iš nedaugelio kelionių agentūrų pasaulyje, organizuojančių keliones į šį regioną, nuošalusis Vachano koridorius – toli nuo triukšmo, civilizacijos, gana retai gyvenamas ir gana sunkiai pasiekiamas, „apskritai nedaug žmonių žino apie jo egzistavimą. Tai – viena nuošaliausių ir gražiausių vietovių visoje Azijoje“.

Foto: Shutterstock

Gyvenimas it kaime

Vachano koridoriuje išsibarsčiusiose gyvenvietėse (pvz., Chandude) esantys namai – paprastučiai, pastatyti iš akmenų, molio ir medinių rąstų. Kelis didesnius kaimus jungia vienintelis kelias, kuris, patvinus Piandžo upei, dažnai tampa nepravažiuojamas.

„Labai mažai Vachano gyventojų turi savo automobilį, tiesa, turime visuomeninį transportą, taip pat asilų ir, žinoma, vaikštome pėsčiomis, – pasakojo Eškašemo gyvenvietės, esančios už 80 km nuo vakarinio koridoriaus galo, gyventojas Azimas Ziahee. – Vachanas tebėra atskirtas nuo likusio pasaulio. Pavyzdžiui, nuo Eškašemo iki kai kurių kaimų – keturių dienų kelionė pėsčiomis. Nuo čia arčiausiai esantis didelis miestas – Dušanbė, Tadžikijos sostinė, iki jo – trys dienos kelio automobiliu. Dėl izoliacijos koridorius – tarsi laiko kapsulė. Žvelgiame į Tadžikijos pasienio miestelius, kuriuose yra elektra, asfaltuoti keliai, mobilusis ryšys, ir kalbame, kad atsiliekame nuo jų 100 metų.“

Vachanų gyvenamoji vieta

Vachano koridoriuje jau daugiau nei 2 500 metų gyvena vachanai; šiuo metu jų populiacijos dydis – apie 12 000 gyventojų. Dauguma afganistaniečių – musulmonai sunitai, o vachanai yra izmailitai, musulmonų šiitų atšaka. Vachanų moterys nenešioja burkų, čia nėra mečečių. Gyventojai lanko į maldos namus („jamatkhana“), taip pat atliekančius bendruomenės centro paskirtį. Izmailitų tikėjimo nuostatos – ne tokios griežtos kaip šiitų, aiškina J. Willcoxas. Pvz., Vachane vyrai gali paprašyti leidimo nufotografuoti moterį – tai nebus palaikyta įžeidimu. Visur kitur Afganistane tai būtų neįmanomas dalykas.

Foto: Shutterstock

Gyvenimo ritmas

Vachanai – ūkininkai, gana sausringose vietovėse jie augina kviečius, miežius, žirnius, bulves, obelis ir abrikosų medžius. Jų dirbamus laukus drėkina ištirpęs kalnų ledynų vanduo. Turtingesnės šeimos turi avių, ožkų, kupranugarių, jakų, arklių ir asilų.

„Kiekvieną birželį vachanai varo jakus į vasaros ganyklas – į 4,5 km aukštį, ten galvijai ganosi sodrioje žolėje, priauga svorio, – pasakoja A. Ziahee. – Rugpjūčio pradžioje pas mus vyksta miežių derliaus nuėmimo pradžios šventė – „Chinir“. Afganistano miestuose meldžiamasi penkis kartus per dieną, o čia mes jaučiame stiprų ryšį su žeme – meldžiamės kasdien, bet gyvenimo ritmas labiau susijęs su dirbamais laukais, metų laikais ir gamta.“

Amžių senumo tradicija

Viena savičiausių Vachano tradicijų – senovinis žaidimas buzkašis, kažkuo primenantis regbį arba polą, tiktai raiti žaidėjai vietoje kamuolio naudoja negyvą ožką. Dar įdomu tai, kad, kitaip nei, tarkim, polas, buzkašis neturi nei instrukcijų, nei komandų, be to, jį žaidžiant negalioja jokios sąžiningos kovos taisyklės: varžovams leistina ir kumščiuotis, ir suduoti priešininkui botagu, kad tik pavyktų perimti ožką, todėl lūžę kaulai ir kitokios traumos – beveik neišvengiama buzkašį žaidžiančiųjų lemtis.

„Vachanų kaimai dažnai susirenka pažaisti vieni prieš kitus, ypač per Novrūzą – afganistaniečių Naujuosius metus, – aiškina A. Ziahee. – Vis dėlto kituose Afganistano regionuose buzkašio žaidimo tradicijos šiek tiek skiriasi. Kitur jam paprastai suteikiamas politinis atspalvis, taigi, buzkašis gali būti suorganizuotas siekiant pademonstruoti elitinių sluoksnių galią, o jei jį surengia politikas, tai daro siekdamas laimėti kuo daugiau balsų. Tik čia buzkašis tėra varžymasis tarp bendruomenių, ir tai – vienas iš begalės Vachano ypatumų.“

Foto: Shutterstock

Turizmo nepaliesta žemė

Didžioji dalis Afganistano užsieniečiams užsivėrė dėl su saugumu susijusių aplinkybių, tačiau koridoriuje – gana saugu. Dėl to, taip pat dėl mažai išvaikščioto kalnuoto kraštovaizdžio ir puikiai autentiką išlaikiusios vachanų kultūros, šis regionas patraukia vis daugiau tradiciniais maršrutais besibodinčių keliautojų.

„Iš pradžių sulaukdavome vos vieno kito turisto, – nurodo Ade Summersas, ekspedicijų vadovas, surengęs devynetą rimtų žygių į Vachaną. – Per dešimtmetį jų skaičius išaugo ir dabar čia apsilanko iki 600 žmonių per metus. Atvykti į populiarių turistinių maršrutų aplenktą regioną ir pabendrauti su vietiniais žmonėmis, lig šiolei besilaikančiais senųjų tradicijų, yra didžiulis malonumas. Vachano pranašumas – net tik apylinkių grožis, bet ir tai, kad kiekvienas čia žengtas žingsnis prilygsta atverstam istorijos puslapiui.“

Didžiojo šilko kelio atkarpa

Ne vieną šimtmetį Vachano koridorius buvo svarbi atkarpa Kiniją su Viduržemio jūros regionu jungusiu Didžiuoju šilko keliu traukdavusiems pirkliams.

„Pirkliai gabendavo kinišką šilką, persišką sidabrą, romėnišką auksą ir afganistanietišką lazuritą, iškasamą čia, Badachšano regione, – pasakoja A. Summersas. – Apie kelio praeitį byloja ant uolų rastas piešinys, vaizduojantis kupranugarių vilkstinę – tų laikų prekybinį karavaną.“

Senovės pirklių pėdomis yra praėję ir keliautojų, ir piligrimų.

„Manoma, kad XIII a. pro čia, keliaudamas į Kiniją, praėjo Marco Polo. Praėjo ir Aleksandras Makedonietis. Lig šiol galima pamatyti senovės keliautojų priedangų ženklų, taip pat senovinių budistų stupų liekanų.“

Foto: Shutterstock

Strateginė vieta

XIX a. pabaigoje Vachano koridoriui teko nemenkas vaidmuo vadinamajame didžiajame žaidime tarp Didžiosios Britanijos ir Rusijos.

„Kai rusai ir britai kariavo dėl Vidurinės Azijos kontrolės, Afganistanas buvo strateginis taškas, – aiškina J. Willcoxas. – Dabartinės Vachano ribos buvo nubrėžtos 1893-iaisiais, siekiant sukurti buferinę zoną, apsaugančią nuo dviejų pusių – Britų Indijos ir carinės Rusijos imperijos – teritorijų susilietimo. Ilgainiui senasis prekybos kelias pavirto akligatviu. Jeigu reikėtų kalbėti apie naujesnių laikų istoriją, tektų pasakyti, kad Vachanas buvo įpintas į Šaltąjį karą. Dabartinių geopolitinių pokyčių pasekmės gali būti pačios netikėčiausios, nes dėl Kinijos vykdomos sausumos ir jūrų kelių iniciatyvos „Viena juosta, vienas kelias“ regionas ir vėl turėtų tapti svarbiu prekybiniu maršrutu.“

Naujoji statyba

Dar visiškai neseniai tiesioginis kelias iš Eškašemo vedė tik iki koridoriaus centre esančio Sarchado. Toliau keliauti į rytus buvo galima tik pėsčiomis arba su nešuliniais gyvuliais. Dabar, kada pasistūmėjo „Vienos juostos, vieno kelio“ statybos, kelias pailgėjo 75 kilometrais ir siekia Bozai Gonbado kaimą, o tai yra trys ketvirtadaliai kelio iki Vachano.

„Jis eina senuoju prekybos keliu, kuriuo naudojosi kirgizai klajokliai, norėdami patekti į Sarchadą, – sako A. said Summersas. – Dabar čia suvažiavo buldozeriai, todėl palyginti neilgos atkarpos tiesimo padariniai gali būti gerokai rimtesni nei atliktas darbas. Kinai neva sumanė nutiesti ruožą, galop sujungsiantį jų šalies sieną su Bozai Gonbadu – tada akligatvis vėl atsivers. Aišku, tai suteiktų Kinijai parankią prieigą ne tik prie Vidurinės Azijos, bet ir prie kitų regionų rinkų.“

Foto: Shutterstock

Prieštaringos emocijos

Pasak A. Ziahee, Vachano gyventojai labai prieštaringai reaguoja į galimus padarinius, su kuriais teks taikstytis, kai kelias bus atidarytas.

„Kai kas išeis mums į naudą, – pripažįsta jis. – Galėsime iš kinų pirkti ožkas, o jos kainuoja daug pigiau nei tos, kuriomis prekiaujama Eškašemo turguje. Tikimės ir geresnės sveikatos priežiūros – juk tai, kas siūloma dabar, yra labai ribotos galimybės. Vis dėlto esame ypač sunerimę, kad unikali vachanų kultūra ir lėtas gyvenimo būdas nesugrąžinamai pasikeis. Mes žavimės tyla ir nuostabia gamta, bet bijome, kad tai bus sunaikinta dėl eismo taršos. Kelio statyba kalnuose – ilgai trunkantis darbas, tačiau mes manome, kad per metus ar panašiai jisai bus baigtas. Kinijos ir Afganistano vyriausybės nori, kaip taip atsitiktų. Tik laikas parodys, kas mūsų laukia ateity.“