Tiesą sakant, Valentina Miozzo žengė dar vieną žingsnį. Ji persikėlė į tolimąją Norvegijos šiaurę – už Poliarinio rato – ne tik per patį pandemijos vidurį, bet ir tuo metu, kai horizonte jau artėjo 24 valandas per parą trunkančios poliarinės naktys.
„Gruodis ir sausis yra tie mėnesiai, kai tvyro vien tik tamsa“, – teigė ji.
Valentinai Miozzo iš šiaurinio Italijos Emilijos – Romanijos regiono pandemija apvertė gyvenimą aukštyn kojomis.
Gamtos ir žygių gidė, nuolat lydėdavusi italus į užsienio keliones, Italijoje rašydavo populiarų tinklaraštį „Viaggiare Libera“ apie tvarų keliavimą. „Viskas buvo susiję su turizmu, – sakė ji. – Mano gyvenimas visą laiką bėgo kelyje. Toli nuo namų praleisdavau maždaug šešis mėnesius per metus“.
Kol nesmogė pandemija. Kaip ir daugybės kitų turizmo atstovų, V. Miozzo gyvenimas buvo priverstas staigiai sustoti.
Negalėdama dirbti gide, ji toliau rašė tinklaraštį ir užsiimdavo internete reklamine veikla. Tačiau kai Italijai pavyko atlaikyti vieną griežčiausių karantinų pasaulyje ir 2020 metų vasarą šalis pasitiko suvaldžiusi virusą, V. Miozzo vėl pradėjo niežėti pėdos.
Kai praėjusių metų rugsėjo mėnesį per „Instagram“ ji sulaukė pasiūlymo vykti į Arktį padirbėti vienuose svečių namuose, ji sutiko beveik nemirktelėjusi.
„Ar bijojau? Ne. Laikiau tai puikia proga aplankyti tas vietas, kurių, galbūt, pati niekada nebūčiau aplankiusi“, – pasakojo ji.
„Kadangi nebegalėjau dirbti turizmo srityje, tai buvo galimybė pakeliauti ir pagyventi kitoje realybėje – toje pasaulio dalyje, kurios nepažinojau ir kuria žavėjausi“.
Per dvi dienas ji nusiuntė savo atsakymą, o po mėnesio jau atvyko į Kongsioifjordeną, esantį už 3860 km į šiaurę nuo jos buvusių namų Italijos Modenos mieste. Skirtumai tarp šių vietovių buvo milžiniški. Modena yra 185 tūkst. gyventojų turintis miestas, garsėjantis savo „Michelin“ žvaigždutėmis pažymėtu maistu (būtent čia dirba Massimo Bottura) ir XII amžiaus katedra. Kongsioifjordenas turėjo tik 28 gyventojus ir jokios Viduramžių architektūros.
„Artimiausia parduotuvė buvo už 40 km, – teigė V. Miozzo. – Artimiausia ligoninė – beveik už 320 km, o oro uostas – žinoma, labai mažas, vietinis – taip pat už 40 km. Žiemą pūsdavo 33,5 m/s stiprumo vėjas, visur ledas, taigi judėti būdavo labai sunku“.
Vietos gyventojai apsipirkti maisto produktų vyksta kartą per savaitę ar dvi ir jei leidžia oro sąlygos. Kelias į oro uostą ir parduotuvę Berlevoge yra vingiuotas, einantis pakrante palei uolas. Prastu oru jis būna nepravažiuojamas.
„Nepuoselėjau jokių lūkesčių – sąmoningai stengiausi jų nekurti, nes man buvo labai įdomu, ką ten rasiu“. Vis dėlto ji nutuokė, kas jos laukia. „Žinojau, kad vykstu į labai, labai atokią vietovę – jie mane apie tai įspėjo. Žinojau, kad bus labai ekstremalu, ir žinojau, kad gyvensiu arktinėje tundroje, bet aš prieš tai niekada nebuvau Norvegijoje. Netrukus, kai atvykau, prasidėjo poliarinės naktys.“
Tačiau visą parą tvyranti tamsa jos neišgąsdino: „Tai buvo neįtikėtina patirtis – du mėnesius gyventi nuolatinėje tamsoje. Manęs tai netrikdė – tiesą sakant, gyventi su nuolatine šviesa yra sunkiau“.
Taip, nuo gegužės vidurio iki liepos vidurio Kongsioifjordene visas 24 valandas per parą būna šviesu.
„Du mėnesius nebūna saulėlydžių. Organizmas nepripranta, kad jau nakties metas, nors danguje šviečia saulė. Taigi miegoti būna labai sunku“, – teigė ji. „Kita vertus, tai neerzina: tai tiesiog gyvenimo būdas“.
V. Miozzo tvirtina, kad ekstremalios oro sąlygos ją išmokė kai ko labai svarbaus.
„Kai nuvyksti į karšto klimato šalis, semiesi energiją iš aplinkos, iš klimato, iš kitų žmonių, atmosferos. Bendrauji su kitais žmonėmis, šviečia saulė. Kai atsiduri tokioje vietoje kaip ši ir esi visiškai izoliuotas, būni priverstas rasti energijos savyje. Tai neįtikėtina pamoka – ypač kai du mėnesius nebūna šviesos ir tu privalai save pažadinti“.
Daugiakultūrinis Kongsioifjordenas
Taigi kokie žmonės pasirenka gyventi tokį ekstremalų gyvenimą?
V. Miozzo 28 Kongsioifjordeno gyventojus vadina „daugiakultūriniais“ – vokiečiai, latviai, italai ir tailandiečiai gyvena kartu su vietos gyventojais ir bendrauja anglų kalba. „Jie visi su manimi buvo labai svetingi ir draugiški“, – teigė ji.
Ji itin susidraugavo su kita itale, vardu Eugenia, ir sako, kad nepaisant kosmopolitiškos aplinkos, kai kurie dalykai nesikeitė. „Galbūt tai stereotipas, kad mes, italai, kalbame daug garsiau ir kalbėdami daug gestikuliuojame. Tačiau aš tikrai pastebėjau, kad mūsų bendravimo stilius yra kitoks“, – pažymėjo ji.
Į nieką nepanaši vieta
Tai nebuvo pirmas kartas, kai V. Miozzo užsienyje praleido ilgą laiko tarpą. Prieš 18 metų jai teko tris metus gyventi Londone. Tačiau pastaruoju metu ji dažniau keliaudavo į karštesnio klimato šalis: tris mėnesius ji buvo Indijoje, Indonezijoje bei Senegale, vienerius metus – Pietryčių Azijoje. Turint galvoje tokius prioritetus, jos sprendimas vykti į Arktį atrodo dar keistesnis.
Tačiau ji tikina, kad Arkties neįmanoma palyginti su jokia kita šalimi, nes ji yra į nieką nepanaši. Ji sako, kad šiaurinė Norvegijos dalis yra visiškai skirtingas pasaulis nuo šalies pietų.
„Klimatas, šviesa, tamsa – viskas skirtinga. Čia tikra tundra. Čia neauga medžiai – kraštovaizdis tikrai atšiaurus. Tačiau čia gyvena raudonosios ir poliarinės lapės, yra daug šiaurės elnių“.
„Taip pat čia galima pamatyti banginių, delfinų, orkų ir daugybę vandens paukščių – šią vietą mėgsta paukščių stebėtojai. Taip pat čia yra ruonių, kurie yra labai mieli“.
„Aš negyvenau Norvegijoje. Aš gyvenau arktinėje tundroje“, – pabrėžia ji.
Tundros, beje, pandemija nepasiekė. Kongsioifjordene iki šiol nebuvo nustatyta nė vieno COVID-19 atvejo, ir nors Norvegijos miestuose galiojo griežti ribojimai, ekstremali šios gyvenvietės izoliacija reiškė, kad gyvenimas joje galėjo tekėti įprasta vaga.
„Aš nedėvėjau veido kaukės septynis mėnesius“, – sakė V. Miozzo.
Atsivėrimas
Vis labiau suvaldant pandemiją, V. Miozzo kelia nerimą atsinaujinančios kelionės.
„Prieš pandemiją turizmas būdavo susijęs su ekshibicionizmu ir tavo dalyvavimu socialinėje žiniasklaidoje. Tau reikėdavo parodyti, kad esi užsienyje, todėl pasidarydavai asmenukę su tigru ar čiabuviu. Kelionės buvo praradusios savo reikšmę kaip asmeninio augimo ir savišvietos įrankis“, – sako ji.
„O socialinė distancija yra susijusi su baime – ne tik baime apsikrėsti, bet ir apkrėsti. Taigi ji tikrai turės įtakos mūsų bendravimui su žmonėmis. Tokie dalykai kaip apsikabinimas yra normali žmogiško bendravimo dalis, bet mes tai darysime mažiau, ir bandysime rasti kitų bendravimo bei susidomėjimo kitomis kultūromis būdų. Nėra abejonių, kad tai pakeis mūsų keliones, bet dar pamatysime, kaip“.
Kaip tvarių kelionių tinklaraštininkė, ji nuo 2007 metų propaguoja lėtąjį turizmą, ir tikisi, kad pandemija turės dar vieną „šalutinį poveikį“ – keliaudami mes judėsime lėčiau ir ilgiau. Ji taip pat mano, kad turėtų pasikeisti ir gamtinis turizmas.
„Dabar jau žinome, kokia galinga yra gamta, kai pajutome jos galią per pandemiją. Tai turėtų paskatinti mus galvoti apie žmogų, kaip apie neatskiriamą gamtos dalį. Nereikėtų žiūrėti į ją kaip į gražų paveiksliuką, ar ja tik pasinaudoti. Mums reikėtų su ja kontaktuoti, gerbti ją ir saugoti. Gelbėti ją“, – sakė ji.
Arktinis gyvenimas visam laikui?
V. Miozzo darbas svečių namuose baigėsi prieš du mėnesius, bet laikas Arktyje jai padarė tokį įspūdį, jog ji pasiliko Kongsioifjordene ir dabar čia nuomojasi namą. „Buvo įdomu čia gyventi“, – sako ji. Tačiau dabar ji ruošiasi išvykti – bent jau laikinai.
Tačiau į Italiją ji negrįš. Kartu su Eugenia jos įsigijo automobilį ir dabar ketina traukti dar šiauriau, į itin atokų Svalbardo salyną – šiauriausią vietą Žemėje, kurioje žmonės dar gyvena ištisus metus. Ši gyvenvietė įsikūrusi už 1000 km žemiau Šiaurės ašigalio, o jos gatvėmis žmonės dalijasi su baltaisiais lokiais. Mėnesį pagyvenusios šiame salyne, jos pasuks į pietus – Lofotenų salas, kur dirbs kituose svečių namuose.
O po šito? „Su Kongsioifjordeno gyventojais užmezgiau tikrai gražius ir šiltus santykius – mes buvome tarsi šeima. Dabar esu su jais susieta, taigi ateityje tikrai grįšiu jų aplankyti“, – teigė ji.
Ji mano, kad iki rudens savo veiklą galės atnaujinti ir gidai, todėl ji svarsto grįžti į Italiją. Nors, jos teigimu, ji plėšosi pusiau.
„Iš tikrųjų nežinau – gali įvykti visaip“, – teigė ji.
„Pasirinkau tokį darbą dėl to, kad galėčiau keliauti. Tačiau visuomet palieku atviras duris gyvenimo pasiūlymams“, – pažymėjo V. Miozzo.
