„Iš pradžių galvojome ir apie Dubajų, Maldyvus, bet man nepatinka važiuoti ten, kur visi važiuoja, norėjosi aplankyti ką nors originalesnio. Taip netikėtai atradau skrydį iš Vilniaus į Taškentą“, – pasakojo R. Pogorelis.
Jo ir draugės Sigitos 8 dienas trukusios kelionės po Uzbekistaną maršrutas driekėsi nuo Taškento iki Samarkando ir Bucharos.
„Taškento oro uostas – sovietinio atsilikimo pavyzdys. Suskilęs nusileidimo takas, šalia stovintys seni rusiški IL-76 ir sovietinės statybos pastatas, kur viskas vyksta vienoje juostomis padalintoje salėje – ir pasų kontrolė, ir bagažo atsiėmimas, ir muitinės kontrolė. Šiuo metu statomas naujas oro uostas kada nors turėtų pagerinti pirmąjį keliautojų įspūdį...
Taškentas apskritai yra sovietinio tipo miestas, primenantis Minską – su plačiomis gatvėmis ir daugiabučiais. Didele dalimi tai nulėmė 1966 m. įvykęs žemės drebėjimas, sugriovęs daug senų pastatų. Be centrinio Čorsu turgaus ir keleto naujos statybos mečečių, mieste nelabai yra ką žiūrėti, todėl šiam miestui daug laiko galite neskirti. Tiesa, dar yra grandioziniai prezidento rūmai su greta esančiu uždaru parku, kurį akylai saugo ginkluota sukarinta policija", – pasakojo R. Pogorelis.
Į Uzbekistaną jis skrido Turkijos oro linijomis per Stambulą. Bilietas Vilnius-Taškentas-Vilnius asmeniui kainavo 360 eurų. Dar 60 eurų kainavo išankstinis PGR testas.
„Būtų galima skristi tiesiai į Samarkandą, Bucharą ar Urgenčą-Chivą, bet mūsų kelionės laikotarpiu bilietai į šiuos miestus buvo gerokai brangesni. Be Turkijos oro linijų dar galima būtų skristi „Aeroflotu“ per Maskvą arba Uzbekistano oro linijomis per Minską, bet pandemijos laikotarpiu „Turkish Airlines“ variantas yra patogiausias ir pigiausias. Žadama artimiausioje ateityje Taškento oro uostą atverti pigių skrydžių bendrovei „Pegasus“ (ji jau skraido į kaimyninius Biškeką ir Alma Atą) – tada, tikėtina, atsiras daugiau pigesnių variantų“, – pasakoja Robertas.
Giminystės ryšiai – svarbiausia
Pasak jo, į Uzbekistaną pirmiausia verta vykti dėl persiško stiliaus islamiškos architektūros, labai primenančios Iraną – mečečių, medresų (islamiškų mokyklų), mauzoliejų.
„Tik Irane visa kultūra mums svetima, o Uzbekistane – keistas mums artimo sovietinio paveldo ir švelnaus islamo mišinys“, – sako Robertas.
„Daugelis žino Lietuvą nuo sovietmečio, vyresni tarnavo sovietų armijoje kartu su lietuviais ar netoli Lietuvos. Vietos popdainininkai dainuoja ir uzbekų, ir rusų kalbomis. Įstrigo vienos nugirstos dainos žodžiai: “Daugiau tavęs neberodysiu savo giminei. Atskleisiu tau paslaptį: mano giminė tavęs nemėgsta. Bet aš vis tiek tave myliu.“ Giminystės ryšiai čia yra viskas, europietiško individualizmo labai nedaug. Ypač daug dėmesio skiriama vaikams. Pavyzdžiui, traukinyje sutiktas vaikinas, kuris per šešerius santuokos metus nesusilaukė vaikų, mums pasakojo patiriantis didžiulį giminių ir visuomenės spaudimą: „Jau pirmą savaitę po vestuvių visi kasdien klausinėja – na kaip, ar jau pavyko?“
Draugiška tauta
Robertą itin žavėjo vietinių draugiškumas. Pavyzdžiui, kolektyvinių taksi vairuotojai sustodavo norėdami lietuvaičiams parodyti gražiausias vietas ar pavaišinti vietos delikatesais, o traukinio palydovas, paprašytas parodyti kupė vagoną, ne tik draugiškai juos palydėjo, bet ir išsamiai papasakojo apie Uzbekistano traukinių ir vagonų kategorijas.
„Samarkande ir Bucharoje didelės tadžikų bendruomenės, jaučiasi šiokia tokia trintis tarp uzbekų ir tadžikų. Vaikščioti saugu ir dieną, ir naktį – mat už smurtinius nusikaltimus labai griežtai baudžiama. Moterims vienoms keliauti irgi saugu – nenorimo dėmesio sulauksite gerokai mažiau nei Turkijoje ar arabų šalyse. Mat žmonės Uzbekistane gerokai kuklesni“, – pasakojo keliautojas.
Labai pigu
Pasak jo, Uzbekistanas – viena pigiausių kada nors aplankytų šalių.
„Pavalgyti žmogui kainuoja nuo 50 centų gatvėje iki 5 eurų restorane, nakvynė – nuo 3 iki 10 eurų asmeniui, taksi – nuo 80 centų. Tokios kainos nestebina, kai žinai, jog vidutinis mėnesio atlyginimas šalyje nesiekia 200 eurų, o pensija – 50 eurų“, – kainas vardijo R. Pogorelis.
Keliautojas pasakojo, kad dar prieš porą metų blogeriai rekomenduodavo į šalį vežtis grynųjų pinigų, nes nebuvo daug bankomatų.
„Dabar situacija pasikeitusi iš esmės: bankomatų yra net turguose. Už vieną eurą gauni apie 12 tūkstančių sumų, todėl Uzbekistane būsi milijonierius“, – pasakojo R. Pogorelis.
Pasak jo, Uzbekistane po miestą labai pigu važiuoti taksi – beje, dėl didelio nedarbo daugybė vietos žmonių „taksuoja“ ir savo automobiliais, todėl tiesiog eini į gatvę, iškeli ranką ir lauki, kol kas nors sustos.
„Bucharoje atstumai trumpesni, todėl mieste pavažiuoti kainuos nuo 5 000 sumų – 40 centų. Samarkande ir Taškente pavažiuoti trumpesnį atstumą kainuos 10 000 sumų (80 centų), o ilgesnį – nuo 15 iki 20 tūkst. sumų (1,30-1,70 Eur). Brangiau mokėti neverta, visada reikia pasiderėti. Eismas labai chaotiškas, patiems vairuoti nepatarčiau. Metro Taškente kainuoja 1 400 sumų (12 centų). Yra ir miesto autobusų, bet jais ilgesnių atstumų važiuoti neverta – važiuosite lėtai ir ilgai“, – patarimais dalijosi keliautojas.
Soti kelionė
Kalbėdamas apie maistą, R. Pogorelis akcentavo, kad Uzbekistane vegetariškų patiekalų beveik nebūna.
„Kaip sakė vietiniai, „Uzbekistanas – šalis ne vegetarams“, „vegetaras – tai prastas medžiotojas“, – vietinių posakius įsidėmėjo lietuvis.
Uzbekistane nerasite ir lietuviams įprastos juodos duonos, bet kepami labai skanūs baltos duonos papločiai. Geriama daug juodosios ir žaliosios arbatos, nors yra ir kavos.
„Įprasta sriuba – sultinys su jautiena, bulve, morka ir makaronais (1-1,5 euro). Šašlykai – jautienos arba avienos, įprasti arba maltos mėsos (vienas iešmas be garnyro kainuoja 2-4 eurus). Manty – dideli koldūnai su spirgučių įdaru (vienas – 40 centų). Na ir, žinoma, plovas, kurį vietiniai valgo daugiausia per šventes. Miestuose yra vadinamieji plovo centrai su didžiuliais krosnyse įtaisytais metaliniais indais – kazanais, skirtais plovui virti (beje, kiekviename mieste plovo receptas šiek tiek skiriasi). Jis paruošiamas kasdien apie vidurdienį ir suvalgomas iki maždaug 14 val., todėl ten reikia apsilankyti būtent tuo laiku“, – apie Uzbekistano virtuvę pasakojo keliautojas.
Samarkande taip pat yra pora prabangių restoranų, kuriuose vakare vietiniai bendroje salėje šoka, taip pat švenčia gimtadienius, – tai „Samarkand“ ir „Karimbek“.
„Prabangūs jie savo aplinka, bet ne kaina – abu sočiai pavalgėme už... 10 eurų, įskaitant užkandžius ir gėrimus. Bucharoje mus vietinis vyras pasikvietė į namus pavalgyti jo žmonos pagaminto plovo – visos vaišės dviem kainavo 50 000 sumų - 4 eurus. Gatvėje, turguje, stotyse ir transporte parduodami labai skanūs sluoksniuotos tešlos samsa – pyragėliai su vištienos arba jautienos įdaru, kainuoja vos 15-20 centų“, – įsimintinos kelionės įspūdžiais dalijosi lietuvis.
