– Neabejoju, kad gyvendamas Japonijoje sekate įvykius Lietuvoje. Kokius pagrindinius pandemijos valdymo skirtumus įžvelgiate stebėdamas Japoniją ir Lietuvą?

– Japonijoje nuo pat pandemijos pradžios nebuvo viską uždarančio teisiškai sankcionuoto karantino – beveik kiekvienos naujos taisyklės tiesiog kviečiama laikytis. Teoriškai kalbant, visą tą laiką galėčiau būti apsimetęs, kad nieko apie pandemiją nesu girdėjęs, vaikščioti be kaukės, važiuoti į keliones, eiti į restoranus ir parduotuves – niekas nieko nebūtų sakęs. Japonijos modelis paremtas išskirtinai pačių žmonių sąmoningumu ir atsakingumu, ir to, panašu, užtenka. Jau metai tų pačių šnekų šiek tiek atbukino žmonių jausmus koronaviruso atžvilgiu, bet pagrindinių apsaugos priemonių paisoma iki šiol.

– Lietuvoje pandemijos metu keitėsi valdžia, bet nei ankstesnės, nei naujosios vyriausybės sprendimai tautos iki galo netenkina. Kaip valdžios sprendimai priimami Japonijoje? Kaip vertinate jos komunikaciją siekiant plačiosios visuomenės supratimo, pritarimo?

– Nežinau, ar išvis galima rasti būdą, kaip pandemijos komunikacija iki galo visus patenkinti. Ir Lietuvos, ir Japonijos Vyriausybės priverstos nuolatos savo žmonėms pristatyti blogas naujienas, riboti jų įprastinį gyvenimą. Tokia situacija niekam negali suteikti laimės.

Japonijos Vyriausybė daugiausia kritikos sulaukia dėl milžiniško skaičiaus taisyklių, išimčių, kvietimų ir prašymų, priklausančių nuo skirtingų šalies regionų, o kartais – ir miesto rajonų. Japonai skundžiasi, kad darosi sunku suprasti, kaip saugotis geriausia ir ko tomis priemonėmis iš tikrųjų siekiama. Kritikos esama ir dėl to, kad dažnai vėluoja politiniai sprendimai, – jų imamasi situacijai jau tik rimtai suprastėjus, ir dėl drąsos trūkumo pažiūrėti toliau nei dabartinė viruso banga.

– Europoje žiniasklaida kritikuojama dėl perdėto pandemijos temų eskalavimo, esą tai kelia žmonių nerimą. Kaip ši niūri realybė nušviečiama Japonijos žiniasklaidoje?

– Neprisimenu, kada paskutinįkart žiūrėjau laidą, kurioje nebūtų kalbama apie virusą. Kaip ir kitur, kai kurios žiniasklaidos priemonės ieško sensacijų kalbėdamos apie užsikrėtimų kiekį, įvardija pavienius skaičius ar rodo įžymybes, kurios užsikrėtė. Bet kartu labai dažnai primena, kaip kiekvienas žmogus savomis priemonėmis gali prisidėti prie viruso plitimo mažinimo, skaičių analizės ir prognozių, vaizdų iš ligoninių, – tiesiogiai rodomi žmonės, kurie kovoja pirmose linijose.

Nerimą kelti iki tam tikro lygio reikia, nes situacija iš tikrųjų yra neraminanti. Bet, kaip sakoma Japonijoje, nerimauti reikia tinkamai – suprantant, kodėl ir kaip nerimauji.

Foto: Asmeninis albumas

– Pandemija pakeitė visų mūsų gyvenimą, įpročius ir dienotvarkę. Kaip ji paveikė darboholikus japonus? Ar atsiradus daugiau laisvo laiko jie atrado asmeninio gyvenimo džiaugsmą, o gal, priešingai, noras išlaikyti darbo vietą dar labiau paaštrino padėtį?

– Į dirbančių pagal nuolatinį kontraktą atleidimą kompanijos žiūri kaip į teisinę neįmanomybę, milžinišką tragediją, lemiančią visišką įvaizdžio praradimą savo ir visuomenės atžvilgiu. Štai, nacionalinės aviakompanijos, užuot atleidusios savo darbuotojus, nusiuntė juos laikinai dirbti į prekybos centrus, savivaldybes ir ligonines. Pasibaigus pandemijai jie galės grįžti.

Japonijos kompanijos – milžiniškos nepriklausomos bendruomenės, kurios gyvuoja darbuotojams nuolat bendraujant, pramogaujant kartu, susitinkant vakare ir taip stiprinant santykius, būnant biure, tos bendruomenės pastate, todėl esu įsitikinęs, kad, pasibaigus pandemijai, Japonijos biurų skaitmenizacija baigsis ir visi vėl grįš į rytinius traukinius bei biurus. Ir šiandien daugybę japoniškų kompanijų gana sudėtinga atkalbėti nuo darbo biuruose ir vakarėlių baruose.

– Kaip atrodo dabartinis karantinas Japonijoje? Kokie ribojimai galioja, ar žmonės jų laikosi, ar jaučiasi visuomenės nuovargis?

– Siekdama, kad gyvybės neprarastų ir žmonės, ir ekonomika, Vyriausybė trečią nepaprastąją padėtį paskelbė labai koncentruotai – tik keturiuose regionuose su didžiausiu infekcijų prieaugiu ir pačia prasčiausia ligoninių padėtimi. Pagrindinis ribojimų taikinys ir toliau išlieka restoranai ir barai, kuriuose valgant atsiranda per daug progų šnekėtis nusiėmus kaukes.

Alkoholinių gėrimų vaidmuo pastaruoju metu irgi sulaukė atskiro dėmesio – pasak ekspertų, jiems prisidėjus dažniausiai nebelieka nei kaukių, nei viruso baimės, todėl restoranai ir barai, prekiaujantys alkoholiu, bus kviečiami užsidaryti, o tie, kurie juo neprekiaus, galės likti atverti iki 20:00 val. Siekiant mažinti žmonių srautus, prekybos centrai, pramogų parkai, kino teatrai ir kitos didelės erdvės irgi bus prašomi užsidaryti. Turiu atkreipti dėmesį į žodį „prašomi“. Nors baudos už kvietimų nesilaikymą neseniai įteisintos, jos taikomos labai simboliškai. Didžiausia bauda – aštrūs visuomenės žvilgsniai, jei neprisidedama prie bendro problemos sprendimo.

Foto: Asmeninis albumas

– Andriau, kaip pasikeitė jūsų kasdienybė? Kaip sekasi tverti „japonišką“ karantiną?

– Šių metų kovą nuėjau dėl neatidėliotinų reikalų į savo biurą mieste, tad ta pačia proga išmečiau kalendorių, sustojusį ties praeitų metų kovu, kai paskutinįkart prieš tai buvau biure. Man atrodo, tai yra šlykščiai ironiškas, bet labai tikslus visų mano metų simbolis. Pasibaigė viskas: dienos sėdint biure, japoniškai stiprinami santykiai su kolegomis baruose, spontaniški susitikimai su senais bičiuliais, svajonės grįžti atostogų į Lietuvą ir bet kokios kitos ambicijos už namų ribų.

Nekalbant apie profilaktinius išprotėjimo periodus, staigų viso gyvenimo persikėlimą į namų erdvę dabar laikau kaip galimybę geriau susipažinti ir „įsimylėti“ aplinkines erdves. Pradėjau skaityti knygas parkuose, kurių anksčiau nematydavau bėgdamas į rytinį traukinį, pirkti maistą išsinešti iš įvairių restoranų, kai paties gaminti patiekalai darosi prėski. Štai, susipažinau ir su vietinės japoniškos kepyklos savininku, kuris iš geros širdies bandė man kepti juodą duoną – spalvą atspėjo, bet skonį, šit, padarė šokoladinį.

– Japonijoje iki pandemijos lankydavosi milijonai turistų. Kaip šios industrijos stagnaciją tveria vietinis verslas, kaip tai pakeitė vaizdą gatvėse? Ar vietiniai skatinami keliauti po savo šalį, ar ieško kitų saugių krypčių?

– Japonijos turizmo sektoriui nuo viruso skauda triskart. Pirmasis skausmas – nuo beveik 32 milijonų turistų iš užsienio 2019-aisiais iki vos 4 milijonų praeitąmet. Antrasis skausmas – sumažėjo motyvacija vietinių turistų, judinusių visą ekonomiką nuo nedidelių vietinių ūkininkų krautuvių iki viešbučių ir aviakompanijų. Trečiasis skausmas – kelerius metus iš eilės olimpinėms žaidynėms naujų viešbučių kompleksus stačiusi, infrastruktūrą ruošusi šalis staiga sužinojo, kad užsienio turistai nebus įleidžiami.

Koronos išvargintas turizmo sektorius, kad būtų apmalšinta tokia dramatiška situacija, praeitąmet gavo ypatingą dėmesį – „Go To Travel“ programą ir 13,7 milijardo eurų biudžeto turistinėms nuolaidoms, kompensuojančioms kone 50 proc. viešbučio apsistojimo kainos ir nepaliekančioms progų nekeliauti. Atsisakiusi kelionių į užsienį, Japonija ėmė atrasti save pačią. Bet virusui agresyviai plintant programa laikinai sustabdyta, todėl turistų pamėgtos vietos dabar dažnai ir vėl žymiai tylesnės – turizmo sektoriaus nelaimei ir pavienių keliautojų laimei. Tokios Japonijos, sako, neturėsi ilgą laiką.

Foto: Asmeninis albumas

– Ar matytumėte, ko lietuviams būtų galima pasimokyti iš japonų dėl COVID-19 pandemijos valdymo?

– Nežinau, ar to galima išmokti japonišku lygiu, bet neabejotinai – kantrybės. Skirtingi kvietimai susilaikyti iš dalies ir iki galo, prašymai eiti į restoraną, bet iš tikrųjų neiti, japonus reguliariai pasiekia iš kone visų valstybės valdymo sluoksnių, kartais – po kelis kartus perdien. Suprasti painu, visas taisykles nuolatos sekti – tiesiog užknisa. Bet kiekvienas naujas, net ir teisinio statuso neturintis, kvietimas kaskart sulaukia dėmesio iš gyventojų ir verslų. „Shōganai (jap. „nėr kaip kitaip)“, – varto akis japonai ir vis tiek padaro, kaip nurodyta. Padaro ir kaip įsakymų nenurodyta: nuo pat praeitų metų kovo dedasi kaukes, skaičiuoja žmones aplink eidami susitikti, matuojasi temperatūrą prie parduotuvių ir trina rankas dezinfekciniais skysčiais. Nesupraskite situacijos kaip pramogos: nuo taisyklių velniavos, kvėpavimo į kaukę 24/7 ir draugų pasirinkimo einant pietauti vietiniai buvo pavargę jau tą patį kovą. Visos pusės čia koroną jau viešai vadina katastrofa, o ar Japonijai apie jas dar reikia ką nors papildomai papasakoti?

Periodiškai žemės drebinama, taifūnų lamdoma ir cunamių šluojama, Japonija žino, kad nors ir pasirodo staigiai, katastrofos greitai nesibaigia. Jos niekada netrunka savaitę, sezoną ar vienus metus, o paskui kurį laiką dar ir pasekmes reikia sutvarkyti. Todėl ir shōganai – be jokios laimės, bet su susikaupimu, kad reikės kentėti ir atkurti šalį ilgą laiką. O kaip dėl taisyklių? Jos, nors ir nebūtinai pačios tikslingiausios, – kryptis bendruomenės protui vesti. Nacionalinės katastrofos vieno žmogaus pastangomis nesusitvarkys.

Foto: Asmeninis albumas

– Jūsų dėka jau žinome „Kaip veikia Japonija?“ Ši knyga sulaukė didelės sėkmės, o dabar rašote naują – „Ką veikia Japonija?“ Ką šį kartą sužinosime apie Tekančios Saulės šalį?

– Pažiūrėjusi į tai, kaip veikia Japonija, ir pasistačiusi pažinties pamatus, Lietuva nusipelno pamatyti, ką veikia Japonija, – žiūrėti mažiau dramatiškų skirtumų ir daugiau kasdienių, žmogiškų panašumų. „Ką veikia Japonija?“ ieškos tai pasiekti padedančių naujų Japonijos istorijų po netikėtas salų šalies erdves. To verta siekti, nes esu įsitikinęs, kad Japonijai pačiai neįdomių momentų paieškos turi rimto potencialo sukurti realistiškesnį jos vaizdą ir įtvirtinti lietuvišką pažintį su ja. Knygos pasakojimai iš Japonijos neduos aiškių atsakymų, bet suteiks naujų krypčių plačiau interpretuoti jos gyvenimą. Knygos skyriai nerodys salų šalies žmonių, turinčių aiškias popliteratūroje brėžiamas gyvenimo prasmes, bet žiūrės į savaitgaliais tų prasmių ieškančius prekybos centruose ar pusryčių skrebučiuose. Knyga nekalbės apie netobulumą idealizuojantį vabisabio (wabi sabi) meną, bet įsileis į namus, kur netobulumo pilna natūraliai ir be meniškų pastangų. Laiko tėkmė bus iš naujo suprasta ne svajingai palinkus prie berželio (bambuko?), o antspauduojant dokumentus savivaldybėje. Laikinumas reikšis ne sakurų žiedlapių kritimu pavasarį, o lankantis pas gydytoją vietinėje poliklinikoje. Maisto elegancija aiškės ne per sušius, o vietinius balandėlius. Kitaip sakant, pati Japonija nebus analizės objektas – kol Lietuva žiūrės į nepraustas, knygai neruoštas jos dienas, ji toliau ramiai užsiims savo gyvenimu.

Trečius metus leisdamas Japonijoje, kęsdamas ir mylėdamas jos kalbą, galėsiu peržengti stebėtojo ribą ir drąsiau kalbinti šalies žmones tiesiogiai. Bandydamas paaiškinti arbatą, kelias dienas ravėsiu piktžoles tarp Kioto arbatžolių krūmų ir ilgaamžių vietinių ūkininkų klausiu, kas juos motyvuoja daryti tą patį jau 50 metų. Mėgindamas suprasti senatvę, kalbėsiu su slaugytoja, kuri bando tai padaryti dirbdama senelių namuose. Skyriuje apie romantiką puslapių skirsiu merginai, kuri žiūrėdama atgal į savo darbo naktiniuose kvartaluose patirtį papasakos apie tai, ko ieškodavo jos klientai.

Visa tai knygoje „Ką veikia Japonija?“ taps didelėmis ir mažomis temomis, kurios pasakos apie visiems jau pažįstamą gyvą kasdienybę, tik kitoje pasaulio pusėje. Tai – galimybė kitaip pamatyti aną Japoniją, galbūt – iš naujo suprasti šitą Lietuvą.

Foto: Asmeninis albumas

– Kaip atrodo pats knygos kūrimo procesas? Ar esate susikūręs tam tikrą rašymo rutiną?

– Knygos apie šalį rašymas yra rizikingas dalykas: realybę visada gali imti perdėtai interpretuoti savaip. Taigi svarbiausias žingsnis kuriant – visą laiką statyti save į kuo daugiau nepatogių padėčių, mėginti patirtis, su kuriomis gal visai ir nenorėtum prasidėti, aktyviai kalbėtis su žmonėmis iš skirtingų regionų ir gyvenimo kelių. Kitaip sakant, knygą galvoje turi laikyti ne keliskart per mėnesį ar savaitę, o kiekvieną gyvenimo momentą. Tik stengdamasis žiūrėti ne į reiškinius, pasakojimus ir daiktus prieš akis, o toliau jų ilgainiui gali sukurti platesnį šalies vaizdą.

Ieškodamas būdų bėgti nuo minių esant koronai, prie klaviatūros sėdu kelis ankstyvus rytus per savaitę savo mėgstamose kavinėse. Taip ne tik surašau kelis puslapius, bet ir gaunu kelias papildomas istorijas iš šalia sėdinčių žmonių.

– Kada šią knygą išvysime Lietuvos knygynuose?

– Aplinkybėms ir įkvėpimui susiklosčius sėkmingai – 2022-aisiais rudeniop.

– Kaip manote, kaip atrodytų japono parašyta knyga „Kaip veikia Lietuva“? Ką jie išskirtų kalbėdami apie mūsų elgesį, kasdienybę, kultūrą? Kas mus labiausiai skiria ir vienija?

– Japonas autorius būtų nustebęs, kad kitoje gaublio pusėje yra šalis, kuri gali būti tiek panaši į Japoniją. Prisimindamas savo šalį, jis sakytų, kad lietuviai – nuoseklūs emocijų taupytojai, su kuriais tapti draugais užtrunka laiko, bet tapus vienąkart tai – visam gyvenimui. Jis stebėtų lietuvius, važiuojančius vaikščioti prie ežerų, miškų ir jūros, vykstančius kepti mėsų, ir galvotų apie savo tautiečius, nuolatos ieškančius būdų išlaikyti ryšį su gamta už miestų. Sakytų: štai, Lietuva irgi turi dilemą dėl mažėjančios, senstančios populiacijos, kad irgi ieško būdų būti atviresnė pasauliui ir mąstymu, ir ekonomika, ir politika. Rašytų, kad ir Lietuva visiems apie savo kalbą primena kaip „sudėtingiausią pasaulyje“ ir nuolatos galvoja, kaip ją mato pasaulis.