Dar ši vieta vadinama Senų automobilių miestu (Old Car City). Jame – daugiau nei 4 tūkst. klasikinių modelių, iš gamyklų išriedėjusių dar praeito šimtmečio viduryje. Didžiausią ekspozicijos dalį sudaro 1972-aisiais arba kiek seniau pagamintos transporto priemonės. Bendras jų užimamos miškingos teritorijos plotas – beveik 14 hektarų. Čia galima išvysti senutėlaičių „Ford“ bei „Cadillac“ markių automobilių ir netgi retąjį 1941-ųjų „Mack“ pienovežio modelį. Norint apžiūrėti visas čia sugabentas transporto priemones, tektų sukarti beveik 10 kilometrų.
Pradedant pasakoti Senų automobilių miesto istoriją, tenka sugrįžti į 1931-uosius, kai Lewisų šeimyna nedideliame pirmuosius metus tada skaičiavusiame Vaito miestelyje įkūrė paprasčiausią parduotuvę. Parduotuvėje buvo prekiaujama kuo įvairiausiais daiktais, pradedant drabužiais ir baigiant automobilių dalimis, padangomis bei degalais.
Kai JAV įsitraukė į Antrąjį pasaulinį karą ir ėmė stigti tokių resursų kaip plienas bei padangos, Lewisai kuo sėkmingiausiai pradėjo verstis metalo laužu. Jie supirkinėjo senus automobilius, juos išardydavo ir pardavinėdavo dalimis. Šitaip besidarbuojant, iki 5-ojo praeito amžiaus dešimtmečio pabaigos universalinę parduotuvę pavyko paversti visu pajėgumu veikiančia trofėjams prilygstančių automobilių baze. Būtent tokioje aplinkoje ir gimė Deanas Lewisas, dabartinis Senų automobilio miesto savininkas.
Visą savo vaikystę D. Lewisas praleido žaisdamas tarp automobilių: vieną dieną jis įsikūnydavo į lenktynininką, o kitą tapdavo mokyklos autobuso vairuotoju.
„Taip aš nuvairavau milijonus mylių, nors nė per colį nepajudėdavau iš vietos“, – pasakojo D. Lewisas, dalydamasis prisiminimais su CBS naujienų laidos reporteriu.
Sunkvežimiai ir automobiliai buvo visa šio žmogaus realybė. Tačiau kai jam pačiam atiteko metalo laužo verslas, vyras ėmė tvarkytis pagal visai kitokį planą. D. Lewisas nutarė automobilius išsaugoti, o ne ardyti.
Kelis paskesnius dešimtmečius jis stengėsi įsigyti kuo įvairiausių senų ir nepataisomai sugedusių automobilių iš aukcionų, privačių asmenų bei sąvartynų. Kol sukaupė solidžią kolekciją, teko išleisti tūkstančius dolerių. Viena D. Lewisui brangiausių transporto priemonių – tai 1946-ųjų laidos „Ford“ modelis, kuriuo buvo naudotasi filmuojant 1983-iaisiais pasirodžiusią kino juostą „Murder in Coweta County“ su Johnny Cashu ir Andy Griffithu.
Per paskesnius metus Senų automobilių miestas tiek išsiplėtė, kad teko įsigyti daugiau žemės viskam sutalpinti. Iš pat pradžių D. Lewisas sutiko parduoti keletą automobilių, tik jis nebuvo iš tų pardavėjų, su kuriais kolekcininkams pavykdavo išsiderėti sau palankią kainą. Kiekvienas automobilis kėlė šeimininkui nostalgiškus prisiminimus, todėl su juo skirtis jisai sutikdavo tiktai tada, jei siūloma suma, jo galva, būdavo pakankama. Begalė automobilių dalimis besidominčių lankytojų yra išvykę iš šios vietos nepatenkinti ir nieko nepešę. Vis dėlto jei paties D. Lewiso paklaustumėte, kurių galų jam visas šitas gėris, jisai kuo nuoširdžiausiai atsakytų, kad viskas parduodama.
Tiksliau, taip D. Lewisas būtų atsakęs kiek seniau. Dabar jis šitaip nebesako, mat suvokė, kad daugiau pinigų galima užsidirbti ne pardavinėjant automobilius, o imant mokestį už ekspozicijos apžiūrėjimą ir fotografavimą.
Dabartinį Senų automobilių miestą per metus aplanko šimtai smalsuolių. Norintys tik pasidairyti ir pavaikštinėti po teritoriją turi sumokėti 15 dolerių, o tiems, kurie įsigeidžia išsivežti ir nuotraukų, ekspozicijos aplankymas kainuoja 25 dolerius. Automobilių dalių D. Lewisas jau nepardavinėja. Ir kaip galėtų? Juk jos dabar – muziejaus eksponatai.
