Turint galvoje, kad po Butaną galima keliauti tik su gidu, turistui, vykstančiam į šią šalį vienam, teks pakloti už kelionę nemažai pinigų. Galbūt kažkam tokie įkainiai pasirodys išpūsti, tačiau Butano ekonomika yra gana skaidri – didžioji dauguma šių pinigų keliauja medicinos ir švietimo sritims vystyti.

Be šių kliūčių, laukia dar vienas nepatogumas: nusigauti iki reikiamos vietovės be vietos gido ir vairuotojo bus neįmanoma. Butane praktiškai nėra visuomeninio transporto, o keliuose nėra šviesoforų – judriose miestų sankryžose eismą reguliuoja specialūs pareigūnai.

Taigi ar apskritai verta vykti į Butaną, jei ši kelionė yra tokia brangi ir sudėtinga? Verta. Pirmiausia dėl šalyje išsaugotų tibetietiško budizmo tradicijų – senovinių vienuolynų, relikvijų, drabužių, religinių švenčių ir olų, kuriose gyveno gerbiami mokytojai ir jogai.

Šioje atokioje ir kalnuotoje šalyje, įsikūrusioje tarp Himalajų viršukalnių, turisto kiekviename žingsnyje tyko neįtikėtini atradimai, o gidai suteikia informacijos, kurios nerasite interneto erdvėse.

Oficiali Butano kalba – dzongkha. Ja kalbama dzonguose – tvirtoves primenančiuose rūmuose, kuriuose gyvena pasaulietinė ir religinė valdžia. Butane kalbama iš viso 25 kalbomis, ir jos kartais labai smarkiai skiriasi viena nuo kitos. Dėl šios priežasties karalius priėmė labai išmintingą sprendimą – mokyklose vaikus mokyti anglų kalba.

Foto: Shutterstock

Butano gyventojai savo šalį vadina Druk Yul – Griaustinio drakono žeme. Šalies karalius visiškai oficialiai yra laikomas drakonu. Pasakojama, kad be karaliaus, kalnuose gyvena ir daugiau drakonų, tiesiog ne visi juos regi. Kad nebūtų trikdoma drakonų ramybė, kopti į viršukalnes yra uždrausta. Tačiau Butane egzistuoja daug įdomių takų ir be kopimo, įskaitant Sniego žmogaus taką – vieną sudėtingiausių žygių pėsčiomis maršrutų pasaulyje.

Norint įveikti šį maršrutą, reikia eiti dvi savaites. Maža to, didžioji jo dalis driekiasi 4 tūkst. metrų aukštyje. Arkliai tokiame aukštyje nebepaeina, todėl gidai mantai nešti naudoja jakus – tradicinius Himalajų gyvūnus.

Be drakonų ir jakų, dar vienas paslaptingas Butano bei Tibeto gyvūnas yra snieginis liūtas. Snieginių liūtų skulptūros puošia įėjimus į vienuolynus ir saugo svarbias relikvijas. Tačiau jei sutikti drakoną ar snieginį liūtą tikimybė yra maža, tai pamatyti dar vieną gyvūną – takiną – yra labai realu. Takinai – į karvę panašūs ožkų pošeimio gyvūnai, turintys simpatišką snukutį ir didelius ragus.

Foto: Shutterstock

Demonai taip pat yra neatskiriama Butano faunos dalis. Butano gyventojai tiki, kad demonai būna įvairūs: kai kurie iš jų savo dydžiu prilygsta žemynams, kiti – mažesni. Paprastai demonai kenkia žmonėms, tačiau patyręs lama ne tik gali įveikti demoną, bet ir įtikinti jį tarnauti gėrio jėgoms.

Butane iki pat 2002 metų televizija buvo uždrausta, ir net dabar kai kurie šalies gyventojai įtartinai žiūri į „juodąsias dėžes“. Vienas gidas pasakojo, kad savo tėvui buvo padovanojęs televizorių, tačiau jis šios dovanos neįvertino ir paleido į jį šūvį iš ginklo. Vargu ar gido tėtis mėgdžiojo Elvį – tiesiog tam, kad jis būtų laimingas, televizoriaus nereikia.

Butane, beje, šalies vystymasis matuojamas ne bendruoju vidaus produktu, bet bendrąja vidaus laime. Butane egzistuoja net speciali Laimės ministerija, vykdanti gyventojų apklausas ir mėginanti išsiaiškinti, kiek jie yra laimingi. Tačiau apklausos rodo, kad „itin laimingais“ save laiko tik 20 proc. šalies gyventojų. Tačiau kiekvienais metais šis rodiklis auga.

Foto: Shutterstock

Kaip Butane gyventojai vertina laimę? „Štai, žiūrėkite. Aš nueisiu į parduotuvę ir nusipirksiu naują telefoną. Iš pradžių būsiu labai laimingas. Po to priprasiu – laimės bus mažiau. Tuomet bus išleistas naujas telefono modelis, ir aš vėl būsiu nelaimingas, kad turiu pasenusį telefoną. Tai yra trumpalaikė laimė, jos neverta siekti... Tačiau egzistuoja ilgalaikė laimė – turėti gražią šeimą, džiaugtis gera sveikata, valgyti gerą maistą, turėti gerus vaikus, gyvus tėvus, daryti gerus darbus, turėti gerą vyriausybę. Tai ilgalaikė laimė, ir ji visuomet teikia džiaugsmą. Svarbiausia, mokėti ją vertinti“, - aiškina vietinis.

Tačiau dauguma turistų vyksta į Butaną dėl autentiškų Himalajų budizmo tradicijų, kurios čia išsaugotos nepakitusios. Šalyje dominuoja Drukpa Kagyu linijos mokykla, taip pat paplitusi Nyingma mokykla ir senoji Tibeto religija bonas.

Dzongai – tai vienuolynai, tvirtovės ir administraciniai pastatai, būdingi Himalajams. Dzongų statybos prasidėjo XVII amžiuje, kai susikūrė Butano valstybė ir ją pradėjo valdyti dvasiniai lyderiai šabdrungai. Kiekvienas dzongas yra kažkuo savitas ir nepanašus į kitus. Pavyzdžiui, Punakos dzongas, arba Didžiosios laimės rūmai, turi didelę religinę reikšmę. Čia saugomas Ganžuras – 108 tomų budizmo kanonas bei karališkosios relikvijos. Šiame dzonge yra pirmojo šabdrungos mauzoliejus, o žiemą jame apsistoja Butano budistų dvasinis lyderis Dže Kempo.

Foto: Shutterstock

Vienas iš labiausiai Butane gerbiamų budizmo mokytojų yra Padmasambhava, arba guru Rinpočė. Jis gyveno VIII amžiuje ir buvo didis jogas, kuriam dvi dakinės (Kali palydos demonės, turinčios slaptos išminties) atskleidė tantrines žinias.

Plačiai už Butano ribų žinomas Čod – išsilaisvinimo nuo priklausomybių ir kitų vidinių „demonų“ – ritualas, kurio pradininke laikoma garsi jogė Machig Labdron. Šis ritualas paprastai atliekamas naktį atokiose vietose – olose, miškuose, kapinėse ar kremavimo vietose. Jogas pučia vamzdelius iš žmogaus kaulų ir kviečia alkanas dvasias, vietoje aukos siūlydamas savo kūną. Įveikęs nuosavas baimes, peržengęs jausmus ir priklausomybes, jogas pasiekia nušvitimą.

Kai kurie tradicijų ir ritualų aspektai europiečiams gali pasirodyti šiurpoki, tačiau Butano gyventojai tikina, kad jais be jokių išimčių siekiama tik išsilaisvinimo ir nušvitimo.

Foto: Shutterstock

Vienuolynai, mažesni už dzongus, vadinami lakhangais. Tačiau dažnai būtent mažieji vienuolynai saugo pačias keisčiausias istorijas. Pavyzdžiui, Čimio lakhange, kurį įkūrė budistų vienuolis ir misionierius, vienas iš „šventųjų pamišėlų“ Drukpa Kunley, saugomas senovinis falas su sidabrine rankenėle. Jis buvo atgabentas iš Tibeto ir dabar yra naudojamas demonams išvaryti bei vaisingumui skatinti. Kad palaimintų lankytojus, vienuolyno vyresnysis šiuo falu pastuksena jiems į kaktas.

Nepaisant to, kad Butane nepaplitusios tokios vakariečiams įprastos pramogos kaip televizija ir vaikščiojimas po parduotuves, šios šalies gyventojų laisvalaikis nėra nuobodus: jie lanko vienuolynus, rengia iškylas gamtoje, daug sportuoja.

Pagrindinė sporto šaka Butane – šaudymas iš lanko. Vyrai renkasi stadione ar kitoje erdvioje vietoje ir šaudo iš lankų į siaurus taikinius. Kaip jiems pavyksta pataikyti, daug kam yra tikra paslaptis, nes taikinį iš didelio atstumo vos galima įžiūrėti. Beje, taiklus šūvis pažymimas specialiu šokiu ir daina, skirta šaulio garbei. Žiūrovai už kiekvieną šaulį gali statyti pinigus. Vėliau dalis šios sumos atitenka laimėtojui.

Foto: Shutterstock

Butano sostinėje Timpu stūkso Trašičho dzongas, kuris laikomas oficialia vyriausybės ir karaliaus rezidencija. Pats karalius gyvena nedideliuose namuose netoliese ir „į darbą“ vaikšto pėsčiomis.

Kelionė į Butaną reiškia ne tik persikėlimą erdvėje, bet ir persikėlimą laike. Patekę į šią šalį, atsidursite legendų ir senovinių tradicijų pasaulyje. Žmonės Butane dėvi tradicinius kostiumus, juos supa švari ir saugoma gamta (Butane draudžiama medžioti, žvejoti ir kirsti miškus pramoninėms reikmėms).

Tai sukelia nepaprastus pojūčius – būtent dėl jų turistai vyksta į Butaną – mažytę karalystę, kruopščiai saugančią savo kultūrą ir apsuptą kalnų, kuriuose vis dar tikima demonais, tačiau kuriuose vaikai neblogai kalba angliškai, o lamos iš kalnų vienuolynų su džiaugsmu pasakoja apie senovės ritualus. Tai šalis, kurios kalnų šlaituose pamatysite besiganančius jakus ir takinus, o jei gerai įsižiūrėsite, tai toli toli, pačiose viršūnėse, išvysite ir šokančius drakonus.