Į Kirgiziją keliavę lietuviai vos nepravirkdė kyšio paprašiusio pasieniečio ir jau atvykimo dieną ėmė laukti išvykimo

Po paskutinio savo pasakojimo apie kelionę į Abchaziją ir teoriškai neegzistuojančios, tačiau praktiškai labai realios sienos tarp Gruzijos ir Abchazijos kirtimą, vėl sulaukiau jau užmirštų klausimų, tokių kaip koks velnias mane neša į dievo apleistas pasvietes arba kaip aš apskritai nebijau ten vykti, bene baimės jausmą esu praradęs ar gyvenimas man nebemielas. Atsakau – bijau, labai bijau, nes baimės jausmo ne tik, kad nesu praradęs, bet atvirkščiai – su metais jis vis didėja, o ir gyvenimas vis mielėja.

Dėl to kaskart keliaujant ne į pačias saugiausias vietas, man prireikia vis daugiau energijos kovai su savo vidiniais demonais. Bet ta energija, matyt, dar nesibaigusi, nes tuos demonus vis dar nugaliu. Tačiau kaskart grįžus iš tokių kelionių pagalvoju – na dabar tai užteks, darau pertrauką ir kurį laiką keliausiu į patogias vietas su viskuo įkalkuliuotu ir gersiu gerus kokteilius. Tačiau neilgai trukus ima darytis nuobodu bei trūkti adrenalino, tada gulėdamas viešbutyje su geru kokteiliu sugalvoji, kad na gerai – gal dar paskutinį kartą iškeliausiu į kokią skylę, o tada jau viskas – keliausiu kaip visi. Priimi sprendimą ir vėl eikvoji energiją kovai su vidiniais demonais. Ir kiekvieną kartą tas pats užburtas ratas. Nežinau kiek dar tai tęsis.