Lietaus ir džiunglių šalyje verkia turistų piniginės, bet žmonės vis tiek važiuoja: už ką sutinka permokėti?

Į Kosta Riką įvažiavome iš Nikaragvos. Įspūdis panašus, kaip iš Kaliningrado įvažiavus į Lietuvą. Pasikeitė viskas – keliai, automobiliai, net gamta. Miškai tapo žalesni, lyg geriau nuplauti rūpestingos namų šeimininkės.

Nikaragvoje įpratę prie „čikenbusų“, čia sėdėjome patogiame autobuse, kuriame nebuvo nei stovinčių keleivių, nei prekiautojų.

Žinoma, viskas turi savo kainą. Prieš persėsdami į kitą autobusą, užėjome į degalinę užkąsti. Degalinėje buvo švaru, jauku, veikė kondicionierius. Pasiėmiau skardinę šalto alaus ir šokoladą. Toks „komplektas“ kainavo keturis dolerius. Kainos ir toliau mūsų nelinksmino.

Vietiniu sunkiai pūškuojančiu autobusu pasiekiame Monteverdės centrą ir nustembame – vaizdas kažkur matytas, jei ne Austrijoje, tai tikrai Slovakijoje ar Lenkijoje. Tai tipiškas kalnų turizmo centriukas su daugybe parduotuvių, restoranų ir, žinoma, turizmo agentūrų, kurios, kad iš turisto piniginės ištrauktų jos turinį, gali pasiūlyti padaryti viską.