Julius Berger į pasaulio kraštą leidosi drauge su žmona Ingrid. Į šalį atidėję visas asociacijas, kylančias išgirdus žodį „Sibiras“, jiedu įveikė daugiau kaip 20 000 kilometrų ir šią kelionę prilygina įdomiausiam gyvenimo nuotykiui. Norvegijoje gyvenantis lietuvis Delfi pasakojo apie jų nutikimus kelyje, aplankytus kraštus, gniaužiančią Sibiro gamtos didybę bei vietinių gyventojų nuoširdumą, sulaužantį visus stereotipus ir priverčiantį naujai pažvelgti į šį kiekvienam lietuviui žinomą, bet mažai pažintą kraštą.

– Papasakokite, kaip kilo mintis keliauti būtent į Sibirą.

– Prieš keletą metų vedini smalsumo buvome savaitėlei nulėkę į Maskvą. Abu su žmona norėjome nuvažiuoti už miesto ribų, pažiūrėti, kaip atrodo rusiškas kaimas, pabendrauti su ten gyvenančiais žmonėmis, pajausti tą energiją, kuri kartais persiduoda net per televizorių. Tačiau dėl laiko stokos ir lankytinų objektų gausos Maskvoje mes į užmiestį taip ir nenuvažiavome. Liko toks kirbėjimas dūšioje, kaip nebaigtas darbas. Vieną dieną nei iš šio, nei iš to žmona klausia: o gal važiuojame iki Baikalo ežero? Iš pradžių man prireikė įsikibti, kad nenuvirsčiau išgirdęs šį klausimą. Po galais, tai buvo šauni idėja! Vėliau reikėjo tvardytis, nes pradėjau šokinėti iš džiaugsmo ir tikrai turėjau kažkaip save raminti, mat negalėjau galvoti apie nieką kitą, o tik apie būsimą kelionę. Darbas, namai, planai, – staiga niekas man neberūpėjo ir po šio klausimo buvo nukelta į prioritetų sąrašo galą. Tuomet abu įkritome į tą minčių, svajonių, baimių ir planavimo duobę, kurioje mes mielu noru kapstėmės visus 9 mėnesius iki išvažiavimo.

– Minėjote, kad tai jums buvo pirma tokia ilga kelionė, – papasakokite, kaip jai ruošėtės, kokius namų darbus atlikote ir kaip visą reikalingą bagažą ant motociklų sutalpinote.

– Tai nebuvo pirma kelionė motociklais, bet pirma tokia ilga. Anksčiau esame keliavę iš Norvegijos į Lietuvą keletą kartų, vėliau – iš Norvegijos į Italiją (prie Pizos bokšto), dar vėliau į Nordkapą – šiauriausią (privažiuojamą) Europos tašką, kartu apvažiavome Baltijos jūrą.

Kai ruošėmės kelionei prie Baikalo, daug dėmesio teikėme motociklams. Tai turėjo būti tvirti, negendantys ir patvarūs motociklai. Domėjomės kelioniniais modeliais, klausinėjome motociklų forumuose, servisuose, kitų keliautojų motociklais ir išsirinkome pačius geriausius – „BMW F 800 GS Adventure“ ir F 700 GS modelius. Žinoma, paruošėme juos, uždėjome šonines apsaugas, aukštus stiklus nuo vėjo, variklio apsaugas ir pasirūpinome kitais techniniais dalykais. Kitų kelionės detalių planavimas ir paruošimas vyko greitai ir sklandžiai. Bet tas paprastumas mums sukėlė šiek tiek nerimo, galvojome: na, nejaugi viskas iš tiesų taip paprasta? Dėl aprangos, kelionės daiktų, detalių, draudimų ir visų kitų patarimų kreipėmės į Liną Mockevičių ir Astą Dovydėnaitę – pirmuosius lietuvius, motociklais apkeliavusius pasaulį. Be galo šaunūs ir šilti žmonės! Negailėjo patarimų ir kartu su mumis džiaugėsi dėl būsimos kelionės. O visas kitas pasiruošimas likus keliems mėnesiams iki kelionės pradžios buvo pinigų taupymas ir atostogų laiko derinimas su darbdaviais.

Dieną iki kelionės susipakavome daiktus ir juokėmės, kad dar liko vietos ką nors įsidėti, tačiau kelionės pabaigoje supratome, kad ir taip pasiėmėme per daug, ne visi daiktai buvo panaudoti. Į kitą kelionę daiktų imsime tikrai mažiau.

Foto: Asmeninis albumas

– Kaip atrodė jūsų maršrutas? Tai buvo iš anksto suplanuotas kelias, tiksliai žinant, kiek laiko praleisite ir kur, ar labiau spontaniškas keliavimas pagal nuotaiką ir aplinkybes?

– Kad ir kaip gražiai prašėme, vizą į Rusiją gavome tik vienam mėnesiui. Supratome, kad per mėnesį nespėsime nuvažiuoti iki Baikalo ir grįžti atgal, o pasibaigus vizai ir vis dar tebesant šalyje galima sulaukti labai didelių nemalonumų. Tad nusprendėme išvažiuoti mėnesiu anksčiau ir leistis Baikalo link per aplinkui.

Kai jau viskas buvo suruošta ir kai beliko tik laukti išvažiavimo datos, o ir savaitės pasidarė beprotiškai ilgos, nekantraudami pažymėjome visą kelią iki Baikalo ežero, suskirstydami jį į atkarpas po 400–800 km. Taip žinojome, kad jei per vieną dieną nuvažiuosime apie 400 kilometrų (kas yra visiškai normalu ir logiška), apytiksliai kuriose vietose nakvosime, kiek laiko turime nusukti nuo kelio į lankytinas vietas ir kiek reikės pinigų kelionei. Norėjome aplankyti keletą vietų, įskaitant Stambulo tiltus, Gruziją, Aralo jūrą, Baikonuro raketų bazę ir kitas vietas, tad pagal tuos norus derinome kelionę bei maršrutą. Žinoma, palikome sau šiek tiek laiko nusukti iš „pagrindinio kelio“, kad galėtume ką nors aplankyti, pas ką nors užsibūti ar, tarkim, jei „reikėtų“ sugesti.

Foto: Asmeninis albumas

– Išgirdus žodį „Sibiras“ lietuviams kyla daug niūrių asociacijų. Kokie stereotipai jus lydėjo keliaujant į šį kraštą ir ar pasikeitė nuomonė ten nuvykus?

– Į Sibirą vykome vasarą, tad, kaip ir tikėjomės, nebuvo šalta, kaip daugelis įsivaizduoja. Mes įsivaizdavome, kad Sibire turtinga gamta, derlingos žemės, dideli kiekiai vabzdžių ir pilni miškai meškų. Neapsirikome. Gaila, bet mešką matėme tik vieną kartą, ir tai liūdna poza – ant medžiotojo kabyklos. Niūrių asociacijų nebuvo, nes ten žemė kaip ir visur – kaimeliai, miestai ir daug žmonių, kurių dar nesugadino pinigai, politika ar pats gyvenimas. Jie draugiški, dvasingi, pamaldūs, mokantys gyventi ir viską imti iš gamtos, nes gamtos turtai ten beribiai. Žinoma, vienas niuansas – Sibiras yra labai toli. Kiek jis toli, esu smulkiai aprašęs knygoje, skyrelyje apie grįžimą Transsibiro traukiniu. Be to, šiais laikais Sibiras gal kiek kitoks, kai yra telefonai, elektroniniai žemėlapiai, išvystytas susisiekimas, kai nėra priespaudos, kai parduotuvėse yra maisto, kai žmonės turi darbo ir vietą, kur gyventi. Pagalvojus apie tremtinius, jie turėjo tikrai nekokias sąlygas ir labai mažai laiko prisitaikyti bei kažkokiu būdu išsimaitinti. Tai nebuvo lengva. Dėl laiko stokos tremtinių kapų nelankėme, palikuonių taip pat neieškojome, nes skubėjome į susitikimą su Irkutsko lietuvių bendrijos nariais giedoti Lietuvos himno. Turėjome spėti iki liepos 6-osios. Spėjome.

– Kokį įspūdį jums paliko Irkutske gyvenantys tautiečiai ir jų gyvenimo būdas? Kaip jie jus sutiko?

– Irkutsko bendruomenės lietuviai kaip ir visi lietuviai – šilti, draugiški ir svetingi. Sėdėjome ir kalbėjome taip, tarytum jau senai vienas kitą pažinotume. Stalas buvo nukrautas naminiu maistu, kaip ir visame pasaulyje lietuviai vis ragino daugiau valgyti. Teko sutikti ir tremtinių anūkų, kurie, deja, lietuviškai nekalba, bet yra be galo mandagūs ir nuoširdūs. Jie taip pat nepraleido Lietuvos himno giedojimo. Atėjo bent pastovėti kartu su giedančiais.

Bendrija turi savo patalpas Irkutsko mieste, jos išpuoštos lietuviška atributika, Maironio, Dariaus ir Girėno plakatais, lietuvių gramatikos taisyklėmis su rusiškais paaiškinimais. Sako, kad be visų kitų švenčių, jie kartais susirenka virti cepelinų. Žinoma, cepelinai – tai tik pretekstas susibėgti ir smagiai leisti laiką. Po kelionės mes jiems išsiuntėme lietuvių gamybos bulvių tarkavimo mašiną ir dabar galvojame, kad galbūt sutrumpinome tą smagų jų pasibuvimo kartu laiką, nes anksčiau bulves kažkodėl tarkavo rankomis.

Foto: Asmeninis albumas

– Galutinis kelionės tikslas – Baikalo ežeras. Kodėl kelionę norėjote užbaigti būtent prie jo?

– Galutinis kelionės tikslas turėjo būti kažkokia vieta, kuri yra žinoma, matoma žemėlapyje, turinti dvasinę ar istorinę vertę. Būtų nelabai stipri kelionė, jei būtume nusprendę važiuoti, pavyzdžiui, iki sibirietiškos pušelės, esančios už 43 kilometrų nuo Novosibirsko. Tai nesukeltų motyvacijos, nebent išaiškėtų, kad ta pušelė turi stebuklingų galių, o mes turime didelių norų. Tad sumanėme, kad tikslas bus Baikalo ežeras. Nebuvo jis kuo nors mums ypatingas, kol nepradėjome domėtis labiau. Likus dviem mėnesiams iki išvažiavimo sužinojome labai daug įdomių dalykų apie šį nuostabų ežerą, o tai sukėlė dar didesnį norą jį pamatyti. Net neklausinėjome daug, bet Irkutsko lietuviai patys pasakojo, jog ežeras turi kažkokią energiją ir tik prie jo galima pailsėti dvasiškai. Nė vienas negalėjo gerai paaiškinti kaip ir kodėl, bet visi tai patvirtino. Tada mes nuvažiavome patys. Ir, žinoma, likus gal 100 km iki tikslo pajutome tą ypatingą miškų dvasią, o vėliau – ir ežero energiją. Tai nenupasakojama, tai reikia patirti. Ši vieta taip pat buvo viena iš daugelio, į kurią mes pažadėjome grįžti.

Foto: Asmeninis albumas

– Knygoje minite, kad keliaudami vis sulaukdavote nerimą keliančių žinių apie jūsų maršrute pasirodančias kliūtis – sprogimai Kazachstane, užlieti keliai Sibire ir kitos negandos. Kaip jums sekėsi susidoroti su užklupusiais rūpesčiais?

– Visos kliūtys nuo pat kelionės planavimo iki kelionės pabaigos atrodė begalinio dydžio ir reakcija į jas buvo lygiai tokia pati kaip filmuke „Dangus griūva“. Kai Rusijos vizą gavome tik mėnesiui, net išdrįsome pagalvoti, gal vertėtų kelionę atšaukti. Bet po dviejų nemigos naktų sugalvojome važiuoti aplinkiniu, anksčiau minėtu keliu. Ir tai buvo geriausias priimtas sprendimas.

Kai sužinojome apie sprogimą Kazachstane, kuris įvyko netoli miesto, per kurį mes važiavome, taip pat galvojome apie priverstinę kelionės pabaigą. Viduryje dykumos besibaigiantis benzinas Kazachstane irgi sukėlė daug streso. Mes netgi praradome norą sustoti lankytinoje vietoje (vieną pravažiavome), nes galvojome tik apie degųjį skystį ir kur jo gauti. Užtvindytas ir neišvažiuojamas Irkutsko rajonas Sibire, per kurį driekėsi vienas vienintelis kelias mūsų tikslo link, taip pat buvo privertęs pamastyti, gal geriau apsisukti namų link nepasiekus kelionės tikslo.

Ir kai visi rimtesni nuotykiai, regis, jau baigėsi, išvažiuojant iš Rusijos neberadau „stebuklingojo“ lapelio, kuris leidžia man savo paties motociklą išvežti iš Rusijos teritorijos.

Muitininkai sakė, kad keliausime vienu motociklu, manąjį palikę muitinės sandėlyje. Žinoma, viskas baigėsi gerai ir prisiminimai apie tas problemas šiandien kelia juoką. Vienintelė vieta, kur tikrai buvo baisu, – tai vėlgi Kazachstano dykuma, kai vietoj pažadėto asfaltuoto kelio (GPS taip rodė) patekome į nesibaigianti 300 km ilgio siaubingos būklės kelio ruožą be gyvybės ženklų aplinkui, be kaimelių pakelėse ir su ribotomis vandens atsargomis savo krepšiuose. Kai diena ėjo į pabaigą, o ir mes buvome nuvargę nuo važiavimo bekele, pastebėjome, kad abu vandens turime vos pusę litro, ir nežinojome, kiek dar liko iki artimiausios gyvenvietės (ryšio telefone nebuvo, GPS dykumoje neveikia, GPS programėlė, veikianti be ryšio, kaimelių nerodė). Tada buvo tikrai baisu, nes karštis ir troškulys buvo žudantys.

Tuomet su žmona nutilome, nebekalbėjome, nebejuokavome, tiesiog važiavome toliau, bijodami ir kartkartėmis vos suvilgydami burnas saulėje įkaitusiu vandeniu, vis tikėdamiesi pamatyti kokį nors namelį. Tai – vienintelis įvykis kelionėje, kai nuotykiams vietos nebeliko, nes jei būtų sugedęs motociklas ar dėl kokios nors priežasties nebūtume galėję judėti gyvybingos vietos link, tada būtų buvę tikrai liūdniau. Bijau net galvoti apie tai.

Tačiau sėkmė buvo didesnė už mūsų būgštavimus – į pavakarę užvažiavę ant nedidelės kalvelės pamatėme gyvenvietę, esančią vidury dykumos. Tada mūsų balsai skambėjo lygiai taip, pat kaip iš animacinių filmukų apie jūreivius, kurie ilgai plaukę pamato žemę. Smulkiau šią situaciją esu aprašęs savo knygoje.

Foto: Asmeninis albumas

– Europos šalis lėkte pralėkėte, bet geriau pažinote Rytų valstybes. Kurias šalis aplankėte ir kurios labiausiai patiko?

– Keliavome per Europą, Turkiją, Gruziją, Azerbaidžaną, Kaspijos jūrą ir Kazachstaną. Prie Rusijos sienos atvažiavome keletą dienų per anksti, tad teko palaukti. Gerai išsimiegoję stačia galvą nėrėme į Sibirą.

Tai nuostabus kraštas. Ne tiek vaizdais, kiek dvasia. Jis turi kažką savito, ypač tos vietos ir miškai, esantys netoli Baikalo. Ten visai kita energija, kurios niekur nesu pajutęs. Prižadėjome sau, kad būtinai ten grįšime.

Turkijos žmonės, pasirodo, yra vieni iš draugiškiausių, o ir šalies gamta turi nepaprastai daug grožio. Gruzijos gamta neatsilieka savo žavesiu. Azerbaidžanas pilnas paslapčių ir magijų su savo degančiomis žemėmis, purvo vulkanais, istorija ir žmonėmis.

Kazachstanas nustebino taip, kad iki šiol negaliu atsigauti. Įvažiavęs giliau į dykumą, patenki tarsi į filmą su vėjo nešiojamais sudžiūvusiais krūmokšniais, karščiu, kylančiu nuo asfalto. Kartais kelią pereina kupranugaris arba šone, kiek toliau, šuoliuoja laukinių žirgų būrys, už savęs palikdamas kylančias smėlio ir sauso molio dulkes, kurias nusėdusias vėliau pakelia pasitaikantys nedideli tornadai. Ten sunku suprasti, kad nesapnuoji, kad tai – tikrovė. Ši šalis mus taip pat pakerėjo ir pažadėjome jai, kad sugrįšime. Beje, Kazachstanas turi kanjonų, kaip ir Amerika.

Foto: Asmeninis albumas

– Viename interviu esate minėjęs, kad lietuvių giriama Gruzija jūsų nesužavėjo. Kodėl?

– Kalbant apie tamsiąsias kelionės puses, Gruzijoje nuotaika buvo šiek tiek pagedusi. Į šią šalį važiavome tikėdami, kad visos anksčiau girdėtos pagyros apie ją yra tiesa. Deja. Žmonės, kurie ten atskrenda lėktuvu ir yra gidų nuvežami į lankytiną vietą pafotografuoti, o paskui – į viešbutį išgerti vyno, apie Gruziją atsiliepia, žinoma, gražiai. Ir tai nė kiek nestebina, nes jie nemato kitos šalies pusės. Žmonės ten praktiškai visi draugiški, bet kai atsisėda prie automobilio vairo, jie tampa savižudėmis torpedomis, bet kokia kaina lekiančiomis taikinio link. Mes motociklais važiavome tarp tūkstančių begalvių už vairo, nepraslydę pro akis ir abu nuskausminti korumpuoto policininko. Nakvojome kempinge, kuriame mus 2 valandą nakties panoro aplankyti pora girtų smalsuolių, atvažiavusių automobiliu, sustojusių priešais palapinę ir iš jos pasidariusių sau romantišką nakties vaizdą su geru automobiliniu apšvietimu ir, žinoma, užvestu varikliu. Benamiai šunys, tie patys policininkai prie vairo keliuose, pinigų sistema, skurdas, karvės, vaikščiojančios po greitkelį, – tokie nuotykiai Batumyje atėmė paskutinį norą kada nors grįžti į Gruziją. Nuo šiol ją perskrisiu lėktuvu. Maistas, ir tas nepagelbėjo, jis tikrai nėra geresnis nei Turkijoje ar Kazachstane. Na, kaip minėjau, čia yra tamsioji kelionės pusė ir nereikėtų į ją gilintis per daug. Be to, tai yra mūsų patirtis, džiaugiuosi dėl tų, kurie čia randa gerų emocijų.

Foto: Asmeninis albumas

– Įveikę daugiau kaip 20 000 kilometrų dabar jau ir patys galite tapti puikiais patarėjais tiems, kurie nori, bet nesiryžta leistis į tokią kelionę motociklais. Ką būtina žinoti, suplanuoti prieš vykstant į ilgą kelionę metaliniais žirgais?

– Keista, bet visai nesenai patys ieškojome patarimų, kaip reikėtų ruoštis ilgai kelionei motociklais. Ir man labai nepatiko pasakymas – „tiesiog važiuokite“. Dabar aš pats sau nepatinku taip sakydamas, bet vis tiek noriu duoti tą patį patarimą – tiesiog važiuokite. Žinoma, jei pasiruošite prieš kelionę (susitvarkysite vizas, draudimus, kiek paskriausite kiaulę taupyklę), tada kelionė bus sklandi. O jei kelionei nesiruošite, ji taps įdomesnė. Vizas galima susitvarkyti internetu, ambasadose arba pasitelkus fantaziją, kuri atitinka situaciją, draudimai taip pat sutvarkomi internetu. Pasibaigus pinigams galima paprašyti pagalbos draugų ar artimųjų. Jie tikrai pagelbės, žinoma, jei nieko jiems nesate pridirbę ir jie norės, kad grįžtumėte iš tolimo krašto. Pačiu blogiausiu finansiniu atveju galima susirasti darbą už maistą, nakvynę ir keletą pinigėlių degalams. Kelionė turi tokį dėsnį – kuo mažiau jai ruošiesi, tuo įdomesnė ji tampa ir turi daugiau nuotykių. Žinoma, sugedęs motociklas ar sprogusi padanga negyvenamoje teritorijoje yra menkas nuotykis tuo metu, bet garantuoju, kad grįžus iš kelionės tai bus viena įdomesnių istorijų, kurių anūkai klausysis ištempę ausis.

Jeigu norite mažiau nuotykių, rekomenduoju pirmiausia pasirūpinti skiepais (priklausomai nuo šalių, į kurias važiuojama), taip pat draudimu, kuris butu tarsi „escape“ mygtukas, jei įvyktų kas nors labai negero. Draudimas turėtų būti ne vien sveikatos, bet ir motociklo, taip pat – artimųjų pargabenimas namo, nes, ko gero, jei tau lūš koja, jie vieni kelionės tęsti nebenorės. Jei jaučiatės silpnas mechanikas kaip ir aš, susižymėkite motociklų servisų vietas žemėlapiuose, tose vietose, kur ruošiatės vykti, – jei dykumoje ar tundroje sugesite ir nebus interneto, jūs bent jau žinosite, kuria kryptimi turi nutempti pro šalį ant mulo jojantis ir maloniai pagelbėti sutikęs vietinis gyventojas. Būtinai būtinai nakvokite pas žmones kaimeliuose, namuose, kiemuose. Nesirinkite viešbučių. Tik taip jūs sužinosite daugiau apie kultūrą, istoriją, papročius, susirasite naujų draugų, pajusite nepamatuojamą draugiškumą, nuoširdumą ir norą pagelbėti. Pamatysite, kaip gyvena žmonės už tūkstančių kilometrų nuo jūsų namų. Stokite kaimuose ir klauskite, kur galėtumėte pernakvoti, pasiūlykite pinigų, turėkite „užsienietiškų“ saldainių, atvirukų, suvenyrų.

Foto: Asmeninis albumas

– Grįžus iš kelionės visi jūsų nuotykiai sugulė į knygą „Į Sibirą savo noru“. Kaip kilo mintis aprašyti patirtus nuotykius?

– Iš pradžių neturėjau plano parašyti knygos. Pradėjau užsirašinėti bilietų pirkimo ir laivų uosto ypatumus Azerbaidžane. Tai turėjo išeiti ilgas feisbuko įrašas. Bet keliaujant vis toliau pastebėjau, kad labai daug ką noriu papasakoti arba užrašyti. Kelionės pabaigoje pamačiau, kad prirašiau labai daug (viską rašiau į telefoną). Kai perkėliau tekstą į kompiuterį ir išvydau, kiek jame žodžių, supratau, kad tai gali būti knyga. Po ilgo triūso viskas sugulė į popierinius knygos lapus. Dėl to labai džiaugiuosi, nes kelionėje mes mažai fotografavome, todėl smulkus kelionės aprašymas tapo ypač vertingas ir kone vertingesnis už nuotraukas.

Mes dabar iki smulkmenų žinome kiekvieną kelionės dieną ir žinosime iki tol, kol turėsime knygą. Be to, žmonėms, norintiems ir negalintiems ar bijantiems keliauti, tai galimybė prisijungti prie kelionės saugiai sėdint namie. Gali būti, kad dėl šios priežasties knyga dabar puikiai perkama. Dažnai gauname atsiliepimų, skaitytojai dėkoja ir parašo, jog kelionėje (knygoje) skrido iš paskos tarsi dronas, kiti sėdėjo ant galinės motociklo sėdynės, treti buvo arba tiesiog keliavo kartu. Džiaugiamės kartu su žmona, kad ši kelionė sulaukė daug susidomėjimo ir visai netyčia tapo didžiausiu mūsų gyvenimo nuotykiu.