„Tu ką, idiotas?“, - šios frazės man nesakė tik tinginys, kai prieš keletą metų paskelbiau savo tikslą – aplankyti visas pasaulio šalis“.

Per dešimt metų pabuvojau 193 pasaulio šalyse – būtent tiek jų yra pilname Jungtinių Tautų sąraše. Žemės rutulį apkeliavau daugiau kaip 45 kartus. Daugiau kaip tūkstantį kartų skridau lėktuvu ir ore praleidau daugiau kaip 3 tūkst. valandų, t. y. maždaug 20 savaičių. Virš debesų įveikiau daugiau kaip 2 mln. kilometrų, o tai atitinka penkias keliones į Mėnulį! Ir tai yra neskaitant kelionių traukiniais, autobusais, maršrutiniais mikroautobusais, laivais ir kitomis transporto priemonėmis. Buvau tapęs 140 oro linijų bendrovių keleiviu, pabuvojau daugiau kaip 300 oro uostų ir išbandžiau 40 lėktuvų tipų – pradedant visai mažais lėktuvėliais ir baigiant pačiais didžiausiais laineriais pasaulyje.

Pirmoji šalis buvo Kipras. Paskutinės valstybės, kuriose apsilankiau kiek daugiau nei prieš metus – Pietų Sudanas, Centrinė Afrikos Respublika ir ekvatorinė Gvinėja.

Mano paraišką rekordui analizavo kelis mėnesius. Komisija tikrino visus įrodymus: pasų kopijas, vizas, sienos kirtimo antspaudus ir juos pakeičiančius dokumentus, nuotraukas iš kiekvienos šalies, darytas atpažįstamų objektų fone ir kt. Ir štai diplomas mano rankose! Puiki dovana Naujųjų metų proga.

Kai pradėjau keliauti, apie rekordą net nesvajojau. Tačiau žymėdamas žemėlapyje valstybes, kuriose jau apsilankiau, pagalvojau: kodėl gi ne? Prieš trejus metus susidariau tikslų planą: kur vykti ir kada tai galėsiu padaryti. Vienur vyko karas, kitur buvo problemų su vizomis. Po to tiesiog ryžtingai siekiau savo tikslo.

Pirmąsias 100 – 120 šalių aplankyti buvo gana lengva. Žinoma, žiūrint iš profesionalaus keliautojo taško. Toliau ėjo „sudėtingų“ valstybių sąrašas. Taikos metu į jas galėjo atvykti tik kiek daugiau nei 100 užsieniečių. Džiaugiuosi, kad patekau tarp jų.

Šalys, kuriose beveik nėra turistų, įsimena ne savo žymiais objektais. Jos įsimena tuo, kad į jas sunku patekti. Kartais dar sunkiau būna iš jų ištrūkti.

Pati pavojingiausia valstybė – Libija. Nerekomenduoju į ją vykti net labiausiai patyrusiems keliautojams. Ten vyksta karas, todėl prieš vykdami į šią šalį, tūkstantį kartų pagalvokite. Nėra jokios garantijos, kad iš jos grįšite.

Pačia draugiškiausia šalimi pavadinčiau nykštukinę Tuvalu valstybę, įsikūrusią Ramiojo vandenyno saloje. Jos pavadinimas nuskambėjo prieš kelis metus, kai buvo paskelbta, kad dėl klimato atšilimo ši sala po kelis centimetrus kasmet panyra po vandeniu. Vietos gyventojai pamažu palieka salą, o tuos žmones, kurie dar yra pasilikę, remia valstybė. Jos gyventojai neįtikėtinai draugiški. Meiliai elgiasi net benamiai šunys, kurių ten labai daug.

Butanas, įsikūręs pietiniame Himalajų šlaite, yra, mano nuomone, pati egzotiškiausia šalis.

Nusigauti iki jos – jau savaime nuotykis. Į Butaną skraidina tik viena oro linijų bendrovė. Į šią šalį leidausi per savo gimimo dieną, kad patekčiau į Paro Taktsango (Tigrės lizdo) šventyklą, kuri yra labai svarbi viso pasaulio budistams. Šį turą galima įsigyti, tik iš anksto rezervavus jį vietos agentūroje – tai vienintelis būdas patekti į šią šalį. Jis kainuoja 200 – 250 dolerių per dieną, tačiau į šią sumą įskaičiuotas pragyvenimas, maistas ir gidai.

Iš civilizuotų šalių mano širdis priklauso Australijai. Žmonės ten visuomet šypsosi, jie komfortiškai gyvena, skaniai maitinasi, nuostabus klimatas. Neįtikėtini ir šios šalies gyvūnai: kengūros, koalos, echidnos, ančiasnapiai.

Kelionės išsunkia tiek fiziškai, tiek morališkai. Ruošiantis išvykti, labai svarbu tai suprasti. Nuolatiniai persėdimai, nesibaigiantys užlaikymai ir atšaukti reisai (ypač Vakarų Afrikoje), laiko juostų pasikeitimai. Nuolat lydintis galvos skausmas – organizmui sudėtinga persijungti. Kartais nesupranti, diena dabar ar naktis. Šito neišvengsi. Labai svarbu laikytis griežto miego režimo, turėti vaistų atsargų (kai kuriose šalyse jų neįmanoma įsigyti), skrupulingai pasirengti kelionei, sugebėti greitai priimti sprendimus ir turėti informacijos apie šalį.

Mano pase daugybė vizų lipdukų ir įvairių šalių antspaudų. Kai atvyksti į šalį, kurios žmonės nėra matę arabiškų rašmenų ar hieroglifų, pasieniečiams kyla daug klausimų. Beje, Rusijoje taip pat. Kiekvieną kartą einant per pasų kontrolę, tekdavo pasakoti savo istoriją. Pora kartų pasieniečiai net sukiojo pirštą prie smilkinio: rodė man, kad esu beprotis.

Yra šalių, kurios nepageidauja keliautojų, turinčių, pavyzdžiui, Izraelio vizą.

Ir tai ne tik tokios Artimųjų Rytų šalys kaip Iranas, Kuveitas ar Jungtiniai Arabų Emyratai. Prie tokių valstybių tenka priskirti ir Indiją bei Kiniją, taip pat tas šalis, kur vyksta kariniai veiksmai. Išeitis viena – į tas šalis reikia vykti su nauju pasu.

Pačios gražiausios, mano nuomone, merginos gyvena Nigerijoje ir Malavyje – mažai žinomoje Rytų Afrikos šalyje. Jos putlių formų, visuomet šypsosi ir trykšta gyvenimo džiaugsmu. Jos puikiai žino, ko yra vertos!

Aš esu visavalgis. Nėra tokio maisto, kuris man nepatiktų. Labai mėgstu japonų virtuvę. Be sušių, Japonijoje gaminama daugybė skanių patiekalų. Patinka ir ispanų virtuvė: ryškūs, aštrūs, nebrangūs ir paprastai paruošiami patiekalai. Dievinu ir Pietų Amerikos maistą: vištienos, pupelių ir specialių padažų derinius.

Tačiau pats mylimiausias maistas, žinoma, yra naminis, kurį gamina mano mama. Po eilinės egzotiškos kelionės labiausiai pasiilgstu barščių, maltinukų, baltos mišrainės, šaltienos ir silkės su kailinukais – to maisto, prie kurio esu pripratęs nuo vaikystės.

Šiuo metu tokios kelionės praktiškai yra neįmanomos ir, mano nuomone, pavojingos. Tačiau pabūti namuose irgi yra gerai. Dabar rašau knygą, paremtą mano kelionių įspūdžiais ir nuotykiais.