Jabuka ir Brusnikas yra vienintelės Kroatijai priklausančios salos, kurių kilmė grynai vulkaninė. Kartu su dar viena, Palagružos sala, kurios kilmė tik iš dalies vulkaninė, salos sudaro vadinamąjį Adrijos vulkaninį trikampį. Brusnikas, Jabuka, kai kurios Viso salos Komiskos įlankos sritys ir dalis Palagružos susiformavo iš magmos, išsiveržusios, kai daugiau nei prieš 200 mln. metų skilo priešistorinis Pangėjos superkontinentas.

Dėl uolose esančio magnetito (gamtoje aptinkamo geležies oksido) Jabuka pasižymi magnetiniu poveikiu, sutrikdančiu pro salą plaukiančių laivų kompasų rodyklių veikimą. Kartais teigiama, kad būtent dėl šios priežasties laivai kaip įmanydami vengia priartėti prie Jabukos, bet iš tikrųjų sala tiesiog pernelyg nutolusi nuo visų jūrinių maršrutų. Štai kodėl šalia salos galima išvysti tik tuos laivus, kuriems sala – kelionės tikslas.

Kad ir kaip būtų, nusigauti į Jabuką nėra lengva. Gilių vandenų apsuptą vienišą salą iš visų pusių gairina vėjai. Kadangi net ir menkas vėjas atviroje jūroje sukelia dideles bangas, tik ypač įgudę ir sėkmės lydimi jūrininkai geba išlaviruoti taip, kad laivas nesirėžtų į salos uolas. Nepatogumo sukelia ir tai, kad Jabukos pakrantė visiškai netinkama švartuotis, be to, sala neturi įlankų, kuriose laivai būtų apsaugoti nuo vėjų. Ant stačių kranto skardžių neįmanoma įsirengti jokios užuovėjos, o aplinkinių vandenų gylis siekia 200 metrų, todėl apie inkaro išmetimą negali būti nė kalbos. Negana to, salos uolos yra gana glotnaus paviršiaus, be iškyšų, tinkamų laivams pririšti.

Foto: Shutterstock

Prie atšiauraus salos klimato prisitaikė vos kelios augalų ir gyvūnų rūšys, tarp kurių pora endeminių egzempliorių – augalai, kurių lotyniškasis pavadinimas Centaurea jabukensis, ir tam tikrų rūšių driežai. Maždaug prieš 50 metų saloje augo ir tik šiai vietai būdingos gėlės, tačiau dabar jų rūšis laikoma išnykusia. 1958 metais Jabuka buvo paskelbta gamtos geologiniu paminklu.